Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Negalime tęsti, kol nesulauksime dokumentų iš Falon firmos. Susitiksime rytoj devintą valandą ryto.

Jis išeina. Vos užsidarius durims, aš iškvepiu plaučiuose sulaikytą orą. Suvokiu, kad laukiau Ketermano paskutinių žodžių užgniaužusi kvapą.

Klaivas Severlendas jau išlėkė pro duris. Visame kambaryje žmonės, prigludę prie mobiliųjų telefonų, tariasi dėl vakarienės, filmų, neatšauktų susitikimų. Visų nuotaika ypač pakili. Staiga man kyla begalinis noras sušukti: „Valio!“

Bet tai nebūtų labai solidu ir netiktų naujos partnerės įvaizdžiui.

Susirenku popierius, sugrūdu juos į portfelį ir atsitraukiu kėdę.

— Samanta, visai pamiršau, — prie manęs prieina Gajus. — Turiu tau kai ką.

Jis įteikia man paprastą baltą paketą. Jaučiu mane užliejant nepaaiškinamą džiaugsmo bangą. Gimtadienio dovana. Jis vienintelis iš visos firmos prisiminė mano gimtadienį. Negaliu liautis švytėjusi iš laimės atplėšdama kartoninį paketą.

— Gajau, tikrai nereikėjo!

— Tai niekis, — atsako jis, aiškiai savimi patenkintas.

— Vis tiek! — nusijuokiu, — maniau, kad tu...

Staiga nutylu. Dėžutėje randu korporacijos DVD diską. Tai prieš keletą dienų nufilmuota Europos Partnerių prezentacijos glausta apžvalga. Buvau užsiminusi, kad norėčiau kopijos.

Pasukinėju diską rankose, norėdama užsitikrinti, kad mano šypsena visiškai atitiks veido išraišką, kai pakelsiu galvą. Aišku, kad jis neprisiminė mano gimtadienio. Kodėl turėtų prisiminti? Jis tikriausiai niekada ir nežinojo.

— Puiku... — pagaliau išlemenu. — Ačiū!

— Visada prašom, — jis ima savo portfelį. — Gero vakaro. Ką nors suplanavusi?

Negaliu pasisakyti jam, kad šiandien mano gimtadienis. Jis pagalvos... jis supras...

— Tiesiog... susitikimas su šeima, — nusišypsau. — Iki pasimatymo rytoj.

Svarbiausia, kad ištrūkau. Vis dėlto vakarieniausiu. Ir net nepanašu, kad vėluosiu!

Mano taksi lėtai slenka Čypsaido eismo kamščiais. Greitai pasirausiu savo rankinėje, ieškodama naujos kosmetinės. Prieš kelias dienas per pietų pertrauką nulėkiau į Selfridges prekybos centrą, nes susivokiau, kad naudoju tą patį pilką akių pieštuką ir akių tušą, kuriuos nusipirkau išleistuvių universitete proga prieš šešerius metus. Neturėjau laiko mėginiams, bet paklausiau pardavėjos, ar ji galėtų tiesiog greitai parduoti, ką, jos manymu, man reikėtų turėti.

Iš tiesų nelabai klausiausi, ką ji aiškino apie kiekvieną daikčiuką, nes kalbėjausi telefonu su Eldridžu apie Ukrainos sutartį. Bet vieną dalyką tikrai prisimenu — jos atkaklų tvirtinimą, kad turėčiau naudoti kažką, kas vadinama „bronzine pudra“. Ji sakė, kad mano veidas nuo jos švytėtų, ir aš neatrodyčiau taip baisiai...

Tada ji trumpam nutilo.

— Išblyškusi, — galop pasitaisė ji. — Jūs tiesiog šiek tiek... išblyškusi.

Išsiimu pudrinę, didžiulį raudoną šepetėlį ir pradedu pudruotis skruostus bei kaktą. Pasižiūrėjusi į savo atspindį veidrodyje, vos pajėgiu tramdyti juoką. Į mane žvelgia keistai auksinis ir blizgantis veidas. Atrodau juokingai.

Ir ką bandau apgauti? Miestietė teisininkė, kuri jau dvejus metus neturėjo atostogų, negali būti įdegusi. Tuo labiau švytėti. Gal man taip pat prisisagstyti karoliukų į plaukus ir vaidinti, kad ką tik grįžau iš Barbadoso?

Dar kelias sekundes žvelgiu į save, tada išsiimu nosinaitę ir valau bronzinį atspalvį, kol mano veidas vėl baltas ir truputį papilkėjęs. Kaip visada. Kosmetikos pardavėja nesiliovė kalbėjusi ir apie juodus ratilus po mano akimis.

Karti tiesa tokia, kad jei neturėčiau tų ratilų po akimis, greičiausiai mane atleistų.

Kaip visada, vilkiu juodą klasikinį kostiumėlį. Dvidešimt pirmojo gimtadienio proga mano mama padovanojo penkis juodus kostiumėlius. Niekada iš tikrųjų nieko kito ir nedėvėjau. Vienintelis kitokios spalvos daiktas yra raudona rankinė. Ją man taip pat padovanojo mama prieš kelerius metus.

Tik ji padovanojo juodą, bet dėl kažkokios priežasties — gal švietė saulė, o gal man ką tik pavyko sudaryti puikų sandorį, nepamenu — suminkštėjo smegenėlės, ir aš ją iškeičiau į raudoną. Nesu tikra, kad mama už tai man jau atleido.

Išlaisvinu plaukus iš tampraus raiščio, greitai juos susišukuoju ir vėl surišu atgal. Plaukai iš tiesų niekada nebuvo mano pasididžiavimas ir džiaugsmas. Jie pilkšvos spalvos, vidutinio ilgio, vidutiniškai banguoti. Bent jau paskutinį kartą, kai į juos žiūrėjau, jie tokie buvo. Daugiausia laiko jie praleidžia susukti į kuodelį.

— Laukia gražus vakaras? — paklausia stebintis mane veidrodėlyje taksi vairuotojas.

— Tiesą sakant, šiandien mano gimtadienis.

— Su gimimo diena! — mirkteli jis man. — Tikriausiai laukia šaunus vakarėlis? Švęsite?

— Ee... kažkas panašaus.

Reikia pripažinti, kad mano šeima mažai turi bendra su laukiniais triukšmingais vakarėliais. Tiesiog mes visi labai atsidavę savo darbui. Mano mama — advokatė. Beje, ji gana garsi. Prieš dešimt metų atidarė savo kontorą, o praėjusiais metais laimėjo Moters Teisininkės apdovanojimą. Na, o mano brolis Danielis, kuriam trisdešimt šešeri, vadovauja Whittons investicijų firmai. Praėjusiais metais jis buvo pripažintas vienu geriausių sandorių specialistų mieste.

Aš dar turiu brolį Piterį, bet, kaip jau minėjau, jam pakriko nervai. Dabar jis gyvena Prancūzijoje, vietinėje mokykloje moko anglų kalbos ir net neturi telefono atsakiklio. Na, o tėtis gyvena Pietų Afrikos Respublikoje su savo trečiąja žmona. Nelabai dažnai jį mačiau nuo to laiko, kai man buvo treji. Bet viskas gerai. Mano mama turi tiek energijos, kad jos užtektų dviem tėvams.

Žvilgteliu į laikrodį. Septynios keturiasdešimt dvi. Mes važiuojame pakrante. Mane apima lengvas jaudulys. Kada paskutinį kartą mačiau savo mamą? Tikriausiai... per Kalėdas. Prieš pusmetį.

Sustojame prie pat restorano durų, ir aš sumoku taksi vairuotojui, palikdama nemažus arbatpinigius.

— Linkiu jums šaunaus vakaro! — palinki jis. — Dar kartą su gimtadieniu!

— Ačiū!

Įskubu pro restorano duris vidun ir žvalgausi mamos arba Danielio, bet jų niekur nematyti.

— Sveiki! — kreipiuosi į administratorių. — Susitinku su panele Tenison.

Tai mama. Ji nepritaria tam, kad moteris pasikeistų savo pavardę į vyro. Ji taip pat nepalankiai žiūri į namų šeimininkes, į valgio gaminimą, namų tvarkymą, mokymąsi spausdinti ir mano, kad visos moterys turėtų uždirbti daugiau negu vyrai, nes jos — iš prigimties protingesnės.

Administratorius palydi mane prie tuščio stalelio kampe, ir aš įsitaisau ant zomšinės sėdynės prie sienos.

— Labas! — nusišypsau priėjusiam padavėjui. — Norėčiau Buck’s Fizz sidro, kokteilį „atsuktuvas“ ir taurę martinio. Atneškite gėrimus, kai ateis svečiai.

Mama visada geria kokteilius su degtine ir sultimis. Neįsivaizduoju, ką šiuo metu mėgsta Danielis, bet martinio jis neatsisakys.

Padavėjas linkteli galvą ir pradingsta, o aš, dairydamasi į kitus vakarieniaujančius žmones, išlankstau savo servetėlę. Maxim’s yra šaunus restoranas. Tamsios medinės grindys, metaliniai staliukai, neryškus apšvietimas. Šis restoranas labai populiarus tarp teisininkų. Tiesą sakant, mano mama čia turi savo sąskaitą. Prie atokaus staliuko sėdi du partneriai iš Linklaters kompanijos. Prie baro matau sėdintį vieną garsiausių prieštaringai vertinamų advokatų Londone. Pokalbių šurmulys, atkemšamų butelių garsai, šakučių ir didžiulių lėkščių skambesys tarytum susilieja į garsų jūros ošimą su kartkartėmis užplūstančiomis juoko bangomis.