Sophie Kinsella - Nepaprasta namų šeimininkė

Ji nulydi mane į prabangią klevo lentelėmis iškaltą virtuvę, atidaro kelis pirmus pasitaikiusius stalčius ir sušunka: „Aha!“ Tada ištraukia plastikinę dėžutę ir, nuėmusi jos dangtelį, pradeda savo lakuotais pirštų nagais raustis tarp kokių penkiasdešimties surūšiuotų buteliukų vaistų ir tablečių pakelių.

— Turiu aspirino... paracetamolio... ibuprofeno... labai švelnaus poveikio valiumo... — ji iškelia parodyti melsvai rausvą piliulę. — Šita iš Amerikos, — sako ji žvaliai. — Mūsų šalyje nelegalu.

— Mm... miela. Jūs turite... daugybę skausmą malšinančių vaistų.

— Ak, šiuose namuose tabletės labai mėgstamos, — sako ji ir reikšmingai pažvelgia į mane: — Dieviname jas. Edi! — ji įbruka man tris žalias tabletes ir po kelių nesėkmingų bandymų pagaliau suranda spintelę, pilną stiklinių. — Na, štai. Jos numalšins bet kokį galvos skausmą, — įpila ledinio vandens iš ąsočio šaldytuve. — Išgerkite.

— Ačiū! — padėkoju ir susiraukusi nuryju tabletes. — Esu labai jums dėkinga. Man taip skauda galvą, kad net negaliu blaiviai mąstyti.

— Jūs labai gerai kalbate angliškai, — pagiria ji mane. — Iš tikrųjų, labai gerai!

— O, — susiraukiu. — Teisingai. Na, aš anglė. Greičiausiai... žinote, todėl taip ir yra.

— Jūs — anglė? — Trišę Geiger šios naujienos labai nudžiugino. — Puiku! Eime, atsisėsime. Tabletės suveiks per kelias minutes. Jei ne, duosiu daugiau.

Ji nulydi mane iš virtuvės atgal į prieškambarį.

— Čia — svetainė, — stabtelėdama prie durų pasako. Gestu aprodo didelį, puošnų kambarį ir nukrato cigaretės pelenus ant kilimo.

— Kaip matote, čia nemažai reikia darbuotis dulkių siurbliu... valyti dulkes... nublizginti sidabrą, — pabrėždama žodžius iš lėto aiškina ji.

— Aišku, — linkteliu galvą. Nė neįsivaizduoju, kodėl ši moteris man pasakoja apie namų ruošą, bet atrodo, kad ji laukia mano atsakymo.

— Gražus stalas, — galiausiai pasakau, ranka mostelėdama į blizgantį raudonmedžio stalą.

— Jį reikia blizginti, — Trišės akys susiaurėja. — Reguliariai. Aš labai pastebiu tokius dalykus.

— Žinoma, — dar kartą suglumusi linkteliu galvą.

— Na, eime čia, — ji palydi mane pro kitą didžiulį kambarį į erdvią įstiklintą oranžeriją. Ją puošia įmantrūs vikmedžio gultai ir didžialapiai augalai. Šone matyti gausiai gėrimais nukrautas stalelis ant ratų.

— Edi! Ateik čia! — ji trinkteli per taurę ir pamoja golfo kelnėmis mūvinčiam vyrui, lėtai vaikštinėjančiam dailiai nupjauta pievele. Jis įdegęs, tikriausiai bebaigiantis penktąją dešimtį ir atrodo pasiturimai.

Trišė tikriausiai irgi įpusėjusi penktą dešimtį, pamanau, žvilgtelėjusi į jos išsišokusius pėdų kauliukus, kai ši pasisuka į langą. Nors kažkas man kužda, kad ji visiems sakosi esanti trisdešimt devynerių ir nė dienos ne vyresnė.

— Nuostabus sodas, — pagiriu.

— Ak, — jos akys nukrypsta į jį be didelio susidomėjimo. — Mūsų sodininkas labai geras. Jam kyla įdomiausių idėjų. Dabar sėskitės! — ji pliaukšteli rankomis.

Jausdamasi truputį keistai atsisėdu ant gulto krašto. Trišė įsitaiso pintame krėsle priešais mane ir ištuština savo stiklinę su kokteiliu.

— Ar mokate paruošti gerą „Kruvinąją Merę“? — netikėtai paklausia ji.

Sumišusi spoksau į ją.

— Nesvarbu, — užsitraukia dūmą ji. — Galėsiu jus išmokyti.

Ką ji galės?

— Kaip jūsų galva? — pasiteirauja ir nelaukdama atsakymo tęsia: — Geriau? O, štai ir Edis!

— Sveika atvykusi! — durys atsiveria ir į oranžeriją įžengia ponas Geigeris. Jis neatrodo taip įspūdingai iš arti, kaip atrodė išdidžiai žingsniuodamas pievele. Jo akys truputį pasruvusios krauju, jau matyti besiformuojantis alaus mėgėjo pilvukas.

— Edis Geigeris, — prisistato jis, draugiškai ištiesdamas ranką. — Namų šeimininkas.

— Edi, čia... — Trišė klausiamai pažvelgia į mane. — Kuo jūs vardu?

— Samanta, — atsakau. — Atleiskite už sutrukdymą, bet man taip siaubingai skaudėjo galvą...

— Daviau Samantai kelias tabletes nuo skausmo, — paaiškina Trišė.

— Gerai pasielgei, — Edis atsuka škotiško viskio butelį ir įsipila gėrimo. — Reikėjo pamėginti raudonųjų piliulių. Mirtinos!

— Ee... aišku.

— Žinoma, netiesiogine prasme! — staiga skardžiai nusijuokia jis. — Mes neketiname tavęs nunuodyti!

— Edi! — Trišė pliaukšteli jam per petį sužvangindama apyrankėmis. — Negąsdink merginos!

Jie abu tiriamai nužvelgia mane. Kažkaip nujaučiu, kad tikisi kokio nors atsakymo.

— Esu tikrai dėkinga, — įstengiu nusišypsoti puse lūpų. — Jūs tokie malonūs, leisdami piktnaudžiauti jūsų vakaro ramybe.

— Ji puikiai kalba angliškai, ar ne? — Edis kilsteli antakius, žvelgdamas į Trišę.

— Ji — anglė! — tarsi ištraukusi triušį iš skrybėlės triumfuoja Trišė. — Supranta viską, ką jai sakau!

Aš tikrai kažko čia nesuprantu. Gal atrodau kaip užsienietė?

— Gal apžiūrėkime namus? — Edis pasisuka į Trišę.

Mano širdis apsunksta. Reikėtų naikinti žmones, visiems aprodančius savo namus. Mintis apie sukiojimąsi aplinkui, stengiantis kažkaip išreikšti susižavėjimą kiekvienu kambariu, man atrodo nepakeliama. Tiesiog noriu sėdėti čia ir palaukti, kol suveiks tabletės.

— Manau, visai nebūtina, — pradedu aš. — Neabejoju, kad jūsų namai labai gražūs...

— Žinoma, kad būtina! — Trišė užgesina nuorūką. — Eime.

Atsikėlus man apsvaigsta galva. Tenka įsikibti į jukos augalą, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Galvos skausmas pradeda silpnėti, bet jaučiuosi apsvaigusi ir kažkaip keistai atitrūkusi nuo realybės. Jaučiuosi kaip sapne.

Galima daryti išvadą, kad ši moteris tikrai neturi gyvenimo. Atrodo, kad ji domisi vien tik namų ruoša. Slenkant iš vieno prabangaus kambario į kitą, ji nurodo dalykus, nuo kurių reikia gerai nuvalyti dulkes, parodo man, kur laikomas dulkių siurblys. Dabar man pasakoja apie skalbimo mašiną.

— Atrodo... labai... patogu, — pasakau, nes manau, kad ji laukia iš manęs pagyrimo.

— Mes norime, kad skalbiniai būtų skalbiami kiekvieną savaitę. Ir, žinoma, gerai išlyginti, — ji perveria mane žvilgsniu.

— Žinoma, — linkteliu galvą, stengdamasi nuslėpti sumišimą. — Puiki mintis.

— Dabar eime į viršų! — ji mosteli ranka eiti iš virtuvės.

O Dieve. Kas dar?

— Gimei Londone, Samanta? — mums lipant laiptais aukštyn paklausia Edis Geigeris.

— Taip, tai tiesa.

— Ir dirbai ten?

Jis tik klausia iš mandagumo — bet kelias akimirkas negaliu išlementi atsakymo. Ar aš turiu darbą?

— Dirbau, — pagaliau išspaudžiu. — Kalbant atvirai... nežinau, kokia šiuo metu yra mano situacija.

— Kiek valandų jūs dirbote? — tarsi staiga susidomėjusi pokalbiu atsisuka į mane Trišė.

— Daug valandų, — gūžteliu pečiais. — Esu pripratusi dirbti nuo ryto iki vakaro. Kartais net naktimis.

Ši žinia Geigerius sutrikdė. Žmonės tiesiog neįsivaizduoja, koks yra teisininko gyvenimas.

— Dirbdavote naktimis? — Trišė atrodo nustėrusi. — Viena?

— Viena arba su kitais kolegomis, kuriems reikėdavo dirbti.

— Taigi dirbote... didelėje organizacijoje?

— Vienoje didžiausių Londone, — linkteliu galvą.

Trišė ir Edis susižvalgo. Jie — tikrai patys keisčiausi žmonės, kokius man yra tekę sutikti.

— Na, tuomet jūs apsidžiaugsite, išgirdusi, kad mums dar labiau palengvėjo! — Trišė nusijuokia. — Čia didysis miegamasis... antrasis miegamasis...