Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

— Gerai. Tegu padengia stalą mano asmeniniame valgomajame.

— O kiek laiko truks jūsų interviu? Mat pusę trijų jūs turite „Metropolitene“ susitikti su bankininkais.

— Perkelk trečiai valandai ir pasakyk, kad jie čia atvažiuotų.

Kėtė užsirašė į bloknotą.

— Ar norite, kad perskaityčiau jūsų vardu gautus pranešimus?

— Na, skaityk.

— Dvidešimt aštuntą dieną Vaikų fondas norėtų jus matyti kaip garbės viešnią.

— Ne. Pranešk jiems, kad aš esu labai pamaloninta, ir nusiųsk čekį.

— Jūsų susitikimas Tulse paskirtas antradieniui...

— Atšauk.

— Kitą penktadienį jus kviečia į oficialius pusryčius Manhatano moterų komitetas.

— Ne. Jeigu prašo pinigų, nusiųsk jiems čekį.

— Visuotinio raštingumo koalicija norėtų, kad jūs pasakytumėte kalbą per iškilmingus pusryčius ketvirtą dieną.

— Pagalvosiu.

— Dar yra siūlymas būti garbės viešnia renginyje, kuriame bus kuriamas Kovos su raumenų distrofija fondas, bet čia nieko neišeis — netinka data. Tuo laiku jūs būsite San Franciske.

— Nusiųsk jiems čekį.

— Kitą šeštadienį S. ruošia vakarienę.

— Pasistengsiu dalyvauti.

Kristijanas ir Debora S. buvo linksmi jauni žmonės ir geri draugai. Lara mėgo lankytis jų namuose.

— O dabar sakyk, Kete, kiek tu jų matai?

— Ko, atleiskite?

— Na, gerai pažiūrėk. Kiek žmonių priešais tave?

Kėtė įsmeigė akis į Larą.

— Jūs esate viena, panele Kameron.

— Teisingai. Aš esu viena. Tai kaip tu nori, kad pusę trijų aš susitikčiau su bankininkais iš „Metropoliteno“, ketvirtą valandą apsilankyčiau Miesto planavimo komitete, paskui penktą valandą susitikčiau su mere, po šešių penkiolika — su architektais, pusę septynių atvykčiau į Gyvenamųjų namų statybos departamentą, pusę aštuonių dalyvaučiau kokteilyje, o aštuntą valandą savo gimimo dienos vaišėse? Kitą kartą, kai sudarinėsi man tvarkaraštį, pasistenk pajudinti smegenis.

— Atleiskite, panele Kameron. Jūs norėtumėte, kad aš...

— Aš norėčiau, kad tu galvotumei. Neišmanėliai bendradarbiai man nereikalingi. Perkelk susitikimus su architektais ir Gyvenamųjų namų statybos departamente.

— Klausau, — prislopintu balsu pasakė Kėtė.

— O kaip mažylis?

Klausimas sekretorei buvo netikėtas.

— Devidas? Jis... Jam viskas gerai.

— Tikriausiai jis jau didelis.

— Beveik dvejų metukų.

— Ar jau tu nusprendei, į kokią mokyklą jį atiduosi?

— Kol kas ne. Juk dar labai anksti...

— Klysti. Jeigu nori, kad jis lankytų gerą mokyklą, reikia tuo pasirūpinti dar prieš jo gimimą. — Lara kažką užrašė ant lapuko. — Aš pažįstu mokyklos direktorių Daltone. Pasakyk jam, kad užrašytų Devidą į savo mokyklą.

— Aš... aš esu jums labai dėkinga.

Lara net nežvilgtelėjo į savo sekretorę.

— Tai jau ir viskas.

— Taip, panele.

Kėtė išėjo iš kontoros nežinodama, mylėti savo darbdavę ar jos neapkęsti. Kai ji pirmą kartą atėjo į „Kameron enterpraiziz“, ją įspėjo dėl Laros Kameron. „Geležinė bobulė — tai tikra kalė, — sakė Ketei. — Jos sekretoriai taip bėgioja, kad praranda laiko saiką. Juk ji tave gyvą suės“.

Kėtė prisiminė savo pirmą susitikimą su Lara Kameron. Laros Kameron portretus ji buvo mačiusi dešimtyse žurnalų, tačiau nė vienas jų neparodė jos tikrojo veido. Gyvenime ta moteris buvo tokia graži, kad kvapą užgniauždavo.

Lara Kameron kaip tik tuo momentu skaitė Ketės anketą. Ji pakilo ir lėtai kimiu balsu pasakė:

— Sėskite, Kete.

Atrodė, tarsi ji skleistų kažkokią viską absorbuojančią energiją.

— Anketa tokia, kokios reikia.

— Ačiū.

— Ar viskas, kas joje parašyta, tiesa?

— Atleiskite?

— Dauguma tokių dokumentų, patenkančių į mano rankas, — tiesiog akių muilinimas. Ar jūs gerai išmanote savo darbą?

— Aš labai gerai išmanau savo darbą, panele Kameron.

— Ką tik išėjo iš darbo dvi mano sekretorės, tad reikalai užgriuvo kaip sniego griūtis. Susidorosite su darbu?

— Manau, kad taip.

— Čia ne vieta spėlioti. Aš klausiu: susidorosite su darbu ar ne?

Tuo momentu Kėtė nebuvo įsitikinusi, ar ji nori gauti tą darbą.

— Taip, susidorosiu.

— Gerai. Duodu jums savaitės bandomąjį laikotarpį. Jums reikės pasirašyti įsipareigojimą, kad jūs niekada neapkalbinėsite manęs ir neaptarinėsite savo darbo „Kameron enterpraiziz“. Tai reiškia — jokių interviu, jokių publikacijų, žodžiu, nieko. Viskas, kas čia daroma, yra visiškai slapta.

— Aš supratau.

— Puiku.

Štai taip prieš penkerius metus viskas ir prasidėjo. Nuo to laiko Kėtė išmoko savo darbdavę mylėti, neapkęsti, dievinti ir niekinti.

— Tai kokia gi ji yra? — kartą paklausė Ketės vyras. Tai buvo labai sunkus klausimas.

— Ji yra nepaprasta, — atsakė mergina. — Panelė Kameron yra beprotiškai graži; be to, nesu mačiusi žmogaus, kuris tiek daug dirbtų. Vienas Dievas težino, kada ji miega. Panelė Kameron visur siekia visiško tobulumo ir tai daro aplinkinius dar niekingesnius. Ji yra tam tikra prasme genijus. Ji gali būti ir smulkmeniška, ir kerštinga, ir nepaprastai kilniadvasiška.

— Kitais žodžiais tariant, ji yra moteris, — nusišypsojo Ketės vyras.

— Nežinau, kas ji yra, — rimtai pasakė Kėtė. — Kartais aš jos bijau.

— Na, nekalbėk niekų, brangioji. Neperdėk.

— Ne, ne, aš iš tikrųjų manau, kad jeigu kas nors atsistos Larai Kameron skersai kelio... ji nužudys tą žmogų.

Baigusi su faksais ir telefono skambučiais, Lara susisiekė vidaus telefonu su jaunu garbėtroška buhalteriu Čarliu Hanteriu.

— Užeikite, Čarli.

— Gerai, panele Kameron.

Po minutės Čarlis jau žengė į kontorą.

— Klausau jūsų, panele Kameron.

— Aš perskaičiau jūsų interviu, duotą „Niujork Taims“, — pasakė Lara.

Jaunuolio veidas nušvito.

— O aš jo dar neskaičiau. Na, kaip?

— Jūs kalbėjote apie „Kameron enterpraiziz“ ir kai kurias mūsų problemas.

Čarlis paniuro.

— Na, žinote, reporteris, galimas dalykas, iškraipė kai kuriuos mano...

— Jūs esate atleistas iš darbo.

— Bet kodėl? Aš...

— Kai jūs buvote priimamas į darbą, jūs raštiškai pasižadėjote neduoti jokių interviu. Tikiuosi, jūsų šiandien jau čia nebebus.

— Aš... Jūs negalite taip pasielgti. Kas dirbs mano darbą?

— Tuojau aš pasirūpinsiu, — atkirto Lara.

Priešpiečiai beveik baigėsi. Žurnalo „Forčun“ reporteris Hugas Tompsonas buvo atidus, inteligentiškos išvaizdos vyras įžvalgiomis rudomis akimis, besislepiančiomis už tamsių raginiais rėmeliais akinių stiklų.

— Priešpiečiai buvo puikūs, — sušuko Tompsonas. — Mano mėgstamiausi patiekalai. Dėkoju jums.

— Džiaugiuosi, kad jums patiko.

— Garbės žodis, jums nereikėjo taip stengtis dėl manęs.

— Man tai padaryti buvo visiškai nesunku, — nusišypsojo Lara. — Mano tėvas visada sakydavo, kad kelias į vyro širdį eina per jo skrandį.

— Tad prieš pradėdama interviu jūs nusprendėte užkariauti mano širdį?

— Tikra tiesa, — nusišypsojusi linktelėjo Lara.

— Ar labai rimti tie sunkumai, kuriuos patiria jūsų kompanija?

Laros veidas pasidarė rimtas.

— Ką jūs pasakėte, atleiskite?

— Liaukitės. Tokių dalykų paprasčiausiai negalima nuslėpti. Sklinda nesiliaujantys gandai, kad dėl busimųjų išmokėjimų pagal skolininkų įsipareigojimus jūsų įmonė atsidurs ant kracho ribos. Taip pat, esant toli gražu ne geriausiai „Kameron enterpraiziz“ rinkos padėčiai, reikia iš kailio nertis, kad išgyventume!.