Маргарет Штоль: 16 mėnulių

Komi Garcia• Margaret Stohl

Iš anglų kalbos vertė

Vilija Vitkūnienė

VILNIUS 2011

Versta iš:

Kami Garcia & Margareth Stohl

BEAUTIFUL CREATURES

Little, Brown and Company,

New York, 2009

ISBN 978-9955-38-986-6

Copyright©2009 by Kami Garcia and Margaret Stohl All rights reserved. Except as permitted under the U. S. Copyright Act of 1976, no part of this publication may be reproduced, distributed, or transmitted in any form or by any means, or stored in a database or retrieval system, without the prior written permission of the publisher.

Viršelio nuotrauka © Federico Donatini/Dreamstime.com

©Vertimas į lietuvių kalbą, Vilija Vitkūnienė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Niekui ir Stellai

Emmai , May ir Kate

Ir visiems mūsų kerėtojams bei atstumtiesiems ,

kad ir kur jie būtų.

Jie panašesni į mus, nei manote.

Tamsa neišsklaido tamsos;

tik šviesa gali tai padaryti.

Neapykanta neišguja neapykantos;

tik meilė gali tai padaryti.

Martinas Liuteris Kingas

ANKSČIAU

Užmiršto krašto vidury

Mūsų miestelyje gyveno tik dviejų rūšių žmonės. „Kvailiai arba įklimpėliai“ — taip kaimynus į dvi kategorijas buvo meiliai suskirstęs mano tėvas. „Tie, kurie pasiryžę likti, arba per kvaili išvykti. Visi kiti randa, kaip ištrūkti.“ Kuriai kategorijai priklausė jis pats, atrodė savaime suprantama, bet aš niekada neišdrįsau paklausti kodėl. Mano tėvas buvo rašytojas ir mes gyvenome Gatline, Pietų Karolinoje — Veitai čia gyveno nuo tada, kai per Pilietinį karą mano proproproprosenelis Elis Veitas kovodamas žuvo kitoje Santi upės pusėje.

Tik čionykščiai žmonės to karo nevadino Pilietiniu. Visi jaunesni kaip šešiasdešimties vadino jį Karu tarp valstijų, o tie, kam per šešiasdešimt — Šiaurės agresijos karu, tarytum Šiaurė būtų kažin kaip įtraukusi Pietus į karą dėl kokio apipuvusios medvilnės ryšulio. Visi, išskyrus mano šeimą. Mes jį vadinome Pilietiniu karu.

Dar viena priežastis, kodėl negalėjau sulaukti, kada iš čia ištruksiu.

Gatlinas — ne toks jau mažas miestelis, kokius rodo filmuose, nebent filmas būtų pastatytas prieš kokius penkiasdešimt metų. Buvome per toli nuo Čarlstono, kad turėtume kavinę „Starbucks“ ar užkandinę „McDonald’s“. Čia buvo tik „Dar-ee Keen“, nes Džentriai, nusipirkę kavinę „Dairy King“, pašykštėjo pinigų visoms naujoms raidėms įsigyti. Bibliotekoje tebestovėjo kortelių katalogas, vidurinėje mokykloje — kreidinės lentos, o vietoj plaukimo baseino tyvuliavo Moultrio ežeras su šiltu rudu vandeniu ir visa kita. Kino teatre „Cineplex“ filmą pasižiūrėti galėdavai beveik tuo pat metu, kai jis pasirodydavo skaitmeninės plokštelės pavidalu, ir dar tekdavo pavažiuoti iki Samervilio bendruomeninės kolegijos. Parduotuvės rikiavosi Pagrindinėje, gražūs namai — Upės gatvėje, o visi kiti miestelėnai gyveno į pietus nuo 9-ojo kelio, kurio danga buvo virtusi grubia betono ražiena — baugia vaikščioti, bet kuo puikiausiai tinkama svaidyti į piktus oposumus, šlykščiausius gyvius iš visų padarų. Filmuose niekuomet to nepamatysi.

Gatline nevyko nieko sudėtinga, Gatlinas buvo Gatlinas. Leipdami nuo nepakeliamo karščio kaimynai nesislapstydami budėdavo savo priebučiuose. Bet veltui. Niekas nesikeisdavo. Rytoj bus pirmoji diena mokykloje, dešimtoje Stounvolo Džeksono vidurinės klasėje, o aš jau žinojau viską, kas įvyks: kur sėdėsiu, su kuo kalbėsiuosi, kas kaip pokštaus, kaip atrodys merginos, kas kur pasistatys automobilį.

Gatlino apygardoje staigmenų nebūdavo. Gyvenome tarsi pačiame visų užmiršto krašto viduryje.

Bent taip maniau paskutinį vasaros vakarą, kai užverčiau savo nutrintą knygą „Skerdykla Nr. 5“ ir išjungiau „iPod“ grotuvą bei šviesą.

Paaiškėjo, kad gerokai klydau.

Buvo prakeiksmas.

Buvo mergina.

Pabaigoje buvo kapas.

Aš to nė nenujaučiau.

9.02

Sapnas

Krintu.

Laisvai kritau vartaliodamasis ore.

— Itanai!

Ji šaukė mane, ir vien tik išgirdus jos balsą mano širdis ėmė pašėlusiai plakti.

— Padėk man!

Ji taip pat krito. Ištiesiau ranką, bandydamas ją sugauti. Tiesiau tolyn, bet gaudžiau tik orą. Mano pėdos nesirėmė į dugną, ir aš nagais draskiau purvą. Mūsų pirštų galai susilietė, ir tamsoje išvydau žalias kibirkštėles.

Tada ji išslydo man iš rankų ir mane apėmė netekties jausmas.

Citrinos ir rozmarinai. Užuodžiau ją net tada.

Bet negalėjau jos sugauti.

Ir negalėjau be jos gyventi.

Staiga atsisėdau mėgindamas įkvėpti oro.

— Itanai Veitai! Pabusk! Neleisiu tau pirmą dieną vėluoti į mokyklą, — išgirdau iš apačios atsklindantį Amos balsą.

Nukreipiau akis į blausios šviesos lopinėlį tamsoje. Girdėjau tylų lietaus barbenimą į senas mūsų žaliuzes. Ko gero, lyja. Tikriausiai rytas. Tikriausiai aš savo kambaryje.

Kambaryje nuo lietaus buvo tvanku. Kodėl mano langas atviras?

Man smilksėjo galvoje. Vėl griuvau ant lovos, ir sapnas nutolo kaip visuomet. Buvau saugus savo kambaryje, mūsų senoviniame name, toje pačioje girgždančioje raudonmedžio lovoje, kurioje iki manęs tikriausiai miegojo šešios Veitų kartos, kur niekas neiškrinta pro juodas purvo skyles ir, tiesą sakant, kur niekada nieko nenutinka.

Įsižiūrėjau į tinkuotas lubas, nudažytas dangaus spalva, kad čia neįsikurtų laukinės bitės. Kas man darosi?

Jau ne vieną mėnesį sapnavau tą patį sapną. Negalėjau jo viso prisiminti, tačiau tai, kas grįždavo, visuomet būdavo tas pats. Krito mergina. Kritau ir aš. Turėjau išsilaikyti, bet negalėjau. Jei būčiau ją paleidęs, jai būtų atsitikę kas nors baisaus. Bet tai ir buvo svarbiausia. Negalėjau jos paleisti. Negalėjau jos netekti. Buvau ją lyg ir įsimylėjęs, nors nepažinojau. Lyg būčiau įsimylėjęs dar prieš pirmą žvilgsnį.

Atrodė kaip beprotybė, nes ji buvo tik mergina iš sapno. Net nežinojau, kaip ji atrodo. Ne vieną mėnesį sapnavau tą sapną, bet nė karto nemačiau jos veido arba negalėdavau jo prisiminti. Žinojau tik tiek, kad kas kartą ją prarasdamas viduje pajuntu tą patį šlykštų jausmą. Ji išslysdavo man iš rankų, ir mano skrandis tiesiog krisdavo lauk — panašiai jautiesi skriedamas atrakciono vagonėliu, kai pasitaiko status kalniukas.

Pilve suplazda plaštakės. Niekam tikusi metafora. Jau greičiau bitės žudikės.

Gal krausčiausi iš proto, o gal tik reikėjo nusiprausti po dušu. Ausinės tebekabojo man ant kaklo, ir pažvelgęs į grotuvą išvydau nežinomos dainos pavadinimą.

Šešiolika mėnulių.

Kas čia dabar? Paspaudęs įjungiau. Melodija buvo įsimenanti. Negalėjau atpažinti balso, bet atrodė, lyg būčiau jį girdėjęs.

Šešiolika mėnuliu šešiolika metų

Šešiolika tavo baimių didžių

Šešiolika kartų sapnavai mano ašaras

Garmėjai su manim į bedugnę kartu...

Daina skambėjo niūriai, šiurpiai, beveik hipnotizuojamai.

— Itanai Losonai Veitai! — per muziką išgirdau šaukiančią Amą.

Išjungiau grotuvą ir nusimetęs antklodę atsisėdau lovoje. Atrodė, lyg tarp paklodžių būtų priberta smėlio, bet aš geriau žinojau, kas tai.

Tai buvo purvas. O mano panagės priskretusios juodo dumblo — visai tokio, kokį paskutinįsyk sapnavau.

Suglamžiau paklodę ir įgrūdau ją į skalbinių pintinę po vakarykščiu prakaituotu treniruočių kostiumu. Palindau po dušu ir šveisdamasis rankas mėginau viską pamiršti. Paskutiniai juodi mano sapno likučiai pranyko kanalizacijoje. Apie ką negalvosiu, to ir nebus. Pastaraisiais mėnesiais laikiausi tokio požiūrio.