Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

— O kas būdavo, jeigu žmonės atsisakydavo palikti savo žemes? — užgniaužusi kvapą klausdavo Lara.

— Tuos senukus, kurie nesuspėdavo laiku išeiti, sudegindavo jų lūšnelėse. Lajerdai nepažino gailesčio. Ta...aip, baisūs buvo laikai. Žmonės neturėjo ko valgyti. Prasidėjo cholera, na, ir kitos ligos plito tarsi miško gaisras.

— Koks siaubas, — dūsavo Lara.

— Taip, mažyte. Mūsų protėviai šiaip taip maitinosi duona ir vandeniu ir tik kartkartėmis jiems pavykdavo suvalgyti košės. Tačiau vis dėlto vieno dalyko iš jų negalėjo atimti valdovai — tai jų išdidumo. Tie nelaimingi žmonės gynėsi iš paskutinių jėgų. Dar daugelį dienų po to, kai sudegindavo jų būstus, miškuose dar slėpdavosi benamiai žmonės, tikėdamiesi išgelbėti nors tai, kas liko po jų sudegusių namų griuvėsiais. Mano proprosenelis ir proprosenelė taip pat visa tai patyrė. Štai kaip. Tai dalis mūsų istorijos, kuri ugnimi išdeginta kiekvieno škoto širdyje.

Lara gyvai įsivaizdavo tūkstančius beviltiškai nuliūdusių, nelaimingų žmonių, netekusių visko, ką turėjo, ir priblokštų viso to, kas įvyko. Ji girdėjo moterų, apverkiančių nužudytus vyrus, raudas ir išprotėjusių iš baimės vaikų riksmus.

— O kas paskui atsitiko tiems žmonėms?

— Jie sulipo į išklerusius laiviūkščius ir išplaukė įtolimus kraštus. Pakeliui daugelis išmirė nuo karštligės arba dizenterijos. Kartais laivas patekdavo į štormą, jį ištisas savaites blaškydavo po jūrą ir tada pasibaigdavo maisto atsargos. Tik patys stipriausieji išlikdavo gyvi, kai laivai pasiekdavo Kanados krantus. Tačiau ten išlipę jie galėdavo gauti to, ko jie niekada neturėjo.

— Savo žemės, — susiprotėjo Lara.

— Tu atspėjai, mažyte.

„Ateis diena, — jaudindamasi galvojo Lara, — aš taip pat turėsiu žemės ir niekas — niekas! — negalės jos iš manęs atimti“.

Kažkaip birželio pradžioje, kai Džeimsas Kameronas leido vakarą su viena prostitučių iš ponios Kristės įstaigos, jį ištiko širdies priepuolis. Jis buvo mirtinai girtas, ir pamačiusi, kaip jos klientas nuvirto ant šono, mergina nusprendė, kad jis paprasčiausiai užmigo.

— Ei, ei! — sušuko ji. — Nemiegok! Manęs laukia dar ir kiti klientai. Atsibusk, atsibusk.

Susigriebęs rankomis už krūtinės, Džeimsas mėšlungiškai rijo orą.

— Dėl Dievo meilės, — suvaitojo Džeimsas, — iškviesk gydytoją.

Greitoji pagalba nuvežė jį į mažytę ligoninę Kuori gatvėje. Daktaras Dunkanas pasiuntė pakviesti Laros. Ji atbėgo pašėlusiai plakančia iš susijaudinimo širdimi. Dunkanas jos laukė.

— Kas atsitiko? — su nerimu balse paklausė Lara. — Mano tėvas numirė?

— Ne, ne, Lara, — nuramino ją daktaras, — ne, bet bijau, kad jam buvo širdies priepuolis.

Lara stovėjo nejudėdama.

— Jis... jis gyvens?

— Sunku pasakyti. Mes darome viską, ką pajėgiame.

— Ar aš galiu jį pamatyti?

— Geriau ateik rytoj rytą, vaikeli, — atsakė daktaras Dunkanas.

Iš siaubo netekusi žado, Lara nuėjo į namus. „Meldžiu tave, Viešpatie, neleisk jam numirti. Jis — tai viskas, ką aš turiu“. Kai ji parėjo į bendrabutį, ją sutiko Berta.

— Kas atsitiko? — paklausė švedė.

Lara papasakojo.

— O, Dieve! — aimanavo Berta. — Kaip tyčia šiandien yra penktadienis.

— Ką?

— Penktadienis, sakau, nuomos rinkimo už gyvenimą bendrabutyje diena. Kiek aš pažįstu Šoną Makalisterį, jis tai panaudos kaip pretekstą jus išmesti į gatvę.

Ne mažiau kaip tuziną kartų, kai Džeimsas Kameronas būdavo labai girtas, jis siųsdavo į bendrabučius dukrą rinkti nuomos mokestį, priklausantį Šonui Makalisteriui. Lara atiduodavo pinigus tėvui, o kitą dieną tėvas juos nunešdavo bankininkui.

— Ką mums dabar daryti? — virkavo Berta.

— Nesijaudink, — ryžtingai pareiškė Lara. — Aš tuo pasirūpinsiu.

Tą vakarą per vakarienę Lara kreipėsi į nuomininkus.

— Džentelmenai! Prašom paklausyti, ką pasakysiu. Mano tėvas... mano tėvas truputį susirgo. Jis dabar guli ligoninėje. Gydytojai nori jį kurį laiką gydyti... Tad iki jo sugrįžimo aš rinksiu nuomos mokestį už bendrabutį. Po vakarienės aš laukiu jūsų svetainėje.

— Tikiuosi, nieko rimto neatsitiko? — paklausė vienas gyventojų.

— Ne... ne, — Lara prisivertė nusišypsoti. — Nieko rimto.

Pavakarieniavę vyrai ėjo į svetainę ir nešė Larai pinigus.

— Linkiu tavo tėvui kuo greičiau pasveikti, vaikeli...

— Jeigu aš galiu kuo nors padėti, tik pasakyk...

— Kokia tu šauni mergaitė, kad padedi tėvui...

— O kaip bus su kitais bendrabučiais? — paklausė Berta. — Reikia surinkti pinigus dar iš keturių.

— Žinau, — atsakė Lara. — Jeigu tu plausi indus, aš eisiu rinkti pinigų.

Berta abejojančiai pažiūrėjo į merginą.

— Na, ką gi, linkiu sėkmės.

Viskas buvo lengviau, negu Lara tikėjosi. Dauguma bendrabučių nuomininkų reiškė merginai simpatiją ir džiaugėsi galėdami padėti.

Kitą dieną anksti rytą Lara surinko sudėliotus į vokus pinigus ir nuėjo pas Šoną Makalisterį. Kai ji atėjo, bankininkas sėdėjo savo kabinte.

— Sekretorė man sakė, kad tu norėjai mane matyti.

— Taip, pone.

Makalisteris įsmeigė akis į liesą, varganai apsirengusią merginą, stovinčią priešais jį.

— Tu esi Džeimso Kamerono dukra, ar ne taip?

— Taip, pone.

— Sara?

— Lara.

— Aš buvau labai priblokštas, sužinojęs apie tavo tėvo ligą, — abejingu balsu pasakė Makalisteris. — Žinoma, dabar, kai tavo tėvas labai serga, kad būtų atliktos jo pareigos, turėsiu imtis kokių nors priemonių. Aš...

— O ne, pone! — skubiai pasakė Lara. — Jis paprašė manęs padirbėti už jį.

— Tavęs?

— Taip, sere.

— Manau, tau ne...

Lara padėjo paketus ant stalo.

— Štai nuomos mokestis už šią savaitę.

Makalisteris nustebęs pažvelgė į Larą.

— O čia yra viskas?

Lara linktelėjo.

— Tai jūs pati surinkote?

— Taip, sere. Ir taip darysiu kiekvieną savaitę tol, kol tėtė pasveiks.

— Suprantama.

Makalisteris atplėšė paketus ir ėmėsi kruopščiai skaičiuoti pinigus. Lara stebėjo, kaip jis įrašinėjo sumas į žalią didžiąją knygą.

Pastaruoju metu bankininkas puoselėjo viltį pakeisti Džeimsą Kameroną dėl jo nuolatinio girtavimo bei nedoro elgesio ir dabar rado gerą progą jo atsikratyti.

Bankininkas buvo įsitikinęs, kad prieš jį stovinti mergina nesugebės atlikti tėvo pareigų, bet kartu Makalisteris įsivaizdavo, kokia bus reakcija, jeigu jis išmes Džeimsą Kameroną ir jo dukterį į gatvę.

— Duodu tau mėnesio bandomąjį laikotarpį — pagaliau nusprendė bankininkas. — O tada pažiūrėsime, ką darysime.

— Ačiū, pone Makalisteri. Nuoširdžiai dėkoju.

— Palauk, — jis ištiesė Larai dvidešimt penkis dolerius. — Tai tau.

Lara laikė rankoje pinigus, nuo kurių tarsi sklido laisvės kvapas.

Pirmą kartą gyvenime jai sumokėjo už tai, ką ji padarė.

Išėjusi iš banko, Lara pasuko į ligoninę. Daktaras Dunkanas ką tik baigė apžiūrėti jos tėvą. Pamačiusi daktarą Lara staiga pajuto, kaip ją apima baimė.

— Jis ne?..

— N... ne, jam jau geriau, Lara. — Daktaras Dunkanas delsė. — Sakydamas „geriau“ aš turiu omenyje, kad tavo tėvas nemirs... kol kas, blogiausiu atveju... bet kelias savaites turės praleisti lovoje. Jam reikės geros priežiūros.

— Aš juo pasirūpinsiu, — noriai pareiškė Lara.

Daktaras pažvelgė į ją ir švelniai pasakė: