Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

Lara ėmė juoktis.

— Ak, štai, pasirodo, kas apie mane kalbama! Patikėkite, pone Tompsonai, jums nereikėtų klausyti kvailų apkalbų. Žinote, ką aš padarysiu? Aš jums nusiųsiu savo finansinių ataskaitų kopijas ir jūs pats viską patikrinsite. Ar tai jus patenkins?

— Visiškai. Beje, naujojo viešbučio atidaryme aš nemačiau jūsų vyro.

— Filipas labai norėjo dalyvauti, — atsiduso Lara, — bet, labai gaila, jis buvo gastrolėse.

— Kažkaip prieš trejus metus man pasisekė apsilankyti jo soliniame koncerte. Jis puikus! Jūs jau ištisi metai, kai už jo ištekėjusi, ar ne taip?

— Taip, ir tai buvo patys laimingiausi mano gyvenimo metai. Kaip moteriai, man labai pasisekė. Aš dažnai būnu kelionėse ir jis taip pat daug važinėja, bet kai mes esame toli vienas nuo kito, kad ir kur aš būčiau, visada galiu klausytis jo įrašų.

— O kad ir kur jis būtų, jis visur gali matyti jūsų pastatytus pastatus, — nusišypsojo Tompsonas.

Lara nusijuokė.

— Jūs norite man įsiteikti.

— Bet juk tai yra tikra tiesa. Jūs pastatėte namus vos ne visoje šalyje. Jūs turite gyvenamųjų pastatų, kontorų, viešbučių kompleksų... Kaip jums pavyksta visa tai?

— Man padeda burtai, — pajuokavo Lara.

— Jūs man esate mįslė.

— Aš? Na, kodėl gi?

— Šiuo momentu, aš esu tikras, Niujorke jūs esate geriausia verslininkė statybos sferoje. Jūsų pavardė puikuojasi ant kas antro miesto pastato. Jūs statote aukščiausią dangoraižį pasaulyje, konkurentai jus praminė „Geležine bobele“ ir jums pavyko taip plačiai užsimoti toje verslo srityje, kuria tradiciškai užsiima vyrai.

— O ką, jus tai jaudina, pone Tompsonai?

— Ne, bet kas mane iš tikrųjų jaudina, panele Kameron, tai, jog aš niekaip negaliu suprasti, kas jūs iš tikrųjų esate. Jeigu aš pateiksiu tokį klausimą dviem skirtingiems žmonėms, išgirsiu tris nuomones. Visi pripažįsta, jog jūs turite nuostabų verslininkės talentą. Jūs suprantate... Aš noriu pasakyti... jūs gi ne iš dangaus nukritote ir iš karto pasidarėte garsi ir klestinti verslininkė. Aš pakankamai gerai pažįstu statybininkus — tai griežti, tvirti vaikinai. Kaip tokiai gležnai moteriai kaip jūs pavyksta juos laikyti pažabotus?

— Tikriausiai aš esu unikali, — šypsodamasi prabilo Lara. — O rimtai kalbant, paprasčiausiai aš priimu į darbą geriausius žmones ir gerai jiems moku.

„Viską supaprastina, — pagalvojo Tompsonas. — Labai jau supaprastina. O tiesos pasakyti nenori“. Jis nusprendė pakeisti pokalbio temą.

— Kad ir kokį žurnalą atverstum, visur vien tik ir rašoma apie jūsų sėkmę. Aš norėjau, kad mano pasakojimas būtų labiau asmeninis. Juk taip mažai žinoma apie jūsų praeitį.

— O, aš labai didžiuojuosi savo praeitimi.

— Na, ir puiku. Tad apie tai ir pakalbėkime. Kaip atsitiko, kad jūs užsiėmėte verslu, susijusiu su nekilnojamuoju turtu?

Lara dar kartą nusišypsojo ir Tompsonas pastebėjo, kad jos šypsena buvo nuoširdi. Staiga ji pasidarė panaši į mažą mergaitę.

— Genai.

— Kieno genai?

— Mano tėvo, — Lara parodė į kabantį už jos nugaros portretą. Tai buvo gražus, kilnios išvaizdos vyras su žilų plaukų kupeta. — Tai mano tėvas — Džeimsas Hugas Kameronas, — jos balsas pasidarė švelnus. — Jam aš turiu būti dėkinga už savo sėkmę. Aš buvau jo vienintelis vaikas. Mano motina mirė, kai aš buvau visiškai mažytė, tad mane augino tėvas. Labai seniai mano šeima išvažiavo iš Škotijos, pone Tompsonai, ir apsigyveno Gleis Bėjuje, Naujojoje Škotijoje.

— Gleis Bėjuje?

— Taip, tai žvejų gyvenvietė, įsikūrusi šiaurrytinėje Keip Breitono salos, esančios netoli Atlanto pakrantės, dalyje. Taip ją pavadino prancūzų tyrinėtojai, pirmieji atplaukę į tą salą. Gleis Bėjus reiškia „ledo įlanką“. Ar įpilti dar kavos?

— Ne, dėkoju.

— Mano senelis turėjo labai daug žemės Škotijoje, o tėvas dar labiau išplėtė tas valdas. Jis buvo nepaprastai turtingas žmogus, iki šiol aš ten turiu šeimos pilį netoli Loch Morlicho ežero. Kai buvau aštuonerių metų, aš jau turėjau savo arklį, sukneles man pirkdavo Londone ir mes gyvenome didžiuliame name su daugybe tarnų. Mažai mergaitei tai buvo pasakiškas gyvenimas.

Laros balse pasigirdo šiluma, prisiminus seniai prabėgusias dienas.

— ... Gleis Bėjuje žiemą mes čiuoždavome su pačiūžomis, eidavome į ledo ritulio rungtynes, o vasarą maudydavomės ežere. Taip pat dar vaikščiodavome į šokius į „Forumą“ ir „Venecijos sodus“.

Žurnalistas viską stropiai užsirašinėjo.

— Tėvas statė namus ir Edmontone, ir Kalgaryje, ir Ontarijuje. Nekilnojamojo turto operacijos jam buvo tik savotiškas žaidimas ir jis mėgo tą žaidimą. Aš buvau dar maža mergaitė, kai jis išmokė ir mane to žaidimo, ir aš taip pat pamėgau tą žaidimą, — aistringu balsu pasakojo Lara. — Aš noriu, kad jūs mane suprastumėte, pone Tompsonai. Tai, ką aš veikiu, neturi nieko bendro su pinigais arba plytomis ir plieninėmis sijomis, iš kurių pastatyti pastatai. Man pirmiausia svarbūs žmonės. Juk aš jiems galiu duoti patogius namus gyventi ir dirbti, namus, kuriuose jie gali kurti šeimas ir prideramai egzistuoti. Kaip tik tai buvo svarbiausia mano tėvui ir tai tapo pačiu svarbiausiu dalyku man.

Hugas Tompsonas liovėsi rašęs.

— Ar jūs prisimenate savo pirmąjį darbą?

Lara palinko į priekį.

— Žinoma. Per mano aštuonioliktąjį gimtadienį tėvas paklausė, ką aš norėčiau gauti dovanų. Tuo metu Gleis Bėjuje buvo labai daug žmonių ir miestelis buvo perpildytas. Aš jaučiau, kad atvažiavusiesiems reikia stogo virš galvos, ir pasakiau tėvui, jog norėčiau pastatyti nedidelį gyvenamąjį namą. Štai jis ir padovanojo man pinigų, o po dvejų metų aš jau galėjau juos grąžinti jam. Paskui aš paėmiau paskolą banke statyti antram namui. Kai man sukako dvidešimt vieneri metai, aš jau turėjau tris namus ir visi jie davė pelno.

— Tikriausiai tėvas jumis labai didžiuojasi.

Laros lūpas vėl palietė šilta šypsena.

— Didžiavosi. Jis pavadino mane Lara — tai senoviškas škotiškas vardas, kilęs iš lotynų kalbos. Jis reiškia „žinoma“ arba „garsi“. Nuo pat vaikystės tėvas man kartojo, kad vieną gražią dieną aš būtinai pasidarysiu garsi. — Laros šypsena dingo. — Tėvas mirė nuo širdies priepuolio, būdamas dar visiškai jaunas. — Lara patylėjo. — Kiekvienais metais aš atvažiuoju į Škotiją aplankyti jo kapo. Man... Man buvo tiesiog nepakeliama toliau gyventi mūsų ištuštėjusiame be jo name ir aš nusprendžiau persikelti į Čikagą. Kilo mintis statyti nedidelius aukščiausios klasės viešbučius ir aš įkalbėjau vieną tenykštį bankininką finansuoti mano projektą. Ta užmačia pasirodė esanti labai sėkminga. — Lara gūžtelėjo pečiais. — Na, o visa kita, kaip priimta sakyti, priklauso istorijai. Manau, psichologijos požiūriu galima pasakyti, jog savo imperiją aš sukūriau ne sau. Tai savotiška pagarbos tėvui duoklė. Džeimsas Kameronas buvo nuostabiausias žmogus, kokį aš kada nors pažinojau.

— Esu įsitikinęs, kad jūs labai mylėjote tėvą.

— Taip, labai. Jis taip pat mane mylėjo, — jos lūpose plykstelėjo vos pastebima šypsena. — Aš girdėjau, kad tą dieną, kai atėjau į šį pasaulį, mano tėvas prigirdė, tikrąja šio žodžio prasme, visus Gleis Bėjaus vyrus.

— Ką gi, iš tikrųjų panašu, kad viskas prasidėjo Gleis Bėjuje, — prašneko Tompsonas.

— Jūs esate teisus, — švelniai pasakė Lara. — Kaip tik ten viskas ir prasidėjo beveik prieš keturiasdešimt metų...