Сидни Шелдон: Žvaigždės spindi danguje

Iš anglų kalbos vertė

Laima Račienė

Turinys

Pirmoji knyga

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

Antroji knyga

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

Trečioji knyga

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

Ketvirtoji knyga

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

Žvaigždės spindi danguje,

Žiūri kaip mes vėjais leidžiame

Savo niekingus gyvenimus

Ir verkia, verkia...

Monet Nodlis

Pirmoji knyga PIRMASIS SKYRIUS

Ketvirtadienis, 1992 metų rugsėjo 10 diena, 20 valanda. „Boingą-27“, besiveržiantį per ištisinę kamuolinių debesų uždangą, blaškė į visas puses kaip milžinišką sidabrinę plunksną. Per garsiakalbį pasigirdo susirūpinęs lakūno balsas:

— Ar jūs užsisegusi diržą, panele Kameron?

Atsakymo nepasigirdo.

— Panele Kameron! Panele Kameron!

Pagaliau ji atsipeikėjo iš gilaus susimąstymo.

— Taip.

Jos mintys vis dar skrajojo kituose, laimingesniuose laikuose ir malonesnėse vietose.

— Ar gerai jaučiatės? Greitai mes išskrisime iš audros.

— Puikiai, Rodžeri. Nesirūpinkite.

„Galbūt mums pasiseks ir mes sudušime, — pagalvojo Lara Kameron. — Kažkur kažkaip viskas susiklostė nevykusiai. Toks jau likimas, o su likimu nepakovosi“. Pastaraisiais metais Laros gyvenimas kažkaip nesuprantamai pasidarė nebekontroliuojamas ir dabar jai iškilo reali grėsmė visko netekti. „Šiaip ar taip, daugiau jau nieko nebegali atsitikti, — liūdnai šypsodamasi galvojo Lara. — Paprasčiausiai jau nebėra kam daugiau atsitikti“.

Lakūnų kabinos durys atsidarė ir į saloną įėjo lakūnas. Kažkiek laiko jis stovėjo nejudėdamas ir susižavėjęs gėrėjosi savo keleive — žavia moterimi su sušukuotais į kuškį blizgančiais juodais plaukais, nuostabia veido spalva ir protingomis pilkomis akimis. Išskrisdama iš Rino Lara persirengė ir dabar buvo apsivilkusi balta atvira Skaazio vakarine suknele, kuri pabrėžė jos grakščią, žavią figūrą. Ant kaklo puikavosi vėrinys su rubinais ir briliantais. „Kaip ji gali būti tokia velniškai rami, kai pasaulis aplink ją tikrąja šio žodžio prasme griūva?“ — niekaip negalėjo suprasti lakūnas. Pastarąjį mėnesį laikraščiai tarsi nuo grandinės nutrūko puldami tą gležną moterį.

— Ar telefonas dar veikia, Rodžeri?

— Manau, kad neveikia, panele Kameron. Pernelyg daug trukdymų dėl audros. Labai gaila, bet į „La Gvardiją“ mes atskrisime valanda vėliau.

„Aš pavėluosiu į savo gimimo dieną, — pagalvojo Lara. — Ten susirinks visas aukštuomenės žiedas: du šimtai svečių, taip pat ir Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentas, Niujorko gubernatorius, meras, Holivudo žvaigždės, žinomi sportininkai ir finansininkai iš pustuzinio šalių“. Lara pati patvirtino kviestųjų sąrašą.

Lara pasirinko „Kameron Plazo“ Didžiąją salę, kur turėjo įvykti pokylis. Nuo lubų kąrantys krištoliniai sietynai lauš akinančią šviesą į miriadus tarsi deimantas švytinčių spindulių. Dviem šimtams svečių padengs dvidešimt stalų: užties brangias staltieses, išdėlios porcelianinius ir sidabrinius indus, dailias taures. Kiekvieno stalo viduryje puikuosis baltų orchidėjų ir frezijų kompozicija.

Abiejose pokylių salės pusėse bus įrengti barai, o viduryje — ilgas bufetas su išpjauta iš ledo gulbe, kuri bus apstatyta eršketų ikrais, krevetėmis, omarais ir krabais; į kibirėlius su ledu bus įstatyti šampano buteliai. Virtuvėje jau laukia, kada išmuš jo valanda, dešimties sluoksnių tortas. Padavėjai, durininkai, apsaugos darbuotojai nustatytą momentą bus savo vietose.

Šokių salės estradoje įsikurs orkestras, pasiruošęs nors iki ryto groti švenčiantiems jos keturiasdešimtmetį svečiams.

Vakarienė bus puiki. Lara pati sudarė valgiaraštį: iš pradžių žąsų kepenėlės, paskui grybų sriuba — tyrė su švelnia plutele, po to saulenės filė ir pagaliau pagrindinis patiekalas — ėriukas su rozmarinu, obuolių putėsiai su prancūziškomis pupelėmis ir mesclun salotos su riešutų aliejumi. Baigiantis vakarienei patieks sūrį ir vynuoges, po jų — šventinį tortą ir kavą.

Vakaras žada būti nepamirštamas. Ji laikys iškėlusi galvą ir žiūrės į savo svečius taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Juk ji — Lara Kameron.

Kai Laros asmeninis lėktuvas pagaliau nusileido „La Gvardijos“ oro uoste, ji pavėlavo pusantros valandos.

— Šį vakarą mes grįžtame į Riną, Rodžeri, — kreipėsi į lakūną Lara.

— Būsiu pasiruošęs, panele Kameron.

Laros automobilis su vairuotoju laukė prie lėktuvo nusileidimo tako.

— Aš jau pradėjau nerimauti, panele Kameron.

— Mums nepasisekė dėl oro, Maksai. Važiuokime į „Plazą“ ir kuo greičiau.

— Gerai, panele.

Lara paėmė automobilyje įrengto telefono ragelį ir surinko Džerio Taunsendo numerį. Jis buvo atsakingas už vakaro organizavimą. Lara norėjo įsitikinti, kad svečiai gerai vaišinasi. Džerio darbo vietoje nebuvo. „Tikriausiai jis yra salėje“, — nusprendė Lara.

— Paskubėk, Maksai!

— Klausau, panele Kameron.

Pamačius didžiulį „Kameron Plazo“ viešbutį, Larą visada užplūsdavo pasididžiavimo savo kūriniu banga, bet šį vakarą ji labai skubėjo ir jai nebuvo kada rūpintis emocijomis. Didžiojoje salėje jos laukė svečiai.

Lara prasispraudė per besisukančias duris ir skubiai nuėjo per didžiulį, pribloškiantį savo grožiu vestibiulį. Ją pamatęs, prie jos pripuolė Karlosas, viešbučio valdytojo pavaduotojas.

— Panele Kameron...

— Paskui, — nesustodama tarstelėjo Lara. Ji priėjo prie Didžiosios salės durų ir sustojo, norėdama atsikvėpti. „Na, štai, dabar aš pasiruošusi jiems pasirodyti“. Prisivertusi šypsotis, Lara atidarė duris ir priblokšta sustingo vietoje. Salėje buvo visiškai tamsu. „Na, ką, jie nusprendė man padaryti siurprizą?“ Lara sugraibė už durų esantį jungiklį ir jį paspaudė. Milžiniška patalpa akimirksniu prisipildė akinančios šviesos. Tačiau joje nebuvo nė vieno žmogaus. Nė gyvos dvasios. Priblokšta Lara stovėjo nesuprasdama, kas atsitiko.

„Kas, velniai griebtų, galėjo atsitikti dviem šimtams svečių? Kvietimuose buvo aiškiai parašyta: „8 valandą“, o dabar jau beveik 10. Argi galimas dalykas, kad tiek žmonių nei iš šio, nei iš to dingtų?“ Larai pasidarė nejauku. Ji apžvelgė didžiulę tuščią salę ir jai per nugarą ėmė bėgioti skruzdės.

Praėjusiais metais, kai buvo švenčiamas jos gimtadienis, ta pati salė buvo gūste prigrūsta jos draugų ir pilna muzikos bei juoko. Ji labai gerai prisiminė tą dieną...

ANTRASIS SKYRIUS

Prieš metus Laros Kameron diena buvo labai užimta.

1991 metų rugsėjo 10 diena.

5.00 — Treniruotė

7.00 — Dalyvavimas programoje „Labas rytas, Amerika“

7.45 — Susitikimas su Japonijos bankininkais

9.30 — Džeris Taunsendas

10.30 — Planavimo komisija

11.00 — Faksai, tarptautiniai pokalbiai, susirašinėjimas

11.30 — Pasitarimas statybos klausimais

12.30 — „S ir L“, susitikimas

13.00 — Priešpiečiai — interviu žurnalui „Forčun“ — Hugas Tompsonas

14.30 — Bankininkai „Metropoliten Junion“