Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Mieloji, gavai dar vieną siuntinį, — praneša ji. — Šį kartą chemiškai išvalyti drabužiai. Tuojau tau atnešiu.

— Ačiū, — sakau dėkingai ir atrakinu savo duris. Nedidelė šūsnis makulatūros pūpso ant durų kilimėlio. Nustumiu ją į kitą, didesnę, šūsnį, augančią mano koridoriaus kampe. Ketinu ją atiduoti perdirbimui, kai turėsiu laisvą minutę. Šis darbas įtrauktas į mano sąrašą.

— Ir vėl grįžai namo vėlai, — ponia Farlei pasirodo mano tarpduryje su glėbiu palaidinių polietileno maišuose. — Jūs, merginos, taip daug dirbate! — ji sucaksi liežuviu. — Šią savaitę negrįžai namo anksčiau kaip vienuoliktą!

Štai ką turėjau omenyje, kalbėdama apie nepaprastą susidomėjimą. Tikriausiai visą šią informaciją ji turi pasižymėjusi mažoje užrašų knygelėje.

— Esu labai jums dėkinga, — noriu pasiimti savo drabužius, bet, mano pasibaisėjimui, ponia Farlei stumteli mane į šalį ir žengia į butą:

— Nesivargink, nunešiu, kur reikia!

— Ee... atleiskite už... ee... netvarką, — sumurmu, kai ji šiaip ne taip išlaviruoja tarp paveikslų, atremtų į sieną. — Vis ketinu juos pakabinti.... ir atsikratyti dėžių...

Paskubomis jai parodau kelią į virtuvę, kad tik nepamatytų maisto į namus meniu nukrauto stalelio prieškambaryje. Jau geriau nebūčiau to dariusi. Ant spintelės virtuvėje pūpso stirta senų skardinių ir pakuočių drauge su mano valytojos rašteliu, parašytu spausdintomis raidėmis:

MIELA SAMANTA,

1. VISO JŪSŲ MAISTO GALIOJIMO LAIKAS BAIGĖSI. AR MAN JĮ IŠMESTI?

2. AR TURITE KOKIŲ NORS VALYMO PRIEMONIŲ, PVZ., BALIKLIO? NIEKO NERADAU.

3. AR JŪS DĖL KAŽKOKIOS PRIEŽASTIES RENKATE KARTONINES DĖŽUTES NUO KINIŠKO MAISTO? DĖL VISA KO JŲ NEIŠMEČIAU.

JŪSŲ VALYTOJA DŽOANA

Matau, kaip ponia Farlei skaito raštelį. Beveik galiu girdėti jos tylų cvaksėjimą liežuviu. Prieš mėnesį ji man vedė trumpą paskaitą apie viryklę. Pasirodo, vištą ir daržoves galima spėti išsikepti ryte, o morką galima supjaustyti greičiau nei per penkias minutes, ar ne?

Tikrai nežinojau.

— Taigi... ačiū, — skubiai ištraukiu drabužius iš ponios Farlei rankų ir numetu juos ant viryklės, tada nulydžiu ją prie durų, jausdama, kaip greitai po mano butą laksto jos smalsios akutės. — Jūs labai maloni.

— Nėra už ką, — ji įsistebeilija man į akis. — Nenoriu kištis, brangioji, bet, žinai, galėtumei medvilninius marškinėlius labai gerai išsiskalbti ir namie. Taip sutaupytumei pinigų.

Abejingai pažvelgiu į ją. Jei plaučiau juos namuose, reikėtų džiovinti ir išlyginti.

— Be to, kaip tik pastebėjau, kad vienai palaidinukei trūksta sagos, — priduria ji. — Tai rožinei su balta juostele.

— A, gerai, — atsakau. — Na, nieko tokio. Nusiųsiu ją jiems atgal. Primokėti nereikės.

— Juk gali įsisiūti sagą pati, mieloji! — ponia Farlei apstulbusi. — Neužtruksi nė dviejų minučių. Juk turi sagų savo siuvimo reikmenų dėžutėje?

Kur?

— Neturiu siuvimo reikmenų dėžutės, — kiek įmanydama mandagiau paaiškinu. — Iš tikrųjų, aš nesiuvu.

— Bet esu tikra, kad moki įsiūti paprastą sagą! — pareiškia ji.

— Ne, — atsakau. Jos veido išraiška net suspaudžia širdį. — Bet tai jokia bėda. Aš nusiųsiu palaidinukę atgal į cheminę valyklą.

Ponia Farlei atrodo pritrenkta.

— Tu tikrai nemoki įsiūti sagos? Negi mama niekada tavęs nemokė?

Vos susilaikau nesusijuokusi nuo minties apie tai, kaip mano mama siuva sagą.

— Ee... ne, neišmokė.

— Mano laikais, — palinguoja galva ponia Farlei, — visos gerai išauklėtos mergaitės buvo mokomos įsiūti sagą, užlopyti skylę kojinėje ir pasisiūti apykaklę.

Visa tai man nieko nesako. Pasisiūti apykaklę. Svaičiojimai.

— O mano laikais mūsų to nemokė, — mandagiai atsakau. — Mus mokė ruoštis egzaminams ir kilti karjeros laiptais. Mus mokė turėti savo nuomonę. Mus mokė naudotis savo smegenimis, — nesusilaikau nepridūrusi.

Ponia Farlei kelias akimirkas tiriamai varsto mane akimis nuo galvos iki kojų.

— Kaip gaila, — pagaliau taria ji ir užjaučiamai patapšnoja mano ranką.

Mėginu išlikti rami, bet manyje sukyla visa šios dienos įtampa. Valandų valandas dirbau, mano gimtadienis buvo pamirštas, jaučiuosi iki kaulų smegenų pavargusi ir alkana... o dabar ši senutė priekaištauja man, kad negaliu įsiūti sagos?

— Visai negaila, — sausai atrėžiu.

— Viskas gerai, mieloji, — raminamu tonu sako ponia Farlei ir pasuka savo buto link.

— Kodėl turėtų būti gaila? — neatlyžtu, peržengdama savo buto slenkstį. — Kodėl? Gerai, galbūt aš ir nemoku įsiūti sagos. Tačiau peržiūrėjusi ir ištaisiusi firmos finansinę sutartį, galiu savo klientui sutaupyti trisdešimt milijonų svarų sterlingų. Štai ką aš moku.

Ponia Farlei pažvelgia į mane nuo savo durų slenksčio. Ji dar niekada neatrodė tokia kupina užuojautos kaip dabar.

— Gaila, — pakartoja ji, tarsi visai nebūtų girdėjusi mano žodžių. — Labanakt, mieloji, — piktai trinkteli durimis.

— Ar niekada negirdėjote apie feminizmą? — sušunku.

Bet atsakymo už uždarų durų nepasigirsta.

Įpykusi grįžtu į savo butą, garsiai užtrenkiu duris ir pakeliu telefono ragelį. Greitojo rinkimo mygtuku surenku vietinės picerijos, kuri kepa picas ant žarijų, numerį ir užsisakau kaip visada: Capricciosa ir didelį maišelį Kettle bulvių traškučių. Atidarau šaldytuvą, įsipilu stiklinę vyno iš pakelio, grįžtu į svetainę ir įsijungiu televizorių.

Siuvimo reikmenų dėžutė. Ką, jos manymu, man dar reikėtų turėti? Virbalus? Audimo stakles?

Susmunku sofoje su distancinio valdymo pulteliu rankoje ir perjunginėju televizijos kanalus, tuščiai spoksodama į bereikšmius vaizdus. Naujienos... prancūziškas filmas... dokumentinė laida apie gyvūnus...

Stop. Liaujuosi spaudinėjusi pultelio mygtukus, nusviedžiu jį ir atsiremiu į pagalvėles.

„Voltonai“.

Visiškai atpalaiduojantis serialas. Tai, ko man reikia.

Tai paskutinė, finalinė serija. Šeima susirenka prie stalo. Senelė sukalba maldą.

Gurkšteliu vyno ir jaučiu, kaip pradedu atsipalaiduoti. Visada paslapčia dievinau „Voltonus“, dar nuo vaikystės. Sėdėdavau tamsoje, kai namuose likdavau viena ir įsivaizduodavau, kad gyvenu ant Voltonų kalvos.

O dabar jau paskutinė scena. Ta, kurios visada laukiu: Voltonų namas skendi tamsoje. Languose žybčioja šviesos, čirpia svirpliai. Už kadro girdėti berniuko Džono balsas. Pilni namai žmonių. Apsikabinu kelius ir ilgesingai žvelgiu į televizoriaus ekraną. Pasigirsta pažįstama pabaigos muzika.

— Labos nakties, Elizabeta!

— Labos nakties, senele, — pakartoju garsiai. Juk niekas negirdi.

— Labanakt, Meri Elen!

— Labos nakties, berniuk Džonai, — unisonu atsakau Meri Elen.

— Labos nakties.

— Labanakt.

— Labanakt.

Ketvirtas

Pabundu pašėlusiai plakančia širdimi, pusiau stovėdama ant kojų, apgraibomis ieškodama pieštuko ir garsiai klausdama: „Ką? Ką?“

Aš visada pabundu panašiai. Manau, tai šeimos bruožas ar dar kažkas. Mes visi miegame labai dirgliai. Per praėjusias Kalėdas mamos namuose nusėlinau į virtuvę apie trečią valandą nakties atsigerti vandens. Ten sutikau mamą su naktiniu chalatu, skaitančią teismo pranešimą, ir Danielį, ryjantį Xanax ir žiūrintį „Hang Seng“ per televizorių.

Nusvirduliuoju į vonią ir pažvelgiu į savo išbalusį atspindį. Štai ir viskas. Visas darbas. Studijos, bemiegės naktys... viskas dėl šios dienos.