Sophie Kinsella - Nepaprasta namų šeimininkė

— Pageidausite užkandžių? — nusišypso man susiraukšlėjęs vyras, stumiantis stalelį su ratukais. — Karšti ir šalti sumuštiniai, arbata ir kava, gaivieji gėrimai, alkoholiniai gėrimai?

— Norėčiau paskutinio, — stengiuosi, kad balsas neskambėtų labai beviltiškai. — Dvigubą... Bet ko...

Niekas neateina patikrinti mano bilieto. Niekam nerūpiu. Atrodo, tai kažkoks greitasis traukinys. Priemiesčius keičia laukai, o traukinys vis dar dunda į priekį. Išgėriau tris mažus buteliukus sumaišyto su apelsinų sultimis džino, pomidorų sulčių ir šokoladinio jogurtinio gėrimo. Lediniai baimės gniaužtai, spaudę mano skrandį, atlėgo. Jaučiuosi keistai nuo visko atitolusi.

Padariau didžiausią klaidą per visą savo karjerą. Ko gero, netekau darbo. Niekada netapsiu partnere.

Viena kvaila klaida.

„Londono zoologijos sodo šeima“ atsidarė pakelius bulvių traškučių, pasiūlė man ir pakvietė žaisti kelioninį žodžių loto. Mama netgi paklausė, ar aš keliauju darbo reikalais, ar esu turistė.

Negalėjau išspausti atsakymo.

Mano širdies plakimas pamažu sulėtėja, bet galvą veria tvinkčiojantis skausmas. Sėdžiu, viena ranka prisidengusi akis, stengdamasi taip apsaugoti jas nuo šviesos.

— Ponios ir ponai... — per garsiakalbį pasigirsta traškantis traukinio palydovo balsas. — Deja... geležinkelio darbai... kitą transporto rūšį...

Nesuprantu, ką jis sako. Net nežinau, kur važiuoju. Tiesiog palauksiu kitos stotelės, išlipsiu iš traukinio, ir galbūt iš ten sėsiu į kitą...

— Žodis „razina“ rašomas ne taip, — sako „Londono zoologijos sodo šeimos“ motina vienam savo vaikui, kai traukinys jau po truputį pradeda stabdyti. Pakėlusi akis pro langą matau, kad traukinys pasiekė stotį. Žemesnysis Eburis. Visi renkasi savo daiktus ir išlipa.

Automatiškai pakylu ir aš. Nuseku paskui „Londono zoologijos sodo šeimą“ ir, išlipusi iš traukinio, apsidairau aplink. Stoviu mažoje, senos statybos provincijos stotyje. Kitoje kelio pusėje matyti užeiga, pavadinimu „Varpas“. Kelias išsišakoja į dvi dalis, o tolumoje plyti laukai. Šalia kelio stovi keleivinis autobusas. Visi traukinio keleiviai grūdasi į jį.

Londono zoologijos sodo gerbėja mama atsisuka ir moja man ranka.

— Reikia eiti ten, — paslaugiai sako ji, — jei norite autobusu patekti į Glosterį, didžiąją stotį.

Mintis apie kelionę autobusu mane supykina. Niekur nenoriu keliauti autobusu. Tik noriu vaistų nuo skausmo. Man taip skauda galvą, kad, rodos, kaukolė tuoj skils pusiau.

— Ee... ne, ačiū. Man gerai ir čia, — nusišypsau kaip įmanydama įtikinamiau ir, nespėjus jai daugiau ištarti nė žodžio, pasuku keliu priešinga kryptimi negu autobusas.

Neturiu nė menkiausio supratimo, kur esu. Jokio.

Mano kišenėje staiga suvibruoja telefonas. Išsitraukiu jį. Gajus. Vėl. Tikriausiai tai jau trisdešimtasis jo skambutis. Kiekvieną kartą jis palieka man žinutę, ragindamas jam perskambinti ir klausdamas, ar gaunu jo elektroninius laiškus.

Negavau jokių jo laiškų. Aš buvau tokia apdujusi, kad palikau savo BlackBerry ant stalo. Telefonas — tai viskas, ką turiu. Jis vėl suvibruoja. Spoksau į jį kelias akimirkas. Tada, jausdama, kaip mano skrandį surakina spazmai, atlenkiu savo mobiliojo dangtelį ir pakeliu jį prie ausies.

— Labas, — mano balsas dreba. — Tai... tai aš.

— Samanta? — subūgnija nepatiklus Gajaus balsas. — Tai tu? Kur tu esi?

— Nežinau. Turėjau ištrūkti. Mane... mane ištiko šokas...

— Samanta, nežinau, ar gavai mano žinutes. Bet... — jis nutyla. — Visi žino.

— Žinau, — atsiremiu į seną apibyrėjusią sieną ir stipriai užsimerkiu, stengdamasi įveikti skausmą. — Aš žinau.

— Kaip tai nutiko? — jis atrodo ne mažiau ištiktas šoko negu aš. — Kaip, po velnių, galėjai padaryti tokią elementarią klaidą? Noriu pasakyti, dėl Dievo meilės, Samanta...

— Nežinau, — apkvaišusi išlemenu. — Aš tiesiog... nemačiau. Suklydau...

— Tu niekada neklysti!

— Na, dabar jau klystu! — jaučiu kaip akyse kaupiasi ašaros, bet iš visų jėgų stengiuosi jas sulaikyti. — Kas... kas nutiko?

— Nieko gero, — atsidūsta jis. — Ketermanas tariasi dėl nuostolių sumažinimo su Glazerbrooks advokatais, kalbamasi su banku... ir draudikais, žinoma.

Draudikai. Profesionalus firmos draudimo kompensavimas. Staiga manyje įsižiebia mažytė viltis. Jei draudimo kompanija likviduos įsiskolinimą be didelio triukšmo, galbūt pasekmės nebus tokios baisios, kaip atrodė.

Tačiau net jausdama šiokią tokią viltį, suvokiu, kad esu beviltiškas keliautojas, pro rūko šydą regintis miražą. Draudimo kompanija niekada nesumoka visos sumos. Kartais jie visai nieko negrąžina. Kartais jie padengia skolą, bet neįtikėtinai padidina mokesčius.

— Ką sako draudikai? — sunkiai nuryju seiles. — Ar jie...

— Jie dar nieko nepasakė.

— Aišku, — perbraukiu atžagaria ranka savo prakaitu srūvantį veidą ir prisiverčiu paklausti kitą klausimą. — O kaipgi... aš?

Gajus tyli.

Suvokus tos tylos prasmę susvyruoju ir jaučiu, kad tuoj nualpsiu. Jokio atsakymo. Atsimerkiu ir priešais save išvystu du mažus berniukus ant dviračių, spoksančius į mane.

— Viskas baigta, ar ne? — stengiuosi kalbėti ramiai, bet mano balsas nesuvaldomai virpa. — Mano karjerai galas.

— Aš... aš to nežinau. Paklausyk, Samanta, tu išsigandusi. Natūralu. Bet negali slėptis amžinai. Reikia grįžti atgal.

— Negaliu, — mano balsas dabar jau kupinas sielvarto. — Negaliu niekam pasižiūrėti į akis.

— Samanta, būk realistė!

— Negaliu! Negaliu! Man reikia šiek tiek laiko...

— Saman... — uždarau savo sulenkiamą telefoną.

Man silpna. Galva sprogsta. Reikia vandens. Bet baras, atrodo, uždarytas, nematau jokių parduotuvių aplinkui.

Svirduliuoju keliu, kol pasiekiu dvi dideles išgraviruotas kolonas, papuoštas liūtais. Namas. Paskambinsiu ir paprašysiu vaistų nuo skausmo ir stiklinės vandens. Sykiu paklausiu, ar netoliese yra viešbutis.

Stumteliu metalinius vartus ir nuslenku žvirgždu didelių ąžuolinių durų link. Namas gana įspūdingas, pastatytas iš medaus spalvos akmenų su stačiu dvišlaičiu stogu, aukštais kaminais ir dviem Porsche automobiliais prie įėjimo. Pakeliu ranką ir trukteliu skambučio virvelę.

Tyla. Stoviniuoju ten kažkiek laiko, bet, rodos, visame name nė gyvos dvasios. Jau ketinu pasiduoti ir sliūkinti atgal pro vartus, kai visiškai netikėtai plačiai atsiveria durys.

Tarpduryje priešais mane stovi ryškiai peroksidu nusišviesinusi pečius siekiančius plaukus moteris, įsisegusi ilgus kyburiuojančius auskarus. Ji gausiai prisidažiusi, mūvi ilgomis šilkinėmis, keistos persiko spalvos kelnėmis. Vienoje rankoje laiko cigaretę, o kitoje — kokteilį.

— Labas, — užsitraukia dūmą nepažįstamoji ir įtariai nužvelgia mane. — Jūs iš agentūros?

Šeštas

Neįsivaizduoju, apie ką kalba ši moteris. Man taip skauda galvą, kad vos galiu į ją žiūrėti, jau nekalbant apie tai, kad suvokčiau, ką ji sako.

— Ar jūs gerai jaučiatės? — ji sunerimusi nužvelgia mane. — Atrodote siaubingai!

— Man labai skauda galvą, — išlemenu. — Gal galėčiau gauti stiklinę vandens?

— Žinoma! Užeikite! — ji pamoja cigarete man prieš veidą ir pakviečia į milžinišką įspūdingą prieškambarį skliautinėmis lubomis.

— Vis tiek norėsite apžiūrėti namą. Edi! — suspinga ji. — Edi, jau atvyko kita! Esu Trišė Geiger, — kreipiasi į mane. — Galite mane vadinti ponia Geiger. Eime ten...