Сидни Шелдон - Žvaigždės spindi danguje

16.00 — Miesto planavimo komitetas

17.00 — Susitikimas su mere — Greise Menšn

18.15 — Susitikimas su architektais

18.30 — Gyvenamųjų namų statybos departamentas

19.30 — Kokteilis su Dalaso investicine grupe

20.00 — Gimimo dienos šventimas „Kameron Plazo“ Didžiojoje salėje

Lara apsivilko sportinį kostiumą ir ėmėjau netekti kantrybės, kai pagaliau pasirodė jos treneris Kenas.

— Tu pavėlavai.

— Atleiskite, panele Kameron. Žadintuvas nesuskambėjo ir aš...

— Šiandien man sunki diena. Na, pradėkime.

— Klausau.

Jie pusvalandį darė pramankštą, paskui ėmė daryti energingus aerobikos pratimus.

„Jos kūnas kaip dvidešimties metų, — susižavėjęs pagalvojo Kenas. — Tai būtų neblogai ją įtempti į lovą“. Kenui buvo maloni pati galimybė kiekvieną rytą čia ateiti, būti su ja ir žiūrėti į ją. Žmonės nuolatos jo klausinėdavo: „Kokia ji, Lara Kameron?“ ir jis vis kartodavo tuos pačius žodžius: „Panelytė kaip reikiant“.

Lara be didelių pastangų darė intensyvius pratimus, bet tuo metu jos mintys skrajojo kažkur kitur.

Kai pagaliau treniruotė pasibaigė, Kenas, ruošdamasis eiti, pasakė:

— Bėgsiu pažiūrėti jūsų pasirodymo programoje „Labas rytas, Amerika“.

— Ką?

Kurį laiką, apgalvodama busimąjį susitikimą su japonų bankininkais, Lara visiškai pamiršo apie savo televizijos interviu.

— Iki rytojaus, panele Kameron.

— Ne vėluok, Kenai.

Lara išsimaudė po dušu, persirengė ir viena papusryčiavo savo apartamentų terasoje. Pusryčiams ji valgė greipfrutą, avižinį ragaišį ir gėrė žaliosios arbatos, po to ji nuėjo į savo kabinetą ir per vidaus telefoną paskambino sekretorei.

— Telefonu aš kalbėsiuos iš kontoros, — įspėjo Lara. — Septintą valandą man reikia būti „Ei Bi Si“. Pasirūpinkite, kad Maksas atsiųstų automobilį.

Pasirodymas programoje „Labas rytas, Amerika“ sekėsi kuo puikiausiai. Džoana Landen, kuri kalbėjosi su ja, buvo, kaip visada, maloni ir geranoriška.

— Paskutinį kartą jūs buvote atvažiavusi į mūsų laidą po to, kai buvo padėti aukščiausio pasaulyje dangoraižio pamatai, — priminė Džoana Landen. — Nuo to laiko prabėgo beveik ketveri metai.

— Tai tiesa, — linktelėjo Lara. — „Kameron Taueris“1 bus baigtas statyti kitais metais.

— Kaip turi jaustis moteris, būdama jūsų vietoje? Juk jūs įgyvendinote tokių neįtikėtinų projektų, o jūs dar esate jauna ir puikiai atrodote. Tiesą sakant, jūs esate idealas, kurio siekia daugelis moterų.

— O, jūs perdedate, — ėmė juoktis Lara. — Aš paprasčiausiai neturiu laiko galvoti apie save kaip apie idealą. Pernelyg daug turiu reikalų.

— Jūs esate laikoma viena iš sėkmingiausiai dirbančių verslininkių nekilnojamojo turto operacijų sferoje, o toks verslas paprastai laikomas vyrų prerogatyva. Kaip jums visa tai pavyksta? Kaip, pavyzdžiui, jūs nusprendžiate, kur reikėtų statyti naują pastatą?

— Aš nerenku vietos, — pareiškė Lara, — vieta mane pasirenka. Štai, pavyzdžiui, važiuoju automobiliu pro dykynę, bet aš jos tarsi nematau.

Man prieš akis iškyla nuostabus administracinis korpusas arba jaukus, su visais patogumais gyvenamasis namas, kuriame laimingai gyvena žmonės. Aš svajoju...

— Savo svajones jūs paverčiate tikrove. Puiku. Mes tęsime laidą po reklaminės pertraukos.

Japonų bankininkai turėjo atvažiuoti 7.45. Jie atskrido iš Tokijo praėjusios dienos vakarą ir Lara paskyrė su jais susitikimą taip anksti, kad jie negalėtų atsigauti po ilgiau kaip dvylika valandų trukusio skridimo. Kai japonai ėmė protestuoti, Lara ramiai pasakė:

— Atleiskite, džentelmenai, bet manau, kad negalėsiu jums skirti kito laiko. Tuojau pat po mūsų pokalbio aš išskrendu į Pietų Ameriką.

Japonai nenoriai sutiko. Jų buvo keturi, maži ir mandagūs, o kiekvieno jų protas aštrus — kaip samurajų kardas. Prieš dešimtmetį finansininkai kvailai pasielgė nepakankamai įvertindami japonus. Dabar jie tokios klaidos nebedarė.

Susitikimas įvyko „Kameron centre“ Amerikos aveniu. Svečiai ketino investuoti šimtą milijonų dolerių į Laros planuojamo naujų viešbučių komplekso statybą. Japonus palydėjo į erdvią konferencijų salę, kiekvienas iš jų rankose laikė suvenyrą. Lara padėkojo bankininkams ir savo ruožtu jiems įteikė dovanas, kurias liepė savo sekretorei iš anksto suvynioti į paprastą rudą arba pilką popierių, nes japonams balta spalva — gedulo spalva, o ryškiai margas įvyniojimas šiuo atveju buvo nepriimtinas.

Trisija, Laros padėjėja, patiekė svečiams arbatos, Larai — kavos puoduką. Apskritai japonai taip pat norėtų kavos, bet jie buvo pernelyg mandagūs, kad paprašytų. Kai jie išgėrė arbatą, Lara paliepė vėl jos pripilti.

Į konferencijų salę atėjo Hovardas Keleris, Laros kompanionas. Tai buvo penkiasdešimties metų vyras, išbalęs ir liesas, rusvais plaukais, truputį suglamžytu kostiumu ir atrodantis taip, tarsi ką tik būtų išlipęs iš lovos. Lara supažindino su juo svečius ir Keleris išdalijo jiems siūlomo investavimo projekto kopijas.

— Kaip matote, džentelmenai, — prašneko Lara, — mes jau gavome pirmąją užstatinę paskolą. Visas kompleksas turės septynis šimtus dvidešimt viešbučio numerių, apie tris tūkstančius kvadratinių pėdų gyvenamųjų patalpų dalykiniams susitikimams ir garažą tūkstančiui automobilių.

Laros balsas buvo pašėlusiai energingas, tuo tarpu nagrinėjantys investavimo projektą japonai iš visų jėgų stengėsi įveikti miegą.

Maždaug po dviejų valandų derybos baigėsi, jos buvo nepaprastai sėkmingos. Labai seniai Lara įsikalė į galvą vieną tiesą: kur kas lengviau padaryti šimto milijonų dolerių sandorį negu pasiskolinti penkiasdešimt tūkstančių.

Kai tik išvyko japonų delegacija, Lara susitiko su Džeriu Taunsendu. Tas aukštas vyras, buvęs Holivudo reklamos agentas, buvo atsakingas už „Kameron enterpraiziz“ ryšius su visuomene.

— Jūsų šiandienos rytinis interviu per televiziją buvo tiesiog puikus. Jau skambino daugybė žmonių.

— Kaip dėl „Forbz“?

— Viskas sutvarkyta. Kitą savaitę jūsų portretas bus ant žurnalo „Pipl“ viršelio. Ar matėte jums skirtą straipsnį „Njujorken“? Geras straipsnis, tiesa?

— Neblogas, — prieidama prie savo stalo, linktelėjo Lara.

— Šiandien pirmai valandai paskirtas interviu žurnalui „Forčun“.

— Aš šį bei tą pakeičiau.

— Kodėl? — nustebęs paklausė Džeris.

— Susitiksiu su jų reporteriu per priešpiečius.

— Norite jį truputį „papirkti“?

Lara paspaudė vidaus telefono mygtuką.

— Užeik, Kete.

— Gerai, panele Kameron, — pasigirdo atsakymas.

Lara vėl atsisuko į Taunsendą.

— Viskas, Džeri. Aš noriu kad jūs ir jūsų žmonės visą dieną skirtų „Kameron Taueriui“.

— Mes jau tai darome...

— Vadinasi, reikia daugiau daryti. Man reikia, kad apie tai rašytų kiekviename laikraštyje ir kiekviename žurnale. Dėl Dievo meilės, supraskite, tai bus visų aukščiausias dangoraižis pasaulyje. Pasaulyje! Aš noriu, kad visi apie jį kalbėtų. Iki to laiko, kol mes jį baigsime statyti, aš noriu, kad žmonės manęs maldautų jiems duoti ten apartamentus ir leisti įkurti parduotuves.

— Aišku, — atsistodamas pasakė Džeris.

Į kontorą įėjo Kėtė, atsakingoji Laros sekretorė, žavi, skoningai apsirengusi trisdešimties metų moteris.

— Ar tu sužinojai, ką jis mėgsta?

— Tas vyras — tikras smaližius. Jis labai mėgsta prancūzišką virtuvę. Paskambinau į „Le Cirk“ ir paprašiau Sirjaus čia pristatyti priešpiečius antrai valandai.