Тони Парсонс: Šeimos keliu

— Ką aš padariau ne taip? Kodėl tai atsitiko mano kūdikiui?

— Tai ne jūsų kaltė, — mėgino guosti ją Megė. — Kas ketvirtas nėštumo atvejis baigiasi persileidimu... Štai. Prašau.

Megė pastūmė per stalą popierinių servetėlių dėžutę. Misis Samer rankšluosčio skiautė buvo visai suirusi, ir ji pati vos laikėsi. Megė pakilo nuo stalo ir švelniai apkabino ją.

— Tikrai, tai ne jūsų kaltė, — pakartojo Megė, šį kartą jau gerokai švelniau. — Pats organizmas atlieka galybę tyrimų. Jis pats gali nustatyti embriono apsigimimus. Kodėl tokie dalykai nutinka? Sąžiningai sakau — mes nežinome. Persileidimas įvyksta tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tai siaubinga, aš žinau. Vien tik pagalvojus apie tai, kuo jis būtų galėjęs tapti. — Abi moterys dabar žiūrėjo viena į kitą. — Man labai gaila dėl jūsų netekties, — pridūrė Megė. — Man tikrai labai labai gaila.

Megei išties buvo jos gaila. Ji netgi beveik suprato, kaip misis Samer, pirma nejuokais išsigandusi perspektyvos turėti dar vieną kūdikį, dabar jautėsi sugniuždyta, kuomet tas kūdikis buvo iš jos atimtas. Penktas vaikas jai reikštų katastrofą. Bet jo praradimas buvo dar didesnė tragedija — mirtis šeimos nario, kurio jai net nebuvo leista deramai apraudoti, neskaitant šių gėdingų ašarų gydytojo kabinete, dydžio sulig valytojos kambarėliu.

Megė tyliai aiškino misis Samer apie chromosomų ir genetinius pakitimus, apie tai, kokie jie yra nesuderinami su gyvenimo dėsniais, kad ir kaip skaudu būtų tai girdėti.

— Kartu su savo partneriu turėsite nuspręsti, ar norėsite turėti daugiau vaikų, — pasakė jai Megė. — Ir jeigu jūsų sprendimas bus neigiamas, tuomet jums teks pradėti praktikuoti saugesnį seksą.

— Žinau, daktare. Bet tai jis. Tai mano... partneris. Jis nepripažįsta saugaus sekso. Jis sako, kad jausmas toks, tarsi lįstum po dušu apsivilkęs lietpaltį.

— Na, jums reikės su juo pasikalbėti apie tai. Ir prezervatyvai toli gražu nėra vienintelė priemonė, jei jis būtent juos turi omenyje.

Megė puikiausiai žinojo, ką jis turi omenyje. Tačiau dabar ji ir vėl pajuto poreikį griebtis to globėjiško tono, įtvirtinti savo viršenybę, iškelti savo galvą aukščiau šio puolusio, apgailėtino sutvėrimo, kuris jėga įsibrovė į jos kabinetą.

— O tabletės?

— Nuo jų aš visa išsipūčiau. Pasidariau stora kaip balionas. Prasidėjo trombozė. Visur vieni trombai. Turėjau nuo jų nulipti.

— Coitus interruptus?

— Ištraukti, kol ne vėlu?

— Būtent.

— O, tik ne tai. Jūs nematėte jo. Aš bandžiau, daktare. Išmėginau visą saugų seksą. Kaip jūs tai vadinate? Ritmo sekcija?

— Ritminis metodas, tikrai taip.

— Mėginau, kai daktaras pasakė, kad kaip tik nuo tablečių aš ir pučiuosi. Bet tada jis užklumpa mane miegančią. Jis tiesiog pasitenkina.

— Pasitenkina?

— Užlipa ant manęs, o tada jau — gaudyk vėją laukuose. Užknarkia tą pačią sekundę, kai viskas baigta. Jūs niekada neužmausite jam prezervatyvo, daktare. Aš nenorėčiau net bandyti to daryti. Garbės žodis, nenorėčiau.

Tai buvo kitas pasaulis. Lindynių kvartalai, supantys šeimos kliniką. Kur naujas kūdikis niekada nepageidaujamas, tačiau vyrai vis vien tenkina savo poreikius kada užsigeidę, o vargšės motinėlės, nusiplūkusios nuo sunkios darbų naštos, net neturi jėgų pasipriešinti.

— Jūs tiesiog pasakykite jam, kad jis neturi teisės taip elgtis. Tai, ką jis daro, yra gyvuliška. Jeigu norite, aš galiu pakalbėti su juo.

— Kokia jūs gera, kokia gera, — susigraudino moteris ir apglėbė Mėgę su meškos negrabumu. Megė švelniai išsivadavo iš josios glėbio ir pradėjo šlovinti intrauterininės spiralės privalumus.

Moterys ją mėgo. Klinikoje ji buvo iš visų jauniausia — rezidente, kuriai tebuvo likęs vienas mėnuo praktikos. Ir neabejotinai populiariausia.

Pastaruosius septynerius metus ji praleido rengdama save šiam darbui — šešerius iš jų medicinos mokykloje ir paskutiniuosius — internatūroje dviejose Londono ligoninėse. Šeimos klinikoje, kurioje kiti trys gydytojai buvo vyrai, ji pagaliau gavo galimybę šį tą pakeisti.

Kai moterys skųsdavosi jai nežmoniškais menstruaciniais skausmais, Megė niekada neliepdavo išgerti tabletę nuo skausmo ir suimti save į rankas. Kai jaunos mamos guosdavosi, kad jaučiasi be galo prislėgtos, ji nesakydavo joms, jog pogimdyvinė depresija yra visiškai natūralus dalykas. Kai sprando raukšlės peršviečiamumo tyrimas parodydavo, kad Dauno sindromo tikimybė yra didelė, Megė aptardavo visas galimas alternatyvas, puikiai suvokdama, jog tai vienas sunkiausių sprendimų gyvenime bet kuriai moteriai.

Kai misis Samer išėjo, pro duris galvą kyštelėjo daktaras Lofordas. Savo mažyčiame kambarėlyje Megė galėjo užuosti nuo jo trenkiantį cigarečių, sūrio ir mielinės bandelės kvapą. Išsiviepęs iki ausų, jis, matyt, manėsi esąs žavus kerėtojas.

— Pagaliau viena, — pasakė jis.

Lofordas buvo Megės rezidentūros vadovas — vyresnysis daktaras, kurio pareiga buvo atstoti jai vadovą, mokytoją ir patarėją, kol ji taps visiškai kvalifikuota. Kai kurie jaunesnieji gydytojai tiesiog dievino savo rezidentūros vadovus, tačiau Megė jau po pirmojo mėnesio, praleisto jo globoje, padarė išvadą, kad daktaras Lofordas yra ciniškas, priekabus tipas, nekenčiantis jos visa savo esybe.

— Judinkitės, daktare Džuel. Jūsų paskutinioji pacientė praleido čia geras trisdešimt minučių.

— Negali būti.

— Trisdešimt minučių, daktare Džuel. — Rodo į laikrodį. — Pasistenkite, kad jie apsisuktų ne ilgiau, kaip per septynias. Laukiamajame jau darosi ankštoka.

Ji įrėmė į jį piktą žvilgsnį. Užaugusi su dviem vyresnėmis seserimis, Megė išmoko pakovoti už save.

— Toji pacientė ką tik patyrė persileidimą. Ir mes juk dirbame ne McDonald’e.

— Tikra tiesa, — nusijuokė Lofordas. — Net ir šaunusis Ronaldas Makdonaldas gali skirti daugiau laiko savo klientams, nei mes. Eik šen, noriu tau kai ką parodyti.

Megė nusekė paskui Lofordą į laukiamąjį, kuris buvo sausakimšas nuo pacientų su pačiais įvairiausiais negalavimais. Stambi moteris baltomis plikomis galybės tatuiruočių išmargintomis rankomis šaukė ant registratorės. Nė akimirkai netilo kosulio priepuoliai, vaikų klyksmai, pikti atodūsiai. Megė atpažino atskirų pacientų veidus. Kai kuriems nustatyti diagnozę galėjai net ir plika akimi. Štai šitai — cistitas. Anam — hipertenzija. O tai mažytei mergytei — astma, kaip ir daugeliui vaikų, kvėpuojančių šio miesto dulkėmis. „Dieve mano, — toptelėjo jai, — ir kiek gi šių žmonių laukia pas mane?“

— Regis, jūsų laukia įtemptas rytas, ar ne? — pasakė daktaras Lofordas, atsakydamas į jos nebylų klausimą. — Gera pusė šių pacientų laukia pas jus.

Megė klusniai nusekė Lofordui iš paskos atgal į savo kabinetą.

— Mes gydome Haknio, o ne Harlio gatvės2 ligonius, — pasakė jis. — Septynios minutės vienam pacientui, aišku? Ir visiškai nesvarbu, ar jiems juodasis maras, ar votis ant subinės. Septynios minutės: užeikite, ir sudie. Ir kol Dievas nesuteiks mums keturiasdešimt aštuonių valandų darbo dienos ar kol mes patys neįsidarbinsime privačiame sektoriuje, tai tėra vienintelis būdas atsilaikyti.

— Žinoma.

Lofordas metė į ją susierzinimo kupiną žvilgsnį ir išėjo.

Megė be galo sunkiai dirbo, kol pateko į šį mažą kabinetą. Tačiau dabar ji abejojo, ar sugebės ištverti šiuos paskutinius metus su daktaru Lofordu, kuris akylai sekė kiekvieną jos judesį. Ji buvo girdėjusi, jog vienintelė priežastis, dėl kurios šeimos klinikos priimdavo rezidentus, buvo ta, kad jie gaudavo daktarą už dyka. Tačiau nė vienas iš šitų nukaršusių šundaktarių, kad ir kokie jie būtų šykštūs ar ciniški, nenorėjo maištaujančio stažuotojo, kuris padarytų jų gyvenimą dar sunkesnį. Jiems būtų kur kas patogiau be jos. Megė juto, jog Lofordas tik ir laukia, kol ji padarys ką nors neprotingo, kad galėtų ramia sąžine jos atsikratyti ir nusiplauti rankas.