Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Na, — Maja pakyla nuo kėdės. Ji spusteli mygtuką sienoje, ir ore pasklinda švelni pano fleitos melodija. — Galiu pasakyti tik tiek, kad atėjote ten, kur reikia, Samanta. Mūsų tikslas yra padėti jums atsikratyti įtampos, įkvėpti jums naujų jėgų ir padėti pašalinti iš jūsų organizmo šlakus.

— Kaip miela, — burbteliu, klausydama tik viena ausimi. Ką tik prisiminiau, kad dar nesusisiekiau su Deividu Eldridžu dėl naftos sutarties su Ukraina. Aš ketinau jam paskambinti vakar. Šūdas.

— “Žaliojo medžio“ centro tikslas — suteikti tylos ir ramybės prieglobstį, atitolinti nuo kasdienių rūpesčių, — Maja paspaudžia kitą mygtuką sienoje, ir kambaryje prigęsta šviesa. — Kol dar nepradėjome, — ramiu melodingu balsu tęsia ji, — gal turite kokių klausimų?

— Tiesą sakant, turiu, — palinkstu į priekį.

— Puiku! — nušvinta ji. — Jus domina šios dienos procedūros ar kažkas bendresne prasme?

— Gal galėčiau greitai išsiųsti elektroninį laišką? — mandagiai paklausiu.

Majos šypsena sustingsta veide.

— Labai greitai, — priduriu. — Užtruksiu tik kelias sekundes...

— Samanta, Samanta... — liūdnai palinguoja galvą Maja. — Jūs atėjote čia tam, kad atsipalaiduotumėte, skirtumėte keletą akimirkų sau, ne elektroniniams laiškams. Tai — manija. Priklausomybė, kenksminga kaip alkoholis ar kofeinas.

Dėl Dievo meilės, aš nesu apimta manijos. Koks absurdas! Tikrinuosi elektroninį paštą kartą per... kokias trisdešimt sekundžių.

Esmė ta, kad per trisdešimt sekundžių gali daug kas pasikeisti.

— Ir, be to, Samanta, — pamokomai tęsė Maja, — ar tu matai šiame kambaryje kompiuterį?

— Ne, — atsakau, paklusniai dairydamasi aplink po blausų mažą kambariuką.

— Štai kodėl mes prašome, kad jūs paliktumėte visus elektroninius prietaisus seife. Draudžiama atsinešti ir mobiliojo ryšio telefonus. Jokių mažų kompiuterių, — Maja skėsteli rankomis. — Tai pasitraukimas. Pabėgimas nuo pasaulio.

— Žinoma, — nuolankiai linkteliu galvą.

Dabar turbūt ne pats tinkamiausias laikas pasisakyti, kad savo popierinių kelnių kišenėje turiu mažytį BlackBerry firmos kompiuteriuką.

— Taigi pradėkime, — nusišypso Maja. — Atsigulkite ant sofos, užsiklokite antklode. Beje, prašyčiau nusisegti laikrodį.

— Man reikia laikrodžio!

— Dar viena priklausomybė, — priekaištingai cvakteli liežuviu atsipalaidavimo meistrė. — Jums nereikia žinoti, kiek valandų, kol esate čia.

Ji taktiškai nusisuka, o aš nenoriai nusisegu laikrodį. Tada šiek tiek nerangiai įsitaisau ant sofos, stengdamasi nesutraiškyti savo brangiausiojo BlackBerry.

Aš mačiau užrašą, draudžiantį įsinešti elektroninius prietaisus. Ir tikrai palikau savo diktofoną. Bet trys valandos be BlackBerry ? Noriu pasakyti, o jei kas nutiktų biure? O jeigu būtų labai skubu?

Be to, šis draudimas neturėjo jokios loginės prasmės. Jei jie tikrai norėtų, kad žmonės atsipalaiduotų, leistų jiems pasilikti savo BlackBerry ir mobiliojo ryšio telefonus, o ne konfiskuotų juos.

Kad ir kaip būtų, ji vis tiek jo nepamatys po mano antklode.

— Pradėsime nuo atpalaiduojamojo pėdų masažo, — ramiai taria Maja, ir aš jaučiu, kaip ji lėtai įtrina kažkokį kremą į mano pėdas. — Pasistenkite apie nieką negalvoti.

Aš paklusniai įsistebeiliju į lubas. Apie nieką negalvoti. Mano mintys lengvos ir permatomos kaip... stiklas...

Ką reikės daryti su Eldridžu? Turėjau jam kažką atsakyti. Jis juk lauks atsakymo. O jei jis pasakys kitiems partneriams, kad aš aplaidi? O jei tai paveiks mano sandorius ir partnerystę? Nerimas užgniaužia kvapą. Dabar tikrai ne laikas viską palikti likimo valiai.

— Pasistenkite atsikratyti visų minčių, — monotoniškai tęsia toliau Maja. — Pajauskite, kaip jūsų kūnas išsilaisvina nuo įtampos...

Galbūt man pavyktų labai greitai jam nusiųsti elektroninį laišką. Po paklode. Vogčiomis ranka užčiuopiu kietą BlackBerry paviršių. Pamažu ištraukiu jį iš savo popierinių kelnių kišenės. Maja toliau visiškai užsimiršusi masažuoja mano pėdas.

— Jūsų kūnas sunkėja... jūsų mintys skaidrėja...

Prisitraukiu BlackBerry sau prie krūtinės, kad galėčiau matyti ekraną po antklode. Ačiū Dievui, kambaryje prieblanda. Kaip įmanydama stengiuosi kuo mažiau judėti, pradedu paslapčia viena ranka rašyti elektroninį laišką.

— Atsipalaiduokiteee, — raminamai nutęsia Maja. — Įsivaizduokite, kad vaikštote paplūdimiuuu...

— Mhm, — pritariamai sumurmu aš.

Deividai, rašau. Re ZFN Naftos sutartis. Aš perskaičiau pataisas. Manau, mūsų atsakymas turėtų būti...

— Ką jūs darote? — staiga pasigirsta budrus Majos balsas.

— Nieko! — iškart atšaunu, kyštelėdama mažąjį kompiuterį po antklode. — Tiesiog... ee... atsipalaiduoju.

Maja atsistoja ir apeina sofą. Jos žvilgsnis nukreiptas į iškilimą antklodėje, kur aš rankoje spaudžiu BlackBerry.

— Kažką slepiate? — jos balse aiškus nepasitikėjimas.

— Ne!

Po antklode kompiuteris supypsi. Prakeikimas.

— Tai tikriausiai automobilis, — bandau atrodyti nerūpestinga, — gatvėje.

Maja prisimerkia.

— Samanta, — pradeda ji lėtai, grėsmingu tonu. — Ar tu po antklode slepi elektroninį prietaisą?

Nujaučiu, kad jei neprisipažinsiu, ji vis tiek nutrauks antklodę.

— Aš tik siunčiau elektroninį laišką, — kaltai nusišypsau ir parodau jai BlackBerry.

— Ak jūs, darboholikai! — susierzinusi Maja išplėšia jį man iš delno. — Elektroniniai laiškai gali palaukti. Viskas gali palaukti. Jūs tiesiog nemokate atsipalaiduoti!

— Aš nesu darboholikė! — atšaunu pasipiktinusi. — Aš — teisininkė! Tai visai kas kita!

— Kol kas viską neigiate, — ji palinguoja galvą.

— Visai ne! Klausykite, šiuo metu firmoje sudarinėjami svarbūs sandoriai. Negaliu tiesiog taip paprastai nuo visko atsiriboti! Tik ne dabar. Aš... Na, aš šiuo metu sprendžiu bendradarbiavimo reikalus.

Garsiai tardama žodžius pajuntu pažįstamą galvos skausmą. Galiu tapti partnere vienoje didžiausių teisinių firmų šalyje. Vienintelis dalykas, kurio aš kada nors taip troškau.

— Noriu tapti partnere, — pakartoju ramiau. — Jie priims sprendimą rytoj. Jei man pavyks, tapsiu pačia jauniausia partnere visoje firmos istorijoje. Ar galite įsivaizduoti, koks tai sandoris? Ar bent kiek nutuokiate...

— Kiekvienas gali skirti nors porą valandų sau, — įsiterpia Maja. Ji tvirtai suima mano pečius. — Samanta, jūs esate itin dirgli. Jūsų pečių juosta įsitempusi, širdis smarkiai plaka... Man rodos, jūs pasiekėte ribą.

— Aš jaučiuosi puikiai.

— Jūs — tikras nervų kamuolys!

— Ne!

— Turite pasiryžti sulėtinti tempą, Samanta, — ji pažvelgia į mane labai rimtai. — Tik jūs galite pakeisti savo gyvenimą. Ar pasiryšite tam?

— Ee... na...

Aš cypteliu iš nuostabos, kai savo popierinių kelnių kišenėje pajuntu vibraciją.

Mobilusis telefonas. Įgrūdau jį ten kartu su mažuoju kompiuteriu ir nustačiau vibracijos režimą, kad nekeltų triukšmo.

— Kas čia? — Maja spokso į trūkčiojančią antklodę. — Kas čia taip... dreba?

Negaliu prisipažinti, kad tai mobilusis telefonas. Tik ne po BlackBerry.

— Chm... — atsikrenkščiu. — Tai mano ypatingasis... Ee... meilės žaisliukas.

— Jūsų kas? — Maja atrodo priblokšta.

Telefonas dar kartą suvibruoja mano kelnėse. Privalau atsiliepti. Ko gero, skambina iš darbo.