Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

Lara leidosi nuvedama į pilną vaikų klasę. Ją pasodino į vieną paskutinių suolų.

Ponia Terkel, mokytoja, rūpestingai vedžiojo lentoje raides.

— „A“. Ta raide prasideda žodis „arbūzas“, — aiškino ji.

— Žodis „bandelė“ prasideda raide „B“. O kas gali sugalvoti žodį su raide „C“?

Pakilo kažkieno vaikiška rankutė.

— „Citrina“.

— Labai gerai! O su raide „D“?

— Draugas.

— O su „E“?

— Elementorius.

— Puiku! O kas žino žodį, prasidedantį raide „K“?

— Kruš... tis, — garsiai pasakė Lara.

Klasėje Lara buvo jauniausia, bet poniai Terkel dažnai atrodydavo, kad ji yra daug vyresnė už kitus vaikus. Šioje mergytėje buvo galima pastebėti nerimą keliantį nevaikiškumą.

— Ji yra tikra mažytė moteris, — pasakė direktorei mokytoja, — tiesiog ji laukia, kada paūgės.

Pačią pirmąją dieną per pusryčius vaikai pasiėmė savo įvairiaspalvius indelius, stiklinaites, išsitraukė obuolius, sausainius ir suvyniotus į pergamentinį popierių sumuštinius. Ir tik viena Lara neturėjo ko valgyti — niekas nė nepagalvojo, kad jai reikėtų įdėti į mokyklą pusryčius.

— O kur tavo maistas, Lara? — paklausė ponia Terkel.

— Aš esu nealkana, — susiraukė Lara. — Aš rytą privalgiau.

Dauguma mergaičių mokykloje buvo valyvai aprengtos švarutėliais sijonukais ir palaidinukėmis. Lara vilkėjo išblukusias languotas sukneles ir padėvėtus marškinius, kuriuos jau seniai buvo išaugusi.

— Man reikia naujų drabužių į mokyklą, — kažkaip kartą jį pasakė tėvui.

— Taip? — įtūžo tėvas. — Ką, ar aš neturiu kur pinigų dėti? Nueik į Gelbėjimo armijos štabą ir paprašyk, kad ką nors duotų.

— Bet, tėte, juk tai skirta vargšams, — pasipiktino Lara ir tuojau pat gavo nuo tėvo skaudų antausį.

Laros bendraklasiai mokėjo žaidimų, apie kuriuos ji niekada net nebuvo girdėjusi. Mergaitės turėjo žaislų ir lėlių ir kai kurios jų noriai jomis dalijosi su Lara, tačiau ji visada su kartėliu suvokdavo, kad visa tai svetima, o ji pati nieko neturinti. O blogiausia tai, kad, mokydamasi mokykloje, Lara pamatė visiškai kitą pasaulį, pasaulį, kuriame vaikai turėjo mamas ir tėtes, kurie jiems dovanodavo dovanas ir ruošdavo pobūvius per gimimo dieną, juos mylėjo, jais rūpindavosi, juos bučiuodavo. Pirmą kartą Lara suprato, kaip smarkiai ji buvo nuskriausta gyvenimo, ir dėl to jautėsi dar labiau vieniša.

Bendrabutis taip pat buvo savotiška mokykla. Jis priminė kažkokį daugianacionalinį mikrokosmosą. Iš nuomininkų pavardžių Lara išmoko nustatyti, iš kur jie atvažiavo: Makas iš Škotijos, Holderis ir Paikas iš Niūfaundlendo, Šiasonas ir Okdanas iš Prancūzijos, o Dudašas ir Kozikas iš Lenkijos. Tarp jų buvo ir medkirčių, ir žvejų, ir šachtininkų, ir prekeivių. Rytais pusryčiauti ir vakarais vakarieniauti jie rinkdavosi į erdvų valgomąjį, o Lara kaip užburta klausėsi jų pokalbių. Atrodė, jog kiekviena tų darbštuolių grupė turėjo savo paslaptingą kalbą.

Naujojoje Škotijoje tuo metu dirbo tūkstančiai medkirčių, išsimėčiusių po visą pusiasalį. Kai tie vaikinai susirinkdavo į bendrabutį, nuo jų kvepėjo pjuvenomis ir laužo dūmeliu. Visą laiką jie kalbėjo apie tokius nesuprantamus dalykus kaip genėjimas, apkapojimas arba apkarpymas.

— Šiais metais mes turime pagaminti beveik du šimtus milijonų išilginių pėdų, — pareiškė vieną kartą prie vakarienės stalo vienas iš jų.

— Kaip pėdos gali būti išilginės? — nustebo Lara.

Prie stalo pasigirdo sutartinis juokas.

— Vaikeli, — ėmė aiškinti medkirtys, — išilginė pėda — tai vienos kvadratinės pėdos ir vieno colio storumo lentos gabalas. Štai kai tu užaugsi, ištekėsi ir panorėsi pastatyti penkių kambarių medinį namuką, tau reikės dvylikos tūkstančių išilginių pėdų medienos.

— Aš niekada netekėsiu, — pareiškė Lara.

Visiškai kitokie žmonės buvo žvejai. Jie grįždavo į bendrabutį kiaurai prakvipę jūra, be paliovos tauškė apie naują eksperimentą, atliekamą Bra d’Oro ežere, išsijuosę gyrėsi vienas kitam savo sugautomis menkėmis, silkėmis, skumbrėmis arba juodalopėmis menkėmis.

Tačiau labiausiai Lara žavėjosi šachtininkais. Lingano, Prinso ir Faleno anglių kasyklose jų dirbo daugiau kaip penki tūkstančiai. Šachtų pavadinimai Larą žavėjo: „Jubiliejinė“, „Paskutinis šansas“, „Juodasis deimantas“ arba „Laimingoji“.

Lara net išsižiojusį klausė šachtininkų pokalbių po darbo dienos.

— Nejaugi tai, ką jie sako apie Maiką, tiesa?

— Tikra tiesa. Vargšas vaikinas leidosi į kirtavietę ir nuo bėgių nuvažiavęs anglių vagonėlis sutriuškino jam koją. O toji kalė kasyklų šteigerė2 pasakė, kad Maikas pats yra kaltas, nes nespėjo atšokti, ir dabar jam užgeso lempa.

— Kaip reikėtų suprasti? — susirūpinusi paklausė Lara.

— O, taip, — atsisuko į ją vienas šachtininkas. — Maikas leidosi į kirtavietę... na, ten, kur jis kerta, o vagonėlis, toks vežimėlis, kuriuo vežiojamos anglys, nulėkė nuo laiptų ir jį pritrenkė.

— Ir jam užgeso lempa? — negalėjo patikėti Lara.

Šachtininkas ėmė geraširdiškai juoktis.

— Kai sakoma, kad užgeso lempa, tai reiškia, kad tu esi atleistas iš darbo.

Būdama penkiolikos metų Lara įstojo į Šv. Mykolo vidurinę mokyklą. Ji virto ištįsusią, dramblota paaugle ilgomis kojomis, nepaklusniais juodais plaukais ir neproporcingai didelėmis protingomis pilkomis akimis išblyškusiame liesame veidelyje. Vargu ar kas nors galėjo tvirtai pasakyti, kas iš jos išaugs. Laros buvo pereinamasis amžius, ir jos išvaizda labai keitėsi. Buvo visiškai vienoda tikimybė, ir kad iš Laros išaugs baidyklė, ir gražuolė.

Tačiau Džeimsui Kameronui jo duktė visada buvo baidyklė.

— Tau reikia kuo greičiau ištekėti už pirmo pasitaikiusio kvailio, kuris tau pasipirš, — vieną dieną pareiškė tėvas. — Turint tokią išvaizdą nėra ko rinktis.

Lara tylėdama klausė.

— Tik tegu tas nevykėlis nesitiki iš manęs gauti kraičio.

Tuo metu į kambarį užsuko Mungas Maksujinas. Jis stovėjo sunkiai tvardydamas savo pyktį.

— Na, gerai, mergiote, — pasakė Džeimsas, — eik į virtuvę.

Lara išbėgo.

— Kodėl tu taip elgiesi su savo dukra? — neišlaikė nepasakęs Maksujinas.

— Ne tavo reikalas, — atsikirto Džeimsas, žiūrėdamas į įėjusįjį apsiblaususiomis akimis.

— Tu paprasčiausiai esi girtas.

— Taip, girtas. Na, ir kas? Kuo dar reikėtų užsiimti? Bobų nėra, tai nors prisigerti galima.

Maksujinas nuėjo į virtuvę, kur Lara plovė indus.

Jos akys paraudo nuo ašarų. Mungas apkabino mergaitę per pečius.

— Nieko, mažyte, — bandė jis nuraminti Larą. — Tavo tėvas nenorėjo tavęs įžeisti.

— Jis manęs nekenčia.

— Juk taip nėra...

— Aš per visą gyvenimą neišgirdau iš jo nė vieno gero žodžio! Nė vieno!

Maksujinas nutilo, nežinodamas, ką pasakyti.

Vasarą Gleis Bėjuje lankydavosi daug turistų. Jie atvažiuodavo prabangiais automobiliais, rengdavosi prabangiais drabužiais, užeidavo į parduotuves Kasti Strite, pietaudavo „Kedrų namuose“ arba pas Džasperą ir organizuodavo išvykas į Ingoniš Byčą, Ūkanų kyšulį ir Paukščių salas. Buvo jaučiama, jog jie yra kažkuo pranašesni — juk jie buvo iš kito pasaulio ir Lara jiems pavydėdavo. Kai vasaros pabaigoje turistai išsiskirstydavo į namus, Lara svajojo ištrūkti iš to užkampio ir važiuoti kartu su jais. Bet kaip?

Ne kartą Lara girdėjo tėvo pasakojimą apie senelį Maksvelą. „Senasis išsigimėlis bandė sutrukdyti man vesti jo brangiausią dukterį, — skundėsi Džeimsas Kameronas kiekvienam, kas tik panorėdavo jo klausyti. — Jis buvo velniškai turtingas. Kaip manai, ar jis man davė ką nors? Nee. O aš juk taip rūpinausi jo Pege...“