Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

Kai Džeimsas išėjo iš ponios Kristės viešnamio, pūtė veriantis rudeniškas vėjas.

„Ko gero, vertėtų pasistiprinti, kad būtų galima lengviau pakelti likimo smūgį“, — nusprendė Džeimsas ir užėjo į smuklę „Senasis jūrininkas“.

Jau po valandos Džeimsas Kameronas nužingsniavo į bendrabutį, esantį Pju Aberdine, pačiame vargingiausiame Gleis Bėjaus rajone.

Kai pagaliau Džeimsas Kameronas pasiekė namus, jį sutiko apie pustuzinis susijaudinusių gyventojų.

— Pas Pegę gydytojas, — įspėjo vienas iš jų. — Tu, vaikine, paskubėk.

Svyruodamas Džeimsas nukrypavo į mažą tamsų miegamąjį, kurį jis dalijosi su žmona. Iš gretimo kambario pasigirdo naujagimio riksmas. Pegė nejudėdama gulėjo ant lovos. Virš jos buvo palinkęs daktaras Patrikas Dunkanas. Išgirdęs įeinančio Džeimso žingsnius, jis atsisuko.

— Kas čia darosi? — sunkiai išlemeno Džeimsas.

Daktaras išsitiesė ir nedraugiškai pažvelgė į jį.

— Jums reikėjo atsiųsti žmoną pas mane, kad apžiūrėčiau, — pasakė jis.

— Aha, ir išmesti apvalią sumelę? Tik pagalvok — gimdo! Na, ir jūs čia...

— Pegė mirė. Aš padariau viską, ką galėjau. Ji pagimdė dvynukus. Berniuko išgelbėti nepavyko.

— O, Viešpatie, — sukūkčiojo Kameronas. — Vėl tas likimas.

— Ką jūs pasakėte?

— Likimas, sakau. Amžiais man nesiseka. Štai ir dabar netekau kūdikio. Aš...

Nešdama ant rankų mažytę būtybę, suvyniotą į antklodę, į kambarį įėjo moteris žindyvė.

— Štai jūsų dukrytė, pone Kameronai.

— Dukrytė? Kuriam galui jos man reikėjo? — besipinančiu liežuviu išlemeno Džeimsas.

— Na, ir niekingas tu esi padaras, — neišlaikė daktaras Dunkanas.

— Aš pabūsiu iki ryto, — prašneko žindyvė, — ir parodysiu, kaip reikia ją prižiūrėti.

Džeimsas pažvelgė į kyšantį iš po antklodės raukšlėtą veiduką ir viltingai pagalvojo: „Galbūt ji taip pat mirs...“

Pirmąsias tris savaites niekas nebuvo tikras, gyvens ar negyvens naujagimė. Ją prižiūrėjo kasdien ateinanti žindyvė. Pagaliau atėjo diena, kai daktaras jaudindamasis pareiškė Džeimsui:

— Tavo dukra gyvens. Dievas pasigailėjo vargšės mažylės.

— Pone Kameronai, — pasakė žindyvė, — jūs turite duoti mažylei vardą.

— O ką, jeigu mes ją pavadintume Lara? Tai toks mielas...

— Kad tik jums, pramuštgalviams, patiktų.

Taip ją ir pavadino Lara.

Visame baltame pasaulyje nebuvo nė vieno, kas rūpintųsi Lara ir ją auklėtų. Bendrabutyje gyvenę vyrai buvo pernelyg užsiėmę savo problemomis, kad kreiptų dėmesį dar ir į svetimą vaiką. O vienintelė ten gyvenusi moteris buvo didžiulė švedė, vardu Berta, kurią pasamdė valgiui virti ir kambariams tvarkyti.

Džeimsas Kameronas ir neketino rūpintis savo dukterimi. Prakeiktas likimas dar kartą pakišo jam koją, padovanodamas kūdikiui gyvybę. Vakarais Džeimsas paprastai sėdėdavo savo kambaryje prie butelio viskio ir dejuodavo skųsdamasis karčia dalia.

— Ta mergiotė nužudė ir mano žmoną, ir mano sūnų.

— Be reikalo tu taip kalbi, Džeimsai, — priekaištavo jam kaimynai.

— Dar ko! Iš mano sūnaus būtų išaugęs sveikas, stiprus vyras. Tikriausiai jis būtų buvęs nekvailas vaikiščias ir pinigų turėtų, ir, žinoma, pasirūpintų tėvo senatve.

Ir kaimynai, numoję ranka, net ir nemanė priversti jo liautis pliaukšti niekus.

Kelis kartus Džeimsas Kameronas bandė kaip nors susisiekti su savo uošviu Maksvelu tikėdamasis, kad uošvis paims iš jo vaiką, bet senis tarsi skradžiai žemėn prasmego. „Galbūt, mano laimei, pastipo senas kvailys“, — nusprendė Džeimsas.

Gleis Bėjus buvo miestelis, kuriame gyventojai ilgai neužsibūdavo, — apsigyvendavo bendrabučiuose ir po kurio laiko kas kur išvažiuodavo. Jie atvažiuodavo iš Prancūzijos, Kinijos, Ukrainos; ten buvo ir italų, ir airių, ir graikų — dailidžių ir siuvėjų, šaltkalvių ir batsiuvių. Ištisos minios darbo jaučių bastėsi po Mein Stritą, Bei Stritą, Nord Stritą ir Voter Stritą miesto uosto dalyje. Jie atvažiuodavo dirbti šachtose, kirsti miško arba gaudyti žuvų. Gleis Bėjus buvo pasienio miestas, primityvus ir atšiaurus, kuriame oras visada būdavo bjaurus. Šaltos žiemos su smarkiais snygiais trukdavo iki pat balandžio mėnesio, o dėl storo ledo, dengiančio įlanką, netgi balandžio ir gegužės mėnesį pūtė šalti vėjai; nuo liepos iki spalio mėnesio be paliovos lijo. Mieste buvo aštuoniolika bendrabučių. Kai kuriuose iš jų gyvendavo daugiau kaip septyniasdešimt žmonių. Džeimso Kamerono bendrabutis buvo apskaičiuotas dvidešimt keturiems žmonėms ir gyveno jame daugiausia škotai.

Lara augo nuolatos jausdama žmogiškos šilumos, meilės trūkumą, nors ji net neturėjo jokio supratimo, kas tai yra. Ji neturėjo nei žaislų, nei lėlių, nei draugių, su kuriomis galėtų žaisti, — nieko, išskyrus tėvą. Ji dovanodavo jam mažytes vaikiškas dovanas, nežinodama, kaip jam įtikti, bet tėvas jų arba nepastebėdavo, arba iš jos pasijuokdavo.

Kai Larai sukako penkeri metai, ji atsitiktinai nuklausė tėvą, besiskundžiantį vienam gyventojų:

— Ak, ne tas vaikas numirė. Būtų buvę kur kas geriau, kad būtų likęs gyvas sūnus.

Tą naktį Lara graudžiai verkė, kol užmigo. Juk ji taip mylėjo tėvą. Ir taip jo neapkentė.

Būdama beveik šešerių metų Lara priminė kino paveikslą: didžiulės akys išbalusiame liesame veidelyje. Tais metais į jų bendrabutį atsikėlė naujas nuomininkas. Jį vadino Mungu Maksujinu, tai buvo kresnas tarsi lokys vyras. Jis kažkaip iš karto ėmėsi jaudinančiai rūpintis mergaite.

— Kuo tu vardu, mažyle? — pasilenkė jis prie vaiko.

— Lara.

— Oho! Gražus vardas gražiam vaikui. Tu tikriausiai jau lankai mokyklą?

— Mokyklą? Ne.

— O kodėl nelankai?

— Nežinau.

— Na, pasiaiškinkime, — jis priėjo prie Džeimso Kamerono ir pasakė: — Aš girdėjau, kad tavo vaikas nelanko mokyklos.

— O ką jai ten veikti? Juk ji yra mergaitė. Jai nereikia jokios mokyklos.

— Ne, vaikine, tu esi neteisus, — paprieštaravo Mungas. — Ją būtinai reikia leisti į mokyklą. Gyvenime ji taip pat turi turėti savo šansą.

— Na, liaukis, — atsikirto Džeimsas. — Tai beprasmis pinigų švaistytmas.

Tačiau Maksujinas buvo gana atkaklus ir galiausiai, kad jis užsikimštų, Džeimsas Kameronas sutiko. Šiaip ar taip, bent kelias valandas per dieną mergiotė nesimaišys po kojomis.

Sužinojusi, kad eis į mokyklą, Lara siaubingai išsigando. Visą savo trumputį gyvenimą mergaitė praleido tarp suaugusiųjų ir beveik visiškai nebendravo su kitais vaikais.

Kitą pirmadienį Didžioji Berta nuvedė ją į pradinę Šv. Onos mokyklą ir palydėjo į direktoriaus kabinetą.

— Tai Lara Kameron.

Ponia Kamings, mokyklos direktorė, buvo vidutinio amžiaus žilstanti moteris, kuriai ant rankų po vyro mirties liko trys vaikai. Ji apžvelgė priešais ją stovinčią varganai aprengtą mergytę ir nusišypsojusi švelniai pasakė:

— Lara. Koks malonus tavo vardas. Kiek tau metų, brangioji?

— Šešeri, — vos sulaikydama ašaras išlemeno Lara.

„Vaikas siaubingai išgąsdintas“, — pagalvojo ponia Kamings.

— Na, ką gi, mes labai džiaugiamės, kad tu lankysi mūsų mokyklą, — pasakė direktorė. — Čia tau patiks ir tu daug ko išmoksi.

— Aš negaliu čia pasilikti, — išpoškino Lara.

— Ką? Kodėl?

— Tėtė labai liūdės, — Lara iš visų jėgų stengėsi nepravirkti.

— Na, nieko. Tu juk čia praleisi tik kelias valandas per dieną, — ją nuramino direktorė.