Тони Парсонс - Šeimos keliu

— Man reikėjo tave pamatyti, — pasakė jis, ir ji tik dabar suprato, jog šis vyras iš tiesų laukė jos.

Megė net susvyravo nuo padėties absurdiškumo. Ji, savo įsčiose nešiojanti jo kūdikį. Jis, puoselėjantis viltį dėl antrojo pasimatymo.

Ji nepažinojo jo. Ir jis nepažinojo jos. Ir vis dėlto net šaltoje Haknio šviesoje Megė puikiausiai prisiminė, kaip jie atsidūrė lovoje, ant netvarkingai sumestų paltų krūvos. Jis buvo aukštas, atletiško kūno sudėjimo, bet turėjo kažkokio vaikiško nekaltumo. „Jo vaikai bus nuostabūs“, — toptelėjo Megei. Nuo šios neprašytos minties jos akys pritvinko ašarų.

— Maniau, jog tu išskridai atgal į Sidnėjų.

— Taip, netrukus išskrisiu. Bet prieš išvykdamas, dar norėjau pamatyti tave.

Ji privalėjo išlikti stipri. Gal jis kada nors ir darys gražius vaikučius. Bet ne su ja.

— Ir dėl ko gi?

— Nes, na — tu man patinki. Tai buvo nuostabu, ar ne? Juk tai buvo puiku, ar ne?

— Buvo visai nieko.

— Tai buvo neįtikėtina! — Jis išsišiepė, pakratė galvą. — Aš paprastai taip nesielgiu.

— Esu tikra, kad tavo mergina džiaugtųsi tai girdėdama.

Mergina netyčia jam išsprūdo pačioje pokalbio pradžioje, tačiau buvo tyliai pamiršta, vos tik jis pradėjo gaudyti Megės signalus. Jis ir vėl paraudo.

— Aš tik norėjau atsisveikinti. Ir viskas. Ir išreikšti viltį, jog mes dar pasimatysime.

— Kiek tau metų, Kirkai?

— Dvidešimt penkeri.

— O man dvidešimt aštuoneri. Dar kartą primink man, kuo tu užsiimi?

— Aš mokau.

— Kokio dalyko?

— Nardymo.

— Teisingai — tu esi nardymo instruktorius, kuris gyvena Sidnėjuje, o aš esu pagyvenusi šeimos gydytoja, dirbanti Londone.

— Tu nesi tokia jau sena.

— Tiesiog — aš nematau, kaip iš to galėtų kas nors išeiti. O tu ar matai?

Jis panarino galvą ir Megė turėjo sutelkti visą savo stiprybę, kad atsispirtų pagundai pulti jam ant kaklo, dar paragauti saldžių jo bučinių ir iškloti jam visą teisybę.

— Tiesiog norėjau tave pamatyti. Ir viskas. Nemanyk, kad aš visuomet taip elgiuosi — prisigeriu ir puolu į lovą su pirma pasitaikiusia mergina.

— Gal galėtumei truputėlį garsiau? Man rodos, viena iš tų senų damų autobusų stotelėje tavęs negirdėjo.

Kirkas dar žemiau panarino savo vešlias šviesias garbanas ir pagaliau suvokė, kad ateiti čia nebuvo gera mintis.

— Paimk šitai, — pasakė jis ir padavė jai skiautelę popieriaus, ant kurios buvo greitosiomis pakeverzotas telefono numeris.

— Jeigu tau kada nors manęs prireiks. Arba, na, jeigu kada nors atvažiuotum į Australiją.

— Dėkui.

— Kaip jau sakiau — tu man tiesiog patinki.

— Aha. Tu irgi man patinki.

— Ką gi — kaip toj dainoj — pasimatysim kitam gyvenime.

— Taip, — atsakė ji. — Pasimatysim kitam gyvenime, Kirkai.

Vos pranykusi už kampo, ji sudraskė telefono numerį į mažyčius skutelius. Jaunas ir bukas. Ir sklidinas spermos. Pakeliui namo pas savo draugę ir savo gražius vaikučius. Jai net neprasitarus, jam net nepasiteiravus apie savąją naštos dalį. Tačiau jis buvo teisus — buvo tikrai smagu. Bent jau tol, kol tai tęsėsi.

Bet jis galėjo laikyti save laimingu. Ji nenorėjo šeimos su šiuo vyru.

Ji jau turėjo šeimą.

Kurioje nors kitoje šeimoje jos jau seniai būtų atitolusios viena nuo kitos. Sulaukusios pilnametystės, įžengusios į trečiąjį dešimtmetį, paskendusios darbo ir namų rūpesčiuose, pamažu vis labiau užgožiančiuose kitus dalykus, pasiglemžiančiuose visą jų laiką. Kurioje nors kitoje šeimoje duoklę būtų pasiėmę vyrai ir karjera.

Bet nors Džesika turėjo vyrą ir namą viename iš žaliausių miesto rajonų, o Megė ir Ketė turėjo sunkius, daug laiko atimančius darbus, jos iki šiol kabinosi viena į kitą visai kaip vaikystėje, kol dar augo namuose, kuriuose motina neegzistavo.

Apie tai jos niekada nekalbėdavo. Užtat kai Ketė pradėjo bendrauti su Roriu, jis labai nustebo sužinojęs, kad, nesvarbu kas beįvyktų, seserys kasdien skambindavo viena kitai ir bent kartą per savaitę kartu pusryčiaudavo. „Jūs nepaprastai artimos, ar ne?“ — paklausė jis sykį su ta švelnia roriška šypsena veide. Bet, žinoma, ir Ketei, ir Megei, ir Džesikai tai atrodė visiškai normalu.

Štai ką Ketė galvojo apie tai: niekas nemyli savo šeimos labiau už tuos, kurie patys augo šeimos griuvėsiuose.

Jos visada susibėgdavo restorane, nutolusiame vienodu atstumu nuo jų gyvenimų. Kai Megė studijavo Imperatoriškajame koledže, o Džesika su Paulu gyveno Mažojoje Venecijoje, jos susitikinėdavo Soho rajone, nuskurusioje Ketės klubo prabangoje. Dabar, kai Megė dirbo Haknyje, o Džesika gyveno Haigeite, ašis pasislinko į rytus, į restoraną šalia Smitfildo mėsos turgaus. Tai buvo Ketės idėja. Jame užsieniečiai padavėjai tradicinius angliškus valgius (sumuštinius su kiaulienos kumpiu, avižų košę ir skrudintą pusryčių rinkinį) patiekdavo it kokius egzotiškus delikatesus, o karštus gėrimus atnešdavo dideliame puodelyje be lėkštelės. Viskas čia buvo autentiškai darbininkiška, išskyrus astronomines kainas.

Ketė atvyko pirmoji ir pro didžiulius restorano langus stebėjo baltais chalatais vilkinčius krovikus, visą naktį į furgonus tampiusius masyvius šviežios mėsos gabalus.

Po to pasirodė Džesika ir jos kartu stebėjo Smitfildo krovikų darbą.

— Po dešimties metų viso šito turbūt nebeliks, — tarė Ketė. — Juos išstums į priemiesčius, o Smitfildas bus paverstas dar vienu Kovent Gardenu, kuriame bus gausu prabangių parduotuvių, gatvės atlikėjų ir nedidelių kavinukių.

— O, tai bus nuostabu, — pasakė Džesika, paimdama į rankas meniu.

Ketė nustebusi pažvelgė į ją.

— Tai bus klaikiai siaubinga, Džes.

Džesika gūžtelėjo pečiais.

— Tau turbūt labiau patinka visi šie vyrai, tampantys karves. Tai, matyt, labai autentiška, ar ne?

Įpuolė Megė ir išsyk pažiūrėjo į laikrodį, iš anksto baimindamasi sujudimo Ist Ende ir rytinių priėmimo valandų. Ji pagriebė meniu.

— Ar gavai atsakymą? — paklausė ji Džesikos.

Džesika linktelėjo. Priėjo juodmarškinis padavėjas ir jos užsisakė, pirštais besdamos į meniu, nes jis negalėjo suprasti jų anglų kalbos. Kai jis nuėjo, Megė ir Ketė sužiuro į Džesiką, laukdamos, kol ši prabils.

— Endometriozė, — ištarė ji taip, tarsi šis žodis jai dar vakar buvo negirdėtas. — Laparoskopija parodė, kad man endometriozė.

— Tai paaiškina skausmus, — paėmė sesers ranką Megė. — Tuos baisius skausmus, kurie tave kankina kiekvieną mėnesį.

— Endometriozė? — pakartojo Ketė. — Tai reiškia ką? Kad kažkas netvarkoje su tavo mėnesinėmis, ar ne?

Megė linktelėjo.

— Tai menstruacinis negalavimas. Panašaus į gimdos ertmės gleivinę audinio fragmentų randama ten, kur jų neturėtų būti — gimdos raumenyse, kiaušintakiuose, kiaušidėse. Mėnesinių metu šie už gimdos ertmės ribų išvešėję gleivinės fragmentai taip pat kraujuoja ir tampa baisaus uždegimo židiniais.

— Jie neleidžia pastoti, — pridūrė Džesika. — Ir sukelia pragariškus skausmus.

— Ar jos negalima išgydyti? — paklausė Ketė.

— Ligos simptomai pranyksta po menopauzės, — atsakė Megė.

— Dalykas, kurio tikrai verta laukti, — tarė Džesika sarkastiškai.

— Šį negalavimą galima kontroliuoti vaistais. Sustabdžius kraujavimą, pranyksta ir skausmas. Kartu sustabdomas ir ligos progresavimas. Bet geriausias vaistas nuo jos...

Džesika pažvelgė į ją ir kandžiai nusišypsojo: