Souad - Sudeginta gyva

Huseinas netgi neatėjo parsivesti žmonos. Tarp kitko, ji ilgai nepasiliko tėvų namuose, motina labai išsigando, kad duktė nepanorėtų grįžti į namus! Vėliau, kai Nura tapo nėščia, visi tikėjosi, kad gims berniukas, ji tapo princesė savo uošvių, vyro ir mūsų šeimoje. Kartais aš jai pavydėdavau. Šeimoje Nura buvo daug reikšmingesnė negu aš. Jau prieš vestuves ji daugiau kalbėdavo su motina ir po vestuvių jai buvo daug artimesnė. Kai jos eidavo kartu atnešti šieno, jos sugaišdavo daugiau laiko, nes jos abi daug kalbėdavosi. Jos užsidarydavo kambaryje, prisimenu, jo durys buvo žalios, o aš praeidavau pro šalį. Aš buvau vieniša, visų pamiršta, nes mano sesuo už tų durų pešiojosi plaukus su motina. Šiame kambaryje taip pat buvo laikomi grūdai, alyvos ir miltai.

Aš nežinau, kodėl staiga prisiminiau tas duris. Aš į tą kambarį dažnai užeidavau, beveik kasdien su maišais. Kažkas vyko keliantis nerimą už tų durų, bet kas? Man atrodo, kad aš pasislėpiau tarp maišų iš baimės. Aš atrodžiau kaip beždžionė, klūpanti tamsoje. Šiame kambaryje nėra daug šviesos. Aš esu pasislėpusi jame, prispaudusi kaktą prie žemės. Plokščių klojinys yra rudas, sudėtas iš mažų rudų plytelių. Tėvas išklojo baltą piešinį tarp plytelių. Aš kažko bijau. Aš matau motiną, jai užmautas maišas ant galvos. Tai tėvas jai užmovė maišą ant galvos. Ar tai buvo čia, ar kitur? Ar norėdamas ją nubausti? Ar norėdamas ją pasmaugti? Aš negaliu rėkti. Šiaip ar taip, tai mano tėvas, jis laiko stipriai suspaudęs maišą už mamos galvos, aš matau jo profilį, jo nosį prie audinio. Viena ranka tėvas laiko motiną už plaukų, o kita ranka maišą.

Ji apsirengusi juodai. Kažkas turėjo įvykti prieš kelias valandas. Bet kas? Mano sesuo atėjo į namus, nes vyras ją primušė. Mama išklausė jos skundus. Argi mama negali pagailėti savo dukters? Ji negali verkti, ji neturi teisės bandyti ją ginti nuo tėvo? Man atrodo, kad prisiminimai seka vienas po kito nuo tų žalių durų. Mano sesers apsilankymas, aš pasislėpusi tarp maišų, pilnų grūdų, mano motina, kurią smaugia su kitu tuščiu maišu. Aš turėjau ten įeiti, kad galėčiau pasislėpti. Man buvo įprasta slėptis. Tvarte, kambaryje ar koridoriaus spintoje, kur būdavo džiovinami avių kailiai prieš juos vežant parduoti. Jie ten būdavo sukabinti kaip turguje ir aš pasislėpdavau tarp jų, nors ir dusdavau, kad manęs nerastų. Tačiau aš retai slėpdavausi tarp atsargų maišų, aš labai bijodavau gyvačių. Jeigu aš ten pasislėpiau, vadinasi, bijojau, kad kažkas blogo neįvyktų ir man.

Tai tikriausiai buvo diena, kai tėvas mane norėjo pasmaugti kambaryje avies kailiu. Jis norėjo, kad aš pasakyčiau tiesą, ar mama jį apgaudinėjo ar ne. Jis sulankstė kailį dvigubai ir uždėjo man ant galvos. Aš labiau norėjau numirti negu išduoti motiną. Netgi jeigu aš ją mačiau savo akimis slepiantis su vyru. Jeigu aš pasakyčiau tiesą, jis nužudytų mus abi. Netgi jeigu pridėtų peilį prie gerklės, aš negalėčiau išduoti. Man trūksta oro. Ar jis mane paleis, ar man pavyks pasprukti? Šiaip ar taip, aš bėgu slėptis apačion, už tų žalių durų, tarp šių nepajudinamų maišų, panašių į pabaisas. Jie man visada kėlė siaubą šiame beveik juodame kambaryje. Aš sapnavau, kad tėvas naktį išpylė grūdus ir prikimšo pilnus maišus gyvačių!

Štai kaip kartais mano ankstesnio gyvenimo nuotrupos randa vietą mano atmintyje. Žalios durys, maišas, tėvas, norintis pasmaugti motiną ar mane, kad kalbėčiau, mano baimė juodame fone ir gyvatės.

Neseniai aš viską mečiau į šiukšlių maišą ir plastikinio vyniojamojo popieriaus gabalas atsidūrė viršuje. Po truputį jis ėmė slinkti žemyn sukeldamas keistą šlamesį. Aš pašokau, tarsi gyvatė būtų pasirodžiusi iš šiukšlių maišo. Aš drebėjau ir ėmiau verkti kaip vaikas.

Tėvas mokėjo užmušti gyvatę. Jis turėjo specialią lazdą su dviem kabliukais gale. Jis ją įsprausdavo tarp dviejų kablių ir gyvatė negalėdavo pajudėti. Paskui ją užmušdavo lazda. Kadangi jis mokėjo padaryti gyvates nejudrias, kad galėtų užmušti, jis taip pat galėjo jas sudėti į maišus, kad man įgeltų, kai įkišiu ranką į maišą pasemti miltų. Štai kodėl aš bijojau tų žalių durų, kurios mane hipnotizavo, nes motina ir sesuo be manęs ten pešiojosi plaukus. Ir kad aš vis dar nebuvau oficialiai paprašyta tekėti.

Tačiau gandai vis dėlto pasiekė mano ausis, kai aš turėjau vos dvylika ar trylika metų... Viena šeima neoficialiai kalbėjosi apie mane su mano tėvais. Buvo man tinkamas vyras kaimelyje. Tačiau reikėjo laukti. Prieš mane dar buvo Kainatos eilė.

Asadas

Aš viena bėgau, rėkiau, kai jo arklys paslydo ir jis nuo jo nukrito. Man visada prieš akis stovi brolio paveikslas: vėjo plaikstomi jo įvairiais atspalviais žėruojantys žali marškiniai. Jis nuostabiai atrodė ant arklio. Aš labai mylėjau savo brolį, todėl šis vaizdas man niekada neišblėso iš akių.

Man atrodo, kad jis man buvo dar mielesnis po to, kai dingo Hanana. Aš šliaužiojau priėjo kojų. Aš jo nebijojau, aš nebijojau, kad jis gali man ką nors bloga padaryti... Galbūt dėl to, kad aš buvau vyresnė už jį? Kad mes buvome artimesni? Tačiau jis taip pat mus mušdavo, kai nebūdavo tėvo. Kartą Asadas netgi puolė motiną. Jie susiginčijo, jis ją tempė už plaukų ir ji verkė... aš juos aiškiai matau, nors neprisimenu, dėl ko jie susikivirčijo. Man visada labai sunku susieti vaizdus, juos paaiškinti, tarsi mano palestinietiška atmintis būtų išplevenusi mažomis nuotrupomis į naują gyvenimą, kurį aš turėjau kurti Europoje.

Šiandien tai sunku suprasti po to, ką mano brolis padarė, bet tuo metu, siaubui praėjus, aš nesuvokiau, kad Hanana mirė. Tik šiandien, vėl matydama savo atmintyje iškilusią sceną, aš negaliu galvoti apie ką nors kita, susiedama įvykius logiškai ir prabėgus kuriam laikui. Beje, kiekvieną kartą tėvų nebūdavo namuose, kai vykdavo kokia nors drama, tai yra, kai moterį pasmerkdavo mirčiai šeima. Visada tas, kuris turėdavo įvykdyti nuosprendį, likdavo vienas namuose. Paskui aš daugiau niekada nebemačiau Hananos. Niekada. Tą vakarą Asadas buvo pamišęs iš įniršio, nes buvo įskaudintas, kad negalėjo dalyvauti žmonos gimdyme, pažemintas savo uošvių. Gal apie laukiamo kūdikio mirtį buvo pranešta telefonu? O gal Hanana su juo netinkamai kalbėjo? Aš nežinau. Smurtas prieš moteris pas mano tėvus ir apskritai mūsų kaimelyje buvo labai dažnas ir kasdien pasitaikantis! Aš labai mylėjau Asadą. Kuo labiau tėvas neapkentė sūnaus, tuo stipriau aš mylėjau savo vienintelį brolį.

Aš prisimenu jo vestuves kaip nepaprastą šventę. Tikriausiai tai bus vienintelis prisiminimas tikro džiaugsmo, patirto beprotiškoje praeityje. Tuo metu man turėjo būti apie aštuoniolika metų ir aš buvau sena. Aš netgi neidavau į kitų mergaičių vestuves, nes jos akivaizdžiai šaipėsi iš manęs. Eidama pro šalį, girdėdavau įžeidžiančias kalbas, juokus. Ir aš verkdavau visą laiką. Kartais man būdavo gėda išginti savo bandą į kaimelį, bijodavau žmonių žvilgsnių. Aš buvau nė kiek ne geresnė už kaimynę su dėmele akyje, kurios niekas nenorėjo vesti. Motina man leido neiti į vestuves vienos kaimynės — ji suprato mano neviltį. Tada aš išdrįsau pasakyti tėvui: „Juk tai nusikaltimas! Leisk man ištekėti!“ Jis nenorėjo nė girdėti ir pasipylė smūgiai į galvą: „Tavo sesuo turi pirma ištekėti! Dink iš akių!“ Aš jam tai tik kartą pasakiau, o ne du.

Tačiau dėl to, kad veda brolis, visa šeima buvo laiminga, o aš laimingiausia iš visų. Jo busimosios žmonos vardas buvo Fatma ir aš nesuprantu, kodėl ji atėjo iš svetimos šeimos, iš kito kaimelio. Gal dėl to, kad arti mūsų namų nebuvo šeimos, turinčios dukterį? Tėvas išnuomojo autobusus važiuoti į vestuves. Vieną autobusą — moterims, kitą — vyrams. Žinoma, autobusas su vyrais važiavo priekyje.