Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

Lara įsivaizdavo, kad vieną gražią dieną jos senelis atvažiuos ir išsiveš ją į stebuklingus miestus, apie kuriuos ji buvo tik skaičiusi: į Londoną, Romą, Paryžių... „Aš taip pat turėsiu gražių drabužių. Šimtus suknelių ir naujų batelių“.

Tačiau bėgo mėnesiai, po jų metai, o jis taip ir neatvažiavo, ir galiausiai Lara suprato, jog niekada nepamatys senelio. Ji buvo pasmerkta praleisti visą gyvenimą Gleis Bėjuje.

KETVIRTASIS SKYRIUS

Gyvenantis Gleis Bėjuje paauglys galėjo susirasti nesuskaičiuojamą daugybę užsiėmimų. Tai ir futbolas, ir ledo ritulys, ir čiuožimas, ir žaidimas kėgliais, o vasarą — maudymasis ir žvejyba. Po pamokų vyresnių klasių mokiniai mėgdavo šliaužioti apie vaistinę. Buvo mieste ir du kino teatrai, o norintieji pašokti galėjo praleisti vakarą „Venecijos soduose“.

Tačiau visos tos pramogos buvo ne Larai. Penktą valandą ryto ji jau turėjo būti ant kojų, kad padėtų Bertai paruošti pusryčius bendrabučio nuomininkams ir dar spėti iki mokyklos pakloti jų lovas. Po pietų Lara jau skubėdavo į namus ir imdavo gaminti vakarienę. Ji padėdavo Bertai padengti stalus, o po vakarienės nurinkdavo nešvarius indus, juos plaudavo ir sausai šluostydavo.

Labai dažnai vakarienei patiekdavo škotiškų nacionalinių valgių: howtowdie ir haitst bru, cabbieclaw ir skirtie. Tačiau mėgstamiausias patiekalas buvo blac sun — pagerinta naminė banda su prieskoniais.

Škotų užstalės kalbos žadindavo Laros vaizduotėje žvarbius šiaurės Škotijos — kalnų šalies, iš kur buvo kilę jos protėviai, vaizdus ir klausydamasi apie juos pasakojimų, Lara pasijusdavo jiems priklausanti. Daug kartų ji girdėjo apie Didįjį Gleną,3 kur yra Loch Neso, Lochio ir Lincho ežerai ir daugybė atšiaurių pakrantės salų.

Svetainėje stovėjo sulaužytas pianinas ir kartais vakarais po vakarienės, ten rinkdavosi nuomininkai ir dainuodavo dainas apie namus: „Ani Lori“ arba „Bėgančioji per rugius“, arba „Gimtosios kalvos“, arba „Prie nuostabiųjų Lomondo ežero krantų“.

Kartą per metus būdavo organizuojamas paradas ir visi Gleis Bėjaus škotai segėdavo kalniečių languotus sijonus ir išdidžiai žingsniuodavo gatvėmis akompanuojant veriamai stūgaujantiems dūdmaišiams.

— O kodėl vyrai vaikšto su sijonais? — paklausė Mungo Maksujino Lara.

— Tai ne sijonai, mažyte, — paniuro Mungas. — Tai škotų kalniečių drabužiai. Juos sugalvojo mūsų protėviai prieš daugelį daugelį metų. Kalnuose sijonas saugojo karį nuo šalčio, o jo kojos buvo laisvos ir jis galėjo lengvai bėgioti apaugusiomis šilojais pelkėmis ir išsigelbėti nuo priešų. O naktį, kai reikėdavo miegoti po atviru dangumi, jis dėl savo ilgumo buvo kariui ir patalas, ir stogas virš galvos.

Škotiški pavadinimai Larai atrodė kupini kažkokio poetiško žavesio: Bredalbanas, Glenfinanas ir Kilbridžas, Kilninveris ir Kilmaiklas. Lara sužinojo, kad „kil“ reiškia vidurinių amžių vienuolių celę, o jeigu žodis prasideda „inver“ arba „aber“, vadinasi, ta gyvenvietė yra upės žiotyse, jeigu pradžioje yra „strit“ — slėnyje, o „bad“ — giraitėje.

Kiekvieną vakarą vakarieniaujant kildavo įnirtingi ginčai. Atrodė, jog škotai pasiruošę pradėti kivirčą dėl mažiausios priežasties. Kažkada jų išdidūs protėviai priklausė skirtingoms gentims ir jie iki šiol labai šališkai vertino savo istoriją.

— Nagi, Briusų namuose gimdavo tik niekingi bailiai, kurie kaip šuniukai tūpčiojo aplink Angliją!

— Tu, Jenai, kaip visada nesuvoki, ką šneki. Kaip tik didysis Briusas ir nepasidavė anglams. O štai kas jiems buvo pasiruošęs padus laižyti — tai Stiuartas.

— Ak, na ir kvailys tu esi! Ir visi tavo protėviai buvo kvailiai.

Ir prasidėdavo įnirtingos rietenos.

— O žinai, ko trūko Škotijai? Tikrų vadų, tokių kaip Robertas Antrasis. Tai buvo vyras! Paleido į pasaulį dvidešimt vieną vaiką, taip, atrodo?

— Tikra tiesa. Ir pusė jų — išsigimėliai!

Ir vėl prasidėdavo kivirčai.

Lara negalėjo patikėti, kad jie taip karščiuojasi dėl įvykių, kurie vyko daugiau kaip prieš šešis šimtus metų.

— Nesijaudink, mažyte, — sakė jai Mungas Maksujinas. — Škotas netgi tuščiame name ras su kuo susipešti.

Buvo viena poema, parašyta Valterio Skoto, kuri griebdavo Larą už širdies ir nuo kurios įsiaudrindavo jos vaizduotė.

Palei sieną joj o jaunasis Lochinvaras.

Už visus žirgus buvo eikliausias jo karo žirgas.

Riteris jojo be šarvų, riteris jojo be tarnų,

Jis turėjo tik kardą, savo ištikimą draugą.

Meilėje tu esi kilnus, kovoje — didvyris.

Kas įveiks tave, jaunasis Lochinvare?

Toliau toje garsioje poemoje buvo pasakojama, kaip rizikuodamas gyvybe Lochinvaras pagrobė savo mylimąją, kurią prieš savo valią turėjo ištekinti už kito vyro.

„Kada nors, — galvojo Lara, — ir aš sutiksiu savo gražuolį Lochinvarą ir jis išsiveš mane“.

Kartą, dirbdama virtuvėje, Lara atsitiktinai pamatė kažkokiame žurnale skelbimą, nuo kurio jai užėmė kvapą. Nuotraukoje buvo aukštas, gražus šviesiaplaukis vyras su „peteliške“. „Štai taip atrodys mano Lochinvaras, — sušnabždėjo Lara. — Dabar jis yra toli toli. Ieško manęs. Jis atjos ir pasiims mane. Aš plausiu indus, o jis prieis iš užpakalio, apkabins mane ir pasakys: „Ką tau padaryti?“

Tada aš atsisuksiu, pažiūrėsiu jam į akis ir pasakysiu: „Šluostyk lėkštes“.

— Ką daryti? — pasigirdo prie jos ausies pažįstamas balsas.

Lara energingai apsidairė. Už jos nugaros stovėjo Berta. Tikriausiai ji nepastebėjo, kad garsiai galvoja.

— Nieko, — paraudusi nuo sumišimo sumurmėjo Lara.

Larą labiausiai jaudino pasakojimai apie liūdnai garsų kalniečių išvarymą iš jų žemių. Ji buvo pasiruošusi jų klausyti daugybę kartų.

— Papasakok man dar kartelį, — prašė Lara Mungo Maksujino, o jam to tik ir tereikėjo.

— Tai štai, — kalbėjo jis, — viskas prasidėjo 1792 metais ir truko daugiau kaip šešiasdešimt metų. Iš pradžių jie tai vadino Bliadhna nan Co -arah — Avies metais. Žemvaldžiai nusprendė, jog jiems labiau apsimoka savo žemėse auginti avis negu jas nuomoti valstiečiams, atginė į kalnų ganyklas kelias bandas ir greitai įsitikino, kad avys puikiai pakelia atšiaurias žiemas. Štai tada ir prasidėjo kalniečių varymas iš jų žemių.

Visoje vietovėje pasigirdo šūksniai:“ Mo thruaighe ort a thir, tha ‘n caoraich mhor a’teachd!“ — „Lauk iš žemių — avys eina!“ Iš pradžių buvo šimtai avių, paskui tūkstančiai, paskui dešimtys tūkstančių. Tai buvo siaubingas užkariavimas.

Lajerdai4 pamatė, kad į jų rankas plaukia pinigai, apie kuriuos jie net nesvajojo, bet iš pradžių reikėjo atsikratyti valstiečių, kurie dirbo savo mažyčius žemės sklypelius. Dievas mato, jie vos sudurdavo galą su galu ir gyveno varganose lūšnelėse, kurios buvo ir be kaminų, ir be langų. Tačiau lajerdai vis tiek juos išvarė.

— Kaip? — klausinėjo Lara, žiūrėdama į Mungą savo didžiulėmis akimis.

— Kariuomenei įsakė užpulti kaimus ir išvaryti valstiečius. Štai kareiviai ateina į kokį nors kaimą ir skiria jo gyventojams šešias valandas pasiimti gyvulius, mantą ir išsinešdinti kuo toliau. Valstiečiai turėjo palikti netgi savo derlių. Paskui kareiviai sudegindavo jų lūšneles... Daugiau kaip ketvirtis milijono vyrų, moterų ir vaikų buvo išvaryti iš namų ir bėgo prie pat jūros kranto.

— Bet kaip jie galėjo išvaryti valstiečius iš jų žemių?

— A... a, matai, žemė niekada jų nebuvo. Valstietis gaudavo iš lajerdo akrą arba du akrus žemės, bet jos savininkas nebūdavo. Norėdamas dirbti žemę ir auginti gyvulius, valstietis turėjo mokėti mokesčius produktais arba atidirbti šeimininkui.