Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

TREČIASIS SKYRIUS

Gleis Bėjus, Naujoji Škotija

1952 metų rugsėjo 10 diena

Tą naktį, kai gimė dukra ir sūnus, Džeimsas Kameronas girtas voliojosi viešnamio lovoje, iš abiejų pusių prispaustas prostitučių dvynukių iš Skandinavijos. Netikėtai į duris pabeldė viešnamio savininkė ponia Kristė.

— Džeimsai! — sušuko ponia Kristė ir, pastūmusi duris, įėjo į kambarį.

— A... a, velniai tave griebtų, senoji višta! — piktai suriko Džeimsas. — Nejaugi negalima palikti vyro ramybėje netgi čia?

— Atleisk, Džeimsai, kad sutrukdžiau tau linksmintis. Tai susiję su tavo žmona.

— Tegu ji eina... — suriko Kameronas.

— Tai tiesa, — antrino jam Kristė, — ir dabar ji gimdo tau kūdikį.

— Na, ir kas? Tegu gimdo. Jūs, bobos, tam tik ir tinkate.

— Skambino gydytojas. Jis jau prarado viltį tave surasti. Tavo žmonai visiškai blogai. Geriau paskubėk.

Džeimsas Kameronas pakilo ir prišliaužė prie lovos krašto. Jo akys buvo blausios, galva sunkiai suvokė.

— Velnio boba, per ją amžiais būna vieni nemalonumai. Na, gerai, eisiu. — Džeimsas įsmeigė akis į gulinčias lovoje nuogas merginas. — Tačiau už jas nemokėsiu!

— Bet dabar ne tai galvoje! Eik greičiau į namus. — Kristė atsisuko į merginas. — O jūs abi — paskui mane.

Kažkada buvęs gražuolis Džeimsas Kameronas dabar virto žmogumi, kurio veide atsispindėjo visos per jo gyvenimą padarytos nuodėmės. Pažiūrėjus į jį, jam buvo galima duoti penkiasdešimt, nors iš tikrųjų jis turėjo tik trisdešimt metų. Jis buvo bendrabučio, priklausančio miesto bankininkui Šonui Makalisteriui, valdytojas. Pastaruosius penkerius metus Džeimso Kamerono ir jo žmonos Pegės pareigos griežtai skyrėsi: Pegė blizgino grindis, plovė indus ir gamino valgį dviem tuzinams gyventojų, o Džeimsas gėrė. Kiekvieną penktadienį jis turėjo rinkti mokestį už nuomojamus bendrabučio kambarius iš nuolatinių savo bendrabučio ir keturių kitų bendrabučių, kurie priklausė Makalisteriui, gyventojų, o tai jam buvo dar viena priežastis — jeigu jam apskritai reikėjo priežasties — išeiti iš namų ir prisigerti. Džeimsas Kameronas buvo pagiežingas žmogus, nevykėlis, bet jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad už tai reikia kaltinti ką tik nori, tik ne save patį. Ilgainiui kančios jam ėmė teikti netgi savotišką malonumą, nes jis pats sau atrodė esąs didelis kankinys. Kai Džeimsui buvo tik vieneri metai, jo šeima emigravo iš Škotijos į Gleis Bėjų nieko neturėdama, išskyrus varganą turtą, kurį jo tėvai tempė rankose, ir kad išgyventų, jiems reikėjo plėšytis iš paskutinių jėgų. Vos tik Džeimsui sukako keturiolika metų, tėvas jį pasiuntė dirbti į anglių kasyklą. Būdamas šešiolikos metų, Džeimsas lengvai susižalojo nugarą per griūtį šachtoje ir turėjo mesti tą darbą. O po metų jo tėvai žuvo geležinkelio katastrofoje. Štai tada Džeimsas ir nusprendė, kad dėl visų tų nelaimių kalta pikta lemtis, kuri jį persekioja. Tačiau gamta jį apdovanojo dviem neįkainojamomis savybėmis: pirmiausia, jeigu Džeimsas panorėdavo, galėdavo būti dar ir žavus. Kartą, poilsio dieną, atvažiavęs į Sidnėjų, miestą netoli Gleis Bėjaus, jis sutiko žavią merginą Pegę Maksvel, kuri su tėvais ten atostogavo. Ji visiškai nebuvo patraukli, bet Maksvelai buvo labai turtingi, o Džeimsas Kameronas — vargšas. Jis apsuko Pegei galvą ir, kad ir kaip ją atkalbinėjo tėvas, ji vis tiek ištekėjo už Džeimso.

— Kraičio aš duosiu Pegei penkis tūkstančius dolerių, — pasakė Džeimsui ponas Maksvelas. — Turėdamas tokius pinigus tu galėsi pradėti savarankišką verslą. Tu gali juos investuoti į nekilnojamąjį turtą ir per penkerius metus dvigubai padidinti savo kapitalą. Aš tau padėsiu.

Tačiau Džeimsas nenorėjo laukti penkerių metų. Su niekuo nepasitaręs jis ir vienas jo draugų įdėjo pinigus į gana rizikingą verslą ir po poros mėnesių Džeimsui neliko nė cento. Jo uošvis labai įsiuto ir atsisakė jį toliau remti.

— Na, ir kvailys tu, Džeimsai, — pasakė uošvis, — ir aš neketinu daugiau mėtyti pinigų pavėjui.

Tad santuoka, kuri turėjo Kameronui tapti išsigelbėjimu, virto katastrofa — dabar jis turėjo išlaikyti žmoną, o pinigų nebeturėjo.

Džeimsą išgelbėjo Šonas Makalisteris. Miesto bankininkas buvo storas, savimi patenkintas penkiasdešimt penkerių metų neūžauga, apsivilkęs nepakeičiama liemene su į kišenę įkištu laikrodžiu ant storos auksinės grandinėlės. Jis atvažiavo į Gleis Bėjų prieš dvidešimt metų ir iš karto suprato, kokios galimybės jam atsiveria. Į miestą plūste plūdo šachtininkai ir medkirčiai, kuriems labai reikėjo tinkamo būsto. Makalisteris galėjo finansuoti jiems namų statybą, bet jis buvo sukūręs geresnį planą. Jis nusprendė, kad bus pigiau atvažiavusius apgyvendinti bendrabučiuose, ir per porą metų pastatė viešbutį ir penkis bendrabučius, kurie visada būdavo kimšte prikimšti gyventojų.

Rasti valdytoją pasirodė gana sudėtinga, nes tas darbas nebuvo lengvas. Valdytojas turėjo žiūrėti, kad visi kambariai būtų užimti, organizuoti gyventojų mitybą ir dar rūpintis švara bei tvarka. Kalbant apie užmokestį, Šonas Makalisteris buvo ne iš tų žmonių, kurie švaistytųsi pinigais.

Atsitiko taip, kad vieno bendrabučio valdytojas išėjo iš darbo, ir Makalisteris nusprendė, jog Džeimsas Kameronas yra tinkamiausias toms pareigoms. Kartkartėmis Kameronas imdavo banke nedideles paskolas, o grąžinti delsdavo. Makalisteris nusiuntė žmogų surasti jaunuolį.

— Aš turiu tau darbo, — pasakė bankininkas.

— Ar pas jus?

— Tau pasisekė. Ką tik pasidarė laisva puiki vieta.

— Ką, ar aš turėsiu dirbti banke? — nustebo Džeimsas.

Tokia perspektyva jam buvo visiškai viliojanti. Ten, kur yra daug pinigų, visada galima tikėtis, kad kas nors prilips prie rankų.

— Ne, ne banke, — nuvylė jį Makalisteris. — Tu esi šaunus vaikinas, Džeimsai, ir, manau, sugebėsi sutarti su žmonėmis. Aš noriu, kad tu būtumei mano bendrabučio Keiblhedo aveniu valdytojas.

— Jūs pasakėte bendrabučio? — Kamerono balse girdėjosi paniekinamos gaidelės.

— Tau gi reikia stogo virš galvos, — samprotavo Makalisteris. — Štai jūs su žmona ir turėsite nemokamą kambarį ir maistą, na, dar ir nedidelį atlyginimą.

— „Nedidelį“ — koks jis bus?

— Aš nepašykštėsiu, Džeimsai. Mokėsiu dvidešimt penkis dolerius per savaitę.

— Dvidešimt penkis?

— Nenori, nereikia. Aš turiu daugiau norinčiųjų į tą vietą.

Galiausiai Džeimsas Kameronas neturėjo pasirinkimo.

— Na, gerai, sutinku, — linktelėjo jis.

— Tai ir gerai. Tiesa, dar tau reikės penktadieniais rinkti nuomos mokestį kituose mano bendrabučiuose, o pinigus man atnešti šeštadieniais.

Kai Džeimsas išklojo tą naujieną Pegei, ji visiškai suglumo.

— Betgi mes jokio supratimo neturime, kaip reikėtų vadovauti bendrabučiui, Džeimsai.

— Išmoksime. Pasiskirstysime pareigas.

Pegė patikėjo.

— Ką gi, ko gero, susitvarkysime su darbu, — sutiko Pegė.

Nors ir savotiškai, bet jie iš tikrųjų susitvarkė su darbu.

Po to Džeimsui Kameronui ne kartą buvo galimybė gauti geresnį darbą, kuris suteiktų jam tam tikrą padėtį visuomenėje ir gerus pinigus, bet Džeimsas Kameronas taip žavėjosi savo nuolatinėmis nesėkmėmis, kad jam buvo gaila su jomis skirtis.

— Ar verta jaudintis? — bambėjo Džeimsas. — Jeigu jau mano toks likimas, nieko gero nesitikėk.

Na ir tą rugsėjo naktį jis su kartėliu pagalvojo: „Koks čia gyvenimas! Netgi su merginomis pasilinksminti neduos. Velniai griebtų tą mano žmoną“.