Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

— Tavo tėvas, brangioji, netgi neįsivaizduoja, kaip jam pasisekė.

— Ar aš galiu jį pamatyti?

— Eik.

Lara įėjo į tėvo palatą ir sustojo, įsmeigusi į jį akis. Džeimsas Kameronas gulėjo lovoje, jis buvo išbalęs, silpnas ir atrodė labai senas. Larą užplūdo švelnumas, ji norėjo jam ką nors padaryti, ką nors, kas priverstąjį deramai ją įvertinti, pamilti. Lara priėjo prie lovos.

— Tėte....

Džeimsas pakėlė akis ir sumurmėjo:

— Po velnią kurių galų tu čia atsigrūdai? Bendrabutyje tu turi darbo iki ausų.

Lara apstulbo.

— Aš... aš žinau, tėte. Aš tik norėjau tau pasakyti, kad buvau nuėjusi pas poną Makalisterį. Aš jam pasakiau, kad kol tu sergi, vietoj tavęs aš rinksiu iš gyventojų nuomą.

— Tu rinksi nuomą? Nejuokink manęs. — Džeimsas sudrebėjo nuo netikėto spazmo. Kai jis vėl prabilo, jo balsas buvo visiškai silpnas. — Tai likimas, — suvaitojo tėvas. — Mane išmes į gatvę.

Apie tai, kas atsitiks Larai, tėvas neketino net pagalvoti. Lara ilgai stovėjo atidžiai žiūrėdama į tėvą paskui apsisuko ir išėjo.

Po trijų dienų Džeimsą Kameroną atvežė į namus ir paguldė į lovą.

— Jums negalima keltis per artimiausias dvi savaites, — pasakė jam daktaras Dunkanas. — Aš dar užeisiu po dienos kitos.

— Aš negaliu vartytis lovoje, — ėmė priekaištauti Džeimsas. — Aš esu užsiėmęs žmogus, turiu daug reikalų.

— Jūs galite rinktis, — ramiai prašneko gydytojas. — Jūs galite arba gulėti lovoje ir gyventi, arba atsikelti ir numirti.

Iš pradžių Makalisterio bendrabučių nuomininkai buvo patenkinti matydami geraširdę merginą ateinančią surinkti iš jų mokestį už bendrabutį. Tačiau, pripratę prie Laros, jie surado tūkstantį priežasčių, kad nereikėtų mokėti.

— Aš šią savaitę sirgau, turiu ir gydytojo pažymėjimą...

— Sūnus man siunčia pinigus kiekvieną savaitę, bet jie pašte užtruko...

— Aš turėjau nusipirkti kai kurių įrankių...

— Kitą savaitę aš tikrai turėsiu pinigų.

Tačiau nekalta būtybė narsiai kovojo už savo gyvybę. Ji mandagiai išklausydavo jų ir sakydavo:

— Man labai gaila, bet ponas Makalisteris pasakė, kad pinigai turi būti sumokėti šiandien ir jeigu jūs neturite pinigų, reikės tuojau pat išsikraustyti iš užimamo ploto.

Nežinia iš kur, bet pinigų atsirasdavo.

Lara būdavo tvirta kaip uola.

— Su tavo tėvu ir tai būdavo lengviau turėti reikalą — bambėjo nuomininkai. — Jis nors visada galėdavo palaukti kelias dieneles.

Ir vis dėlto jie nepajėgė nesižavėti tos trapios merginos atkaklumu.

Lara, tikėdamasi, kad tėvo liga juos suartins, žiauriai klydo. Ji stengdavosi nuspėti kiekvieną jo norą bet kuo rūpestingiau jį globojo, tuo bjauriau tėvas elgėsi.

Kiekvieną dieną Lara jam atnešdavo gėlių ir nedidelių vaišių.

— Dėl Dievo meilės! — klykė Džeimsas. — Liaukis įkyrėti iki gyvo kaulo. Ar tu neturi ką veikti?

— Aš tik pagalvojau, kad tau būtų malonu..

— Nešdinkis! — šaukdavo Kameronas ir nusisukdavo į sieną.

„Aš jo neapkenčiu, — kalbėjo sau Lara. — Neapkenčiu“.

Pasibaigus mėnesiui, kai su pilnais pinigų paketais Lara atėjo į Šono Makalisterio kabinetą bankininkas juos atidžiai suskaičiavo ir pareiškė:

— Turiu pripažinti, balandėle, kad tu mane labai nustebinai. Tu atlikai tą darbą geriau negu tavo tėvas.

Bankininko žodžiai ją sujaudino.

— Ačiū.

— Beje, tai buvo pirmas mėnuo, kai gyventojai sumokėjo laiku ir visus pinigus.

— Vadinasi, mes su tėvu galime likti bendrabutyje? — susirūpinusi paklausė Lara.

Akimirką Makalisteris atidžiai žiūrėjo į Larą.

— Manau, kad taip. Tu tikriausiai labai myli savo tėvą?

— Iki kito šeštadienio, pone Makalisteri!

PENKTASIS SKYRIUS

Septynioliktaisiais metais trapi, išstypusi mergaitė virto moterimi. Laros veide buvo likę jos škotiškų protėvių bruožų: švelni, tarsi persišviečianti oda, išlinkę lanku ploni antakiai, pilkos kaip audros debesis akys ir kupeta vešlių juodų plaukų, be to, dar nepaprasto sielvarto, kuris, atrodė, visą laiką ją buvo apėmęs, tarsi tragiška jos tautos istorija būtų tapusi jos būtybės dalimi, išraiška. Nuo Laros Kameron veido buvo sunku nukreipti žvilgsnį.

Dauguma nuomininkų gyveno be moterų, jeigu neminėtume merginų iš ponios Kristės įstaigos arba prostitučių iš kitų viešųjų namų, tad visiškai suprantama, kad jauna, graži mergina juos viliojo. Nuomininkai ją užspęsdavo kampe virtuvėje arba savo kambariuose, kai Lara juos tvarkydavo, ir aistringai šnibždėdavo: „Kodėl tu negalėtumei su manimi švelniau elgtis? Aš tau daug ką galėčiau padaryti“.

Arba: „Juk tu neturi vaikino, ar ne taip? Na, aš tau parodysiu, koks turi būti tikras vyras“.

Arba: „O kaip dėl kelionės į Kanzaso Sitį? Aš ten ketinu važiuoti kitą savaitę ir džiaugsiuosi galėdamas tave pasiimti kartu“.

Po tokių vieno ar kito gyventojo bandymų įsitempti ją į lovą Lara užeidavo į kambarį, kur gulėjo jos bejėgis tėvas, ir sakydavo: „Tu klydai, tėte. Visi vyrai manęs nori“, — ir išeidavo, o tėvas tik nustebęs žiūrėdavo jai įkandin.

Džeimsas Kameronas mirė ankstų pavasario rytą ir Lara jį palaidojo Grinvudo kapinėse. Be jos, palydėti Džeimso Kamerono į paskutinę kelionę atėjo tik Berta. Ašarų nebuvo.

Greitai bendrabutyje pasirodė naujas nuomininkas — amerikietis Bilas Rodžersas. Tai buvo malonus septyniasdešimties metų storas ir plikas senukas. Negana to, jis labai mėgo paplepėti. Po vakarienės Rodžersas dažnai pasilikdavo pasišnekėti su Lara.

— Velniai rautų, — jis kažkaip pasakė, — tu esi pernelyg graži, kad karksotumei šiame užkampyje. Tau reikia važiuoti į Čikagą arba Niujorką. Pats laikas.

— Aš ir važiuosiu kur nors, — pasakė Lara.

— Tau dar visas gyvenimas prieš akis. Ar tu bent žinai, ko tu iš jo nori?

— Noriu tapti savininke.

— Aha, visokiausių gražių apdarų savininke ir...

— Ne. Žemės. Aš noriu valdyti žemę. Mano tėvas niekada nieko neturėjo. Visą savo gyvenimą jis pragyveno iš išmaldos, kurią gaudavo iš kitų.

Bilo Rodžerso veidas nušvito.

— Nekilnojamasis turtas — tai verslas, su kuriuo aš kažkada turėjau reikalų.

— Tiesa? — nustebo Lara.

— Aš turėjau namų visuose Vidurio Vakaruose. Net kelis viešbučius. — Jo balsas pasidarė liūdnas.

— Na, ir kas gi atsitiko?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Godus pasidariau, per toli nuėjau... Viską praradau. Ak, auksiniai buvo laikai...

Po to jie beveik kiekvieną vakarą kalbėdavosi apie nekilnojamąjį turtą.

— Pirmoji taisyklė, — kalė jai į galvą Rodžersas, — tvarkant nekilnojamojo turto reikalus, — tai SP. Gerai įsidėmėk.

— O kas tai yra SP?

— Svetimi pinigai. Kodėl naudinga turėti reikalų su nekilnojamuoju turtu? Todėl, kad vyriausybė leidžia gauti pelną iš didėjimo ir amortizacijos, tuo tarpu tavo aktyvai visą laiką didėja. Šiame versle svarbiausi yra trys dalykai: vieta, vieta ir dar kartą vieta. Puikus pastatas ant tuščios kalvos — išmesti pavėjui pinigai, o sukrypęs namiūkštis miesto verslo dalyje gali tave padaryti laimingą.

Rodžersas papasakojo Larai apie užstatus, refinansavimą, bankų paskolų panaudojimą, o Lara klausė, gilinosi ir dėjosi į galvą. Ji kaip kempinė siurbė į save žinių lašus.

— Kaip tu gerai žinai, — pareiškė kartą Rodžersas, — Gleis Bėjuje labai trūksta gyvenamojo ploto ir tai atveria puikias galimybes. Būčiau kokių dvidešimt metų jaunesnis...