Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

Partnerė. Arba ne.

O Dieve. Liaukis. Negalvok apie tai. Nueinu į virtuvę ir atidarau šaldytuvą. Po velnių. Nėra pieno.

Ir kavos.

Privalau susirasti maisto tiekimo kompaniją. Ir pienininką. Paimu tušinuką ir iškeverzoju „47. Maisto tiekimo kompanija/ pienininkas“ savo sąrašo „Reikia padaryti“ gale.

Mano „Reikia padaryti“ sąrašas surašytas ant prisegto prie sienos lapo popieriaus. Tai labai naudingas priminimas apie dalykus, kuriuos ketinu padaryti. Tiesą sakant, jis jau šiek tiek gelstelėjęs, o rašalas sąrašo viršuje taip išbluko, kad vos galiu įskaityti. Bet tai gera priemonė visada būti susikaupusiai ir pasitempusiai.

Man šauna mintis, kad vertėtų išbraukti keletą ankstesnių įrašų. Tenka prisipažinti, kad originalusis sąrašas čia kabo nuo tada, kai prieš trejetą metų atsikrausčiau. Iki šiol jau turėjau būti kažką padariusi. Paimu rašiklį ir išbraukiu kelis pirmus išblukusius įrašus.

1. Surasti pienininką.

2. Maisto tiekimas — suorganizuoti?

3. Kaip įjungti orkaitę?

Ak, gerai.

Na, aš tikrai ruošiuosi suorganizuoti visą šį maisto pristatymą į namus. Savaitgalį. Susiimsiu ir išsiaiškinsiu, kaip veikia orkaitė. Perskaitysiu naudojimo instrukciją ir visa kita.

Greitai peržvelgiu naujesnius įrašus, maždaug dvejų metų senumo.

16. Surasti pienininką.

17. Pasikviesti į svečius draugų?

18. Susirasti laisvalaikio užsiėmimą??

Patikėkite, aš tikrai noriu pasikviesti draugų. Ir susirasti kokį nors hobi. Kai bus mažiau darbo.

Pažvelgiu į dar vėlesnius įrašus — gal metų senumo — kur rašalas vis dar mėlynas.

41. Pasiimti atostogų?

42. Paruošti vakarienę draugams??

43. PIENININKAS??

Nusivylusi spoksau į sąrašą. Kaip galėjau nieko nepadaryti? Piktai sviedžiu rašiklį ant žemės ir užkaičiu virdulį, kovodama su pagunda sudraskyti tą sąrašą į skutelius.

Vanduo virdulyje užverda. Užsiplikau puodelį keistos žolelių arbatos, kurią vieną kartą gavau iš kliento. Ištiesiu ranką, norėdama paimti obuolį iš vaisių dubens, bet, pasirodo, kad jau viskas supeliję. Pašiurpusi išmetu visą turinį į šiukšliadėžę ir įsimetu į burną kelis kviečių dribsnius iš pakelio.

Tiesą sakant, man tas sąrašas visai nerūpi. Šiuo metu man rūpi vienintelis dalykas.

Atvykstu į firmą, pasiryžusi neparodyti, kad man tai labai svarbi diena. Tiesiog nuleisiu galvą ir kibsiu į darbą.

Tačiau, kylant aukštyn liftu, net trys žmonės sumurma: „Sėkmės!“, o einant koridoriumi vaikinas iš Mokesčių skyriaus reikšmingai spusteli petį.

— Didžiausios tau sėkmės, Samanta.

Iš kur jis žino mano vardą?

Skubiai nužingsniuoju į savo kabinetą ir uždarau duris, mėgindama nekreipti dėmesio į faktą, kad per stiklinę pertvarą matyti, kaip žmonės šnekučiuojasi ir žvilgčioja į mane.

Tikrai padariau klaidą, šiandien čia atėjusi. Reikėjo apsimesti susirgus gyvybei pavojinga liga.

Bet šiaip viskas gerai. Aš tiesiog pradėsiu dirbti kaip bet kurią kitą dieną. Atsiverčiu Ketermano segtuvą, susirandu reikiamą puslapį ir pradedu skaityti penkerių metų senumo pinigų pervedimo sutartį.

— Samanta?

Pakeliu akis. Tarpduryje stovi Gajus su dviem puodeliais kavos rankose. Vieną jis pastato ant mano stalo.

— Labas, — pasisveikina jis. — Kaip jautiesi?

— Puikiai, — atsakau, pabrėžtinai dalykiškai versdama puslapį. — Jaučiuosi gerai. Visai... normaliai. Tiesą sakant, nežinau, kodėl aplink toks sambrūzdis.

Linksma Gajaus veido išraiška mane šiek tiek trikdo. Atverčiu kitą puslapį, norėdama patvirtinti savo žodžius, bet kažkaip visas segtuvas išslysta iš rankų ir nukrinta ant žemės.

Ačiū Dievui už tai, kad buvo išrastos sąvaržėlės.

Išraudusi pakeliu segtuvą nuo grindų, paskubomis sugrūdu visus popierius atgal į vidų ir gurkšteliu kavos.

— Mhm, — rimtai linkteli galvą Gajus. — Na, tai gerai, kad nesi susijaudinusi, nenustygstanti vietoje ar kažkas panašaus.

— Ar taip, — klausiu, nepakildama nuo kėdės: — ar ne?

— Paaiškės vėliau, — jis kilsteli savo kavos puodelį lyg sveikintų mane ir išeina. Dirsteliu į laikrodį.

Tik aštuonios valandos penkiasdešimt trys minutės. Nesu įsitikinusi, kad ištversiu.

Kažkaip ištempiu visą rytą. Pabaigiu tvarkyti Ketermano bylas ir pradedu savo ataskaitą, baiginėju trečią pastraipą, kai mano kabineto tarpduryje vėl pasirodo Gajus.

— Sveikas, — ištariu, nepakeldama galvos. — Jaučiuosi gerai ir dar nieko nežinau.

Gajus nieko neatsako.

Pagaliau pakeliu galvą. Jis stovi tiesiai priešais stalą ir tiesiog žvelgia į mane. Jo veido išraiška keisčiausia, kokią man yra tekę regėti. Tai tarsi susižavėjimo, pasididžiavimo ir susijaudinimo mišinys, paslėptas po rimto veido kauke.

— Man nederėtų taip elgtis, — sumurma jis ir palinksta prie manęs. — Tau pavyko, Samanta. Tu esi partnerė. Po valandos ši žinia bus paskelbta oficialiai.

Mano krūtinę užlieja nepakeliamas karštis. Akimirką negaliu kvėpuoti.

Man pavyko. Man pavyko.

— Aš tau nieko nesakiau, gerai? — Gajus šypteli. — Šaunuolė.

— Ačiū... — išlemenu.

— Susitiksime vėliau. Tada jau pasveikinsiu deramai, — jis apsisuka ir nužingsniuoja. Lieku sėdėti, tuščiai spoksodama į kompiuterį.

Tapau partnere.

O Dieve. O, mano Dieve. O DIEVE!

Išsiimu veidrodėlį ir įvertinu savo švytintį atvaizdą. Mano skruostai dega raudoniu. Jaučiu begalinį norą pašokti ir garsiai sušukti: „Valio!“ Norisi šokinėti ir spygauti iš laimės. Kaip aš išgyvensiu valandą? Kaip galiu čia ramiai sėdėti? Niekaip negalėsiu susikaupti ir toliau rašyti ataskaitą Ketermanui.

Atsistoju ir nueinu prie savo dokumentų spintos, tiesiog negalėdama nusėdėti vietoje. Atitraukiu ir vėl uždarau keletą stalčių, apsidairau aplink ir pastebiu popieriais ir segtuvais apkrautą savo stalą, su stirta knygų ant kompiuterio terminalo.

Ketermanas teisus. Truputį gėda. Neatrodo kaip partnerės stalas.

Susitvarkysiu. Tai idealiausias būdas prastumti tą valandą. 12.06 — 13.06: Biuro administracija. Mes netgi turime šiam reikalui kodą kompiuterinėje dienotvarkėje.

Buvau pamiršusi, kaip nemėgstu ir tiesiog nepakenčiu tvarkytis.

Visokiausių dalykų randu, kruopščiai tikrindama visą tą šūsnį ant stalo. Kompanijos laiškai... sutartys, kurias reikia surūšiuoti... priminimai... Pilateso treniruočių lankstinukas... kompaktinis diskas, kurį nusipirkau prieš tris mėnesius ir jau galvojau, kad pamečiau... praėjusių Kalėdų atvirukas nuo Arnoldo, kuriame pavaizduotas jis elnio kostiumu... nusišypsau ir dedu į krūvelę, kur dedami daiktai, kuriems reikės rasti vietą.

Randu ir išgraviruotus organinio stiklo gabalėlius, kuriuos mes gauname, užbaigę kiekvieną sandorį... o Dieve, ir pusę SNICKERS batonėlio, kurio kažkada nesuvalgiau. Išmetu jį į šiukšliadėžę ir atsidustu, pažvelgusi į kitą šūsnį popierių.

Kodėl jie mums duoda tokius didelius stalus? Neįtikėtina, kiek ant jų galima visko prikrauti.

Partnerė! Perskrodžia mane mintis tarsi žaižaruojantis fejerverkas. PARTNERĖ!

Liaukis, griežtai įsakau sau. Sutelk dėmesį į užduotį, kurią vykdai dabar. Ištraukus seną laikraščio The Lawyer kopiją ir stebintis, kurių galų aš ją čia laikau, ant grindų nukrinta keletas susegtų dokumentų. Pakeliu juos ir peržvelgiu pirmą puslapį, jau tiesdama ranką imti kitą daiktą. Tai priminimas nuo Arnoldo.

Dėl Third Union banko.