Тони Парсонс: Šeimos keliu

Treji ilgi laukimo metai. Jie manė, jog tai bus lengva. Dabar niekas nebuvo lengva. Nei seksas. Nei kalbėtis apie tai, kas buvo negerai. Nei nuspręsti, ką jiems reikėtų daryti toliau. Nei jaustis visiškais nevykėliais, kuomet mėnesinių skausmas būdavo toks baisus, kad jokie pasaulio vaistai negalėdavo padėti.

Tie stingdantys, nevilties kupini mėnesiai. Štai kada ji iš tikrųjų jautėsi vieniša. Argi ji galėjo nupasakoti tą stingdančios baimės persmelktą skausmą savo vyrui? Nuo ko ji turėtų pradėti? Ir su kuo galėtų tą skausmą palyginti? Skausmas gali būti įvairus. Kitoks. Džesika liko vienui viena su savo skausmu.

Netgi tokie, regis, maži, nekalti malonumai, kaip antai žiūrėjimas į dukterėčios nuotraukas, Džesikai virsdavo tikra kančia. Kitą dieną ją užtiko raudančią prekybos centro John Lewis penkto aukšto tualete. Kaip tik tame aukšte buvo įsikūrusi prekių kūdikiams parduotuvė. Tąkart ji pamanė sau: „Aš turbūt išprotėjau.“ Bet ne, tai nebuvo beprotystė. Šluostydamasi akis tualetiniu popieriumi, Džesika suvokė, kad niekada anksčiau jos širdis nebuvo sudaužyta į šipulius.

Jaunystėje, dar gerokai anksčiau, nei sutiko Paulą, ji buvo patyrusi baisų širdies skausmą. Bet anas skausmas buvo menkniekis palyginti su tuo, ką ji juto dabar. Joks vaikinas ar vyras negalėjo jos įskaudinti labiau, nei jos negimęs kūdikis.

Džesika visąlaik buvo įsitikinusi, kad pastojimas tebus viso labo mažytė smulkmena pakeliui į jos laimingą motinystę. Tačiau dabar, išvarginta gausybės nesėkmių, ji laukdavo ovuliacijos nelyginant pinigų nuomai, kurių neturėjo.

Vos tik ovuliacijos testas parodydavo, jog laikas tinkamas, Džesika ir Paulas, kurie kadaise įsivaizdavo amžinai išliksią jauni ir entuziastingi meilužiai, vangiai, it viešųjų darbų gavę nusižengėliai, palinkdavo prie savo užduoties.

Kaip tik šį rytą baltasis plastikinis orakulas „pranešė“, jog josios 48 valandų vaisingumo langas pamažu atsiveria. Vadinasi, šiąnakt. Ir kitą naktį taip pat. Tiesa, iki rytojaus Paulas ir taip bus išmėginęs viską, ką gali. Jausmas toks, tarsi tai būtų akistata su lemtimi ir paskirtu laiku apsilankymas pas dantų gydytoją vienu metu.

Paulas žiūrėjo šiaurinio Londono derbį. Džesikai įėjus į kambarį, jis pakėlė akis. Pamačius vyro veidą, jos širdį suspaudė gerai pažįstamas jausmas. Nepaisant to, kad jų seksualinis gyvenimas pastaruoju metu buvo virtęs primityviu poravimusi iš pareigos, kuris labiau priminė varginantį surenkamų baldų konstravimą, nei naujos gyvybės pradėjimą, Džesika vis dar mylėjo savo vyro tamsų, švelnų veidą. Ji vis dar mylėjo savo Paulą.

— Aš nežinau rezultato, — tarė Paulas, gurkštelėdamas itališko alaus. — Jeigu žinai, kas laimėjo, nesakyk man, Džes.

Ji žinojo. Rungtynės pasibaigė be įvarčių. Tipiškas nuobodus šiaurinio Londono derbis. Bet ji pasilaikė tai sau.

— Aš einu gulti, — tarė Džesika.

— O, tik pažiūrėkite! — pasigirdo balsas iš televizoriaus.

— Gerai, — atsakė Paulas.

Džesika linktelėjo į alų:

— Tik būk geras, nepadaugink.

— Žinoma, — nuraudo Paulas.

— Nes... alus tave vargina.

Ji tai pasakė su vos pastebima šypsenėle veide. Nelyginant kokį sąmojį, kuris iš tiesų visai nėra juokingas. „Visai kaip motina, — šmėstelėjo Džesikai, — kai norėdavo pasakyti kokią nors nemalonią tiesą. Niekam tikusi sena karvė.“

— Žinau, — ištarė Paulas, statydamas alaus bokalą ant stalo. — Aš tuojau.

— Tiesiog negalima nesižavėti šių jaunuolių charakteriu, — antrino pirmajam ekrano kolega. — Jie tikrai dar nesirengia pasiduoti.

Kažkas Džesikos viduje šnibždėjo, kad ji turės užkietinti savo širdį, prieš pasiryždama žengti šį žingsnį. Nes kas atsitiks, jeigu kūdikis niekada taip ir negims? Kas tada? Ji nežinojo, ar galėtų tai pakelti. Koks gyvenimas jos lauktų su Paulu, kuris vaikų norėjo tiek pat, kiek ir bet koks kitas vyras, kas beveik neabejotinai reiškė, jog jis troško jų taip pat karštai kaip ji? Ir kaip ši santuoka atlaikytų tą nusivylimo kartėlį, kuris nuo tol jau niekada neduotų ramybės jų namams nelyginant koks nuomininkas piktadarys?

— Ką gi, iki greito, — tarė Džesika.

— Iki greito, Džes, — atsakė Paulas, sukdamas akis į šalį.

Kadaise ji varydavo jį iš proto. Dabar jis elgėsi taip, lyg seksas būtų egzaminas, kuriam jis nespėjo pasiruošti.

— O, varge, — pasakė televizijos komentatorius. — Iš šios vietos dar niekas nėra įmušęs.

Auksinių spindulių pluoštas krito ant perkrauto Megės darbo stalo. Ji pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano ir įsistebeilijo į stoglangį mažyčio kambarėlio palubėje. Megei jis atrodė beveik kaip langelis kalėjimo kameros, kurioje ją užrakino, o raktą išmetė. Šviesa ir triukšmas, prasiskverbiantys žemyn į patalpą skelbė apie kitokį pasaulį ten, už lango, bet tas pasaulis rodėsi esąs be galo toli. Ir vis dėlto ji mylėjo šį kambarėlį — jos pirmąjį kabinetą jos pirmojoje tikroje darbovietėje. Kiekvieną rytą, žengdama pro šio mažo kambarėlio duris, ji jusdavo malonų drebulį. Nusišypsojusi sau, Megė pakilo nuo stalo ir pasilipo ant kėdės. Pastaruoju metu jai jau neblogai sekėsi tai daryti.

Tris kartus per dieną ji lipdavo ant savo sukamosios kėdės, kurios sėdynė buvo nutrinta visų tų, kurie sėdėjo ant jos prieš ją. Pasistiebusi ant pirštų galų, įsitvėrusi į stoglangio rėmą ir ištempusi kaklą, ji šiaip taip galėdavo matyti mokyklos žaidimų aikštelę. Megei patikdavo klausytis dūkstančių vaikų keliamo šurmulio. Šie mažučiai galėdavo būti ne mažiau triukšmingi už kūdikius. Jų keliamas triukšmas priminė ekstazės pagauto paukščių pulko klegėjimą. Ji suvokė, kad niekada neturėjo patirties su mažais vaikais. Ji visą laiką buvo įpratusi būti jauniausia.

— Daktare?

Megė akimirksniu apsigręžė ir vos nenusivertė nuo kėdės.

Tarpduryje stovėjo sugniuždyta moteris ir nervingai maigė sumirkusį popierinį rankšluostį. Vaikas, aprengtas kažkokiais miniatiūriniais futbolininko marškinėliais, muistėsi prie jos kojų. Moteris stebėjo išpūtusi akis, kol Megė nusileido prie savo stalo.

— Ji leido man užeiti. Toji ponia registratūroje. — Moteris susidrovėjusi nudelbė akis žemyn. — Malonu jus vėl matyti.

Megės galvoje buvo tuščia. Pastarosiomis dienomis ji matė gausybę veidų ir gausybę kūnų. Ji pasiteiravo pavardės, gimimo datos ir paskubomis peržvelgė savo įrašus kortelėje. Pamažu pradėjo prisiminti.

Moteris buvo atėjusi prieš trejetą savaičių su tuo pačiu mažu berniuku, kuris tuomet dėvėjo nevalyvą pilką liemenę ir čiaumojo sumuštinį su uogiene. Visą laiką, kol Megė apžiūrėjo motiną, vaikiščias savo lipniomis letenomis sklaidė Megės popierius. Megei patvirtinus nėštumą, moteris — misis Samer, nors Megė buvo beveik tikra, jog ji nebuvo ištekėjusi ir neturėjo partnerio pavarde Sameris — sutiko naujieną taip, lyg tai būtų buvęs paskutinis įspėjimas iš mokesčių inspektoriaus. Ne ką vyresnė už Mėgę, kuri buvo dvidešimt aštuonerių, misis Samer jau buvo priveikta motinystės. Pradedantysis chuliganas su sumuštiniu buvo jos ketvirtasis, kurį jai padovanojo kažkuris iš spalvingos gausybės jos vyrų.

— Kuo galėčiau jums padėti? — pasiteiravo Megė, nudžiugusi tuo, jog vaikėzas šiandieną pasirodė esąs kiek ramesnis.

— Aš kraujuoju, daktare Džuel.

— Nagi, pasižiūrėkime.

Tai buvo ankstyvas persileidimas. Anąkart moteris rodėsi prislėgta žinių apie neplanuotą nėštumą, tačiau šįsyk buvo nepalyginamai blogiau. Misis Samer rauda plėšė širdį, o Megė net nežinojo, ko griebtis.