Souad: Sudeginta gyva

Aš žiūriu kaip kiti, ir aš jai pavydžiu. Aš jai visada pavydėjau, kad ji yra vyresnė, kad visur eidavo su motina, o tuo tarpu mes su Kainata plušėjome tvarte. Aš pavydėjau, kad ji pirmoji paliks šiuos namus. Tą dieną kiekviena mergaitė norėtų būti nuotakos vietoj, apsivilkusi balta suknele ir pasipuošusi auksiniais papuošalais. Ji buvo labai graži. Vienintelis mano nusivylimas, kad Nura nebuvo apsiavusi batais. Būti basam, man atrodė, būti neturtingam. Aš mačiau gatvėje moteris, einančias į turgų, apsiavusias batais. Galbūt dėl to, kad vyrai visada juos avi, batai man yra laisvės simbolis. Norėčiau vaikščioti, kad akmenys ir rakštys man nežalotų odos... Nura basa, o Huseinas apsiavęs labai gražiais išblizgintais batais, kurie mane žavi.

Huseinas eina prie mano sesers. Jam pastato ant aukšto stalo kitą kėdę, apdengtą balta staltiese. Jis atsisėda, pakelia baltą šydą ir šūksniai pasigirsta kieme. Ceremonija įvyko. Vyras atidengė veidą tos, kuri liko dėl jo nekalta ir jam gimdys sūnus.

Jie abu ten sėdi kaip manekenai. Visi šoka, dainuoja, valgo, bet jie nejuda. Jiems atneša valgyti, kad jie nesusiteptų, jų gražius drabužius pridengia balta drobe.

Jaunasis neliečia savo žmonos, jis jos nepabučiuoja, nepaima už rankos. Nepastebimas joks meilės ar švelnumo gestas. Jie yra nejudantis vestuvių paveikslas ir tai trunka ilgai.

Aš nieko nežinau apie tą vyrą: nei kiek jam metų, ar jis turi brolių ir seserų, kur jis dirba ir kur jis su tėvais gyvena, nors jis yra iš mūsų kaimelio. Neieškoma žmonos kur nors kitur, o tik savo kaimelyje! Aš pirmą kartą matau šį vyrą. Nežinojau, ar jis gražus ar negražus, žemas ar aukštas, ar storas, aklas, vienarankis, kreiva burna ar ne, ar jis buvo su ausimis ar ne, ar jo didelė nosis... Huseinas yra labai gražus vyras. Jis nėra labai aukštas, apie metro septyniasdešimties ūgio, plaukai garbanoti, labai trumpi, šiek tiek apkūnus. Jo veidas tamsokas, įdegęs, gerai įmitęs. Nosis labai trumpa, gana stambi, plačiomis šnervėmis, jis yra gražaus stoto. Huseinas vaikšto išdidžiai ir iš pirmo žvilgsnio neatrodo piktas, bet jis, ko gero, piktas. Aš jaučiu, kad jis piktas, nes kartais kalba nervingai.

Norėdamos, kad svečiai suprastų, kad jau šventė baigėsi ir laikas skirstytis, moterys dainuoja, tiesiogiai kreipdamosi į vyrą, kažką panašaus: „Globok dabar mane. Jeigu tu manęs neglobosi, tu nebūsi vyras...“ Ir paskutinė daina yra privaloma: „Iš čia neišeisime, jeigu tu nepašoksi“.

Būtina, kad pašoktų abu jaunieji, kad baigtųsi apeigos.

Vyras pakviečia žmoną nulipti — šį kartą jis paliečia žmoną pirštu, ji jam priklauso — ir jie šoka. Kai kurie jaunieji nešoka, nes yra nedrąsūs. Mano sesuo daug šoko su vyru ir jais grožėjosi visas kaimelis.

Dabar vyras vedasi žmoną į savo namus, jau naktis. Tėvas pasiūlo savo namą, jeigu jo neturi vyras. Huseino namas yra netoli nuo tėvų namų, tame pačiame kaimelyje. Jaunieji išeina vieni pėsčiomis. Mes žiūrime į juos išeinančius verkdami. Netgi mano brolis apsipila ašaromis. Verkiame, nes ji paliko mūsų namus, verkiame, nes nežinome, kas jai atsitiks, jeigu ji nebus nekalta mergaitė savo vyrui. Visi esame neramūs. Reikia laukti to momento, kada vyras parodys per balkoną paklodę arba ją pakabins ant lango auštant, kad žmonės galėtų pamatyti ją išteptą nekaltos mergaitės krauju. Tą paklodę turi pamatyti visi ir dauguma kaimelio gyventojų turi ateiti jos pažiūrėti. Dviejų ar trijų liudytojų nepakanka. Niekada negali žinoti, kada įrodymas gali būti užginčytas.

Aš prisimenu jų namą, jų kiemą. Jį supo iš visų pusių akmenų ir cemento siena. Visi stovėdami laukė. Staiga mano svainis pasirodė su paklode ir pasigirdo šūksniai. Vyrai švilpė, moterys dainavo plodamos rankomis, kad jis parodė paklodę. Tai yra speciali paklodė, kuri tiesiama pirmajai nakčiai. Huseinas ją pakabino balkone, prisegdamas iš abiejų pusių baltais segtukais. Vestuvės — baltos, paklodė — balta, segtukai — balti. Kraujas — raudonas.

Huseinas pasveikino minią pamojuodamas ranka ir grįžo į vidų. Tai reiškė pergalę.

Avies kraujas, nekaltos mergaitės kraujas, visur kraujas. Aš prisimenu, kad per kiekvieną Aidą (musulmonų šventę, švenčiamą pasibaigus ramadanui) tėvas pjaudavo avį. Kraujo pripildavo metalinį dubenį ir į jį įmerkdavo skudurą išdažyti durims ir plokštėmis išklotam klojiniui. Reikėdavo vaikščioti į vidų per duris, iki pat viršaus išteptas krauju. Tai mane susargdindavo. Viskas, kas būdavo žudoma, mane susargdindavo iš baimės. Kai aš buvau vaikas, mane, kaip visus kitus, versdavo žiūrėti, kaip tėvas pjauna viščiukus, triušius, avis ir su seserimi mes buvome įsitikinusios, kad jis mums gali nusukti sprandą kaip viščiukui, mums nuleisti kraują kaip aviai. Pirmą kartą pamačiusi pjaunamą gyvulį aš labai išsigandau ir pasislėpiau prie mamos kojų, kad nematyčiau, bet ji mane privertė žiūrėti. Ji norėjo, kad aš žinočiau, kaip tėvas pjauna gyvulį, kad dalyvaučiau toje procedūroje ir nebijočiau. Tačiau aš visą laiką bijojau, nes kraujas ir tėvas buvo neatsiejami.

Kitą vestuvių dieną aš žiūrėjau kaip kiti į sesers kraują ant baltos paklodės. Mano motina verkė, aš taip pat verkiau. Tuo momentu daug verkiama, nes reikia parodyti savo džiaugsmą, pagerbti tėvą, išsaugojusį ją nekaltą. Taip pat verkiama iš palengvėjimo, kad Nura išlaikė didįjį išbandymą. Vienintelį išbandymą savo gyvenime. Jai dabar tik beliko įrodyti, kad gali pagimdyti sūnų.

Visiškai normalu, kad aš tikiu, jog ir man bus taip pat. Aš esu labai laiminga, kad Nura ištekėjo: po jos bus mano eilė. Keista, bet tuo momentu aš negalvoju apie Kainatą tarsi metais vyresnės sesers nė nebūtų. Ir vis dėlto Kainatai pirma reikia ištekėti!

Paskui visi grįžtame į namus. Reikia sutvarkyti kiemą. Nuotakos šeima turi išplauti indus, iššluoti, apšvarinti kiemą, reikia atlikti daug darbų. Kartais padeda kaimynai, bet ne visada.

Nuo to laiko, kai Nura ištekėjo, ji daugiau nebeateina į namus, ji nebeturi laiko vaikščioti kitur, nes jai reikia rūpintis šeima. Tačiau, praėjus kelioms dienoms po vestuvių, mažiau negu po mėnesio, ji vis dėlto grįžo į namus verkdama skųstis mamai. Kadangi aš negalėjau paklausti, kas atsitiko, aš slapčiomis stovėjau laiptų viršuje norėdama viską suprasti.

Nura parodė motinai smūgių žymes. Huseinas ją labai primušė, šėrė net per veidą. Ji nusimovė kelnes ir parodė mėlynas šlaunis. Mama verkė. Huseinas tikriausiai ją vilko žeme už plaukų, vyrai taip darydavo. Bet aš neišgirdau, kodėl Huseinas ją mušė. Kartais pakanka, kad jaunoji žmona nelabai skaniai pagamintų valgį, pamirštų įberti druskos, nebūtų padažo, pamirštų įpilti truputį vandens... ir to pakanka, kad vyras primuštų. Nura skundėsi motinai, nes mūsų tėvas buvo labai žiaurus ir ją būtų išvaręs į vyro namus jos neišklausęs. Mama ją išklausė, bet nepaguodė. Ji jai tik pasakė: „Tai tavo vyras, nieko rimta, grįžk į namus“.

Ir sumušta Nura grįžo į vyro namus. Ji grįžo pas savo vyrą, kuris ją auklėjo lazdos smūgiais.

Nebuvo kito pasirinkimo. Nors mus ir smaugtų, nebūtų kito pasirinkimo. Matydama sumuštą savo seserį, aš galvojau, kad vestuvės reikalingos tik tam, kad būtumei mušama kaip anksčiau. Tačiau nors ir būsiu mušama, aš vis tiek norėjau ištekėti labiausiai už viską pasaulyje. Šiaip ar taip, arabių moterų likimas mano kaimelyje yra įdomus dalykas. Su juo natūraliai susitaikoma. Nė menkiausia mintis mums nekyla tam priešintis. Moterys net nežino, kad reikia priešintis. Jos moka verkti, slėptis, jeigu reikia, meluoti, kad išvengtų lazdos, bet niekada nedrįsta priešintis paprasčiausiai dėl to, kad nėra kitos vietos, kur gyventi, — tik pas tėvą arba vyrą. Gyventi vienai — nesuvokiamas dalykas.