Маргарет Штоль: 16 mėnulių

Emoris nesivargino skaičiuoti devintokių, kurias vertino mažiau nei keturiais balais.

Užtrenkiau savo spintelės dureles.

— Kas čia naujo? Ar jos ne tos pačios merginos, kurias kiekvieną šeštadienį matome prie užkandinės?

Emoris nusišypsojo ir ranka patapšnojo man per petį.

— Bet, Veitai, dabar jos įsitraukė į žaidimą, — jis dirstelėjo į merginas salėje, — o aš pasirengęs žaisti.

Dažniausiai Emoris daug maldavo liežuviu. Pernai, kai buvome devintokai, tik ir tegirdėdavome, kokias karštas vyresniųjų klasių pupytes jis kabins dabar, kai pavyko patekti į jaunių komandą. Ernas, kaip ir Linkas, buvo apsėstas didybės manijos, bet ne toks nekaltas. Jis turėjo pykčio; visi Votkinsai jo turėjo.

Šonas papurtė galvą.

— Lyg nuo vynmedžio skintum persikus.

— Persikai auga ant medžių, — ėmiau irzti, gal todėl, kad prieš pamokas prie parduotuvės susitikau su vaikinais ir buvau priverstas dalyvauti tokiame pat pokalbyje, Erlui vartant vienintelę jo skaitomą lektūrą — žurnalus, spausdinančius ant automobilių variklių dangčių gulinėjančių merginų su bikiniais nuotraukas.

Šonas sutrikęs pažvelgė į mane.

— Apie ką kalbi?

Nežinau, kodėl apskritai nerimavau. Pokalbis buvo kvailas, kvaila atrodė ir tai, kad visi vaikinai trečiadieniais prieš pamokas turėdavo susitikti. Buvau bepradedąs manyti, jog tai — tarsi koks patikrinimas. Jei esi komandos narys, iš tavęs kai ko tikimasi. Valgykloje sėdėdavai kartu su visais. Lankydavaisi Savanos Snou vakarėliuose, kviesdavai kokią nors aistruolę į žiemos šokių vakarą, paskutinę mokslo metų dieną sukiodavaisi prie Moultrio ežero. Jei rodydavaisi patikrinimuose, galėdavai išsisukti nuo visų kitų dalykų. Tik man darėsi vis sunkiau į juos ateiti, ir aš nežinojau kodėl.

Kai ją išvydau, dar nebuvau radęs atsakymo.

Net jei nebūčiau jos pamatęs, vis tiek būčiau žinojęs, kad ji čia, nes koridorius, paprastai sausakimšas prie spintelių skubančių ir į pamoką prieš antrąjį skambutį suspėti bandančių mokinių, per kelias sekundes ištuštėjo. Tiesą sakant, jai einant koridoriumi visi pasitraukė į šalis. Lyg ji būtų kokia nors roko žvaigždė.

Arba raupsuotoji.

Bet aš mačiau tik gražią merginą ilga pilka suknele, ant jos buvo apsivilkusi baltą sportinį megztuką su užtrauktuku ir išsiuvinėtu žodžiu „Miunchenas“, iš po suknelės kyščiojo panešioti juodi „Converse“ sportukai. Merginą, ant kaklo pasikabinusią ilgą sidabro grandinėlę su daugybe tabaluojančių daikčiukų: ten buvo plastikinis žiedas, kokį gauni pirkdamas kramtomąją gumą iš automato, žiogelis ir aibė kitų niekučių, kurių iš tolo neįžiūrėjau. Merginą, kuri visai nederėjo prie Gadino. Negalėjau atitraukti nuo jos akių.

Meikono Reivenvudo dukterėčia. Kas man darosi?

Ji užsikišo už ausies tamsias garbanas, lempų šviesoje blykstelėjo juodas nagų lakas. Rankos atrodė rašaluotos, lyg ji būtų aprašinėjusi jas. Mergina praėjo pro mane, tarsi aš būčiau nematomas. Jos akys buvo žaliausios iš visų kada nors matytų žalių akių, tokios žalios, kad tą žalumą galėjai palaikyti nauja spalva.

— Taip, ji visai nieko, — tarė Bilis.

Žinojau, ką jie galvoja. Tą akimirką kiekvienas ketino mesti savo draugę, kad gautų šitą. Vieną akimirką ji buvo šansas.

Erlas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, paskui užtrenkė spintelės dureles.

— Jei nepaisysi fakto, kad ji nenormali.

Jis tai pasakė kažkaip reikšmingai, o gal jo žodžiai taip nuskambėjo dėl vienos priežasties. Ji buvo nenormali, nes buvo ne iš Gadino, nes nesistengė patekti į aistruolių komandą, nes neatsakė į jo žvilgsnį, netgi nedirstelėjo į jį. Kitą dieną būčiau nekreipęs į jį dėmesio ir patylėjęs, bet šiandien tylėti nesinorėjo.

— Tai ji savaime nenormali? Bet kodėl? Nes be uniformos — šviesių plaukų ir trumpo sijono?

Erlo veidas akimirksniu paraudo. Tai buvo tas atvejis, kai turėjau juo sekti, o aš nesilaikiau mūsų nebylaus susitarimo.

— Nes ji Reivenvud.

Aiškiai pasakyta. Daili, bet nė negalvok. Ji jau nebebuvo šansas. Bet tai netrukdė jiems spoksoti, ir nė vienas nenuleido akių.

Koridorius ir visi jame esantieji susmeigė į merginą žvilgsnius, lyg ji būtų stirna, pakliuvusi į medžiotojo taikiklį.

O ji ėjo lyg niekur nieko, žvangindama ant kaklo kabančiu vėriniu.

Po kelių minučių stovėjau anglų kalbos klasės tarpduryje. Štai ji. Lina Dukein. Naujokė, kurią ir po penkiasdešimties metų vadins naujoke, jei ne Senio Reivenvudo dukterėčia. Ji poniai Ingliš tiesė rausvą perkėlimo iš vienos mokyklos į kitą dokumentą, o ši prisimerkė norėdama jį perskaityti.

— Buvo supainiotas mano pamokų tvarkaraštis ir aš praleidau anglų kalbos pamoką, — kalbėjo ji. — Man paskyrė dvi Jungtinių Valstijų istorijos pamokas, o istorijos aš jau mokiausi buvusioje mokykloje, — ji atrodė nusivylusi, ir aš bandžiau nesišypsoti. Ji nesimokė Jungtinių Valstijų istorijos, bent taip, kaip mokė ponas Li.

— Žinoma, sėsk į laisvą vietą. — Ponia Ingliš padavė jai knygą „Nežudyk strazdo giesmininko“. Knyga atrodė dar nė karto neatversta, jos tikriausiai niekas ir neskaitė nuo tada, kai romanas buvo ekranizuotas.

Naujokė pakėlė akis ir sugavo mano žvilgsnį. Nudelbiau akis į šalį, bet jau buvo per vėlu. Bandžiau nesišypsoti, bet sutrikau ir dėl to išsišiepiau dar labiau. Ji, regis, nė nepastebėjo.

— Ačiū, nereikia, atsinešiau savo, — ji išsitraukė knygą kietais viršeliais su išgraviruotu medžiu. Knyga atrodė tikrai sena ir aptrinta, tarytum būtų skaityta ne vieną kartą. — Tai viena mėgstamiausių mano knygų, — pasakė paprastai, lyg visai nebūtų keista. Dabar įsispoksojau kaip reikiant.

Už nugaros pajutau kelią besiskinantį buldozerį, ir pro duris prasibrovė Emilė, tarsi aš ten nestovėčiau. Taip ji su manimi pasisveikino tikėdamasi, kad seksiu paskui ją į klasės galą, kur sėdėjo mūsų draugai.

Naujokė atsisėdo į tuščią vietą pirmoje eilėje, Niekieno žemėje, priešais ponios Ingliš stalą. Klaidingas ėjimas. Kiekvienas žinojo, kad čia geriau nesėsti. Viena ponios Ingliš akis buvo stiklinė, be to, ji siaubingai neprigirdėjo. Taip nutinka, kai tavo šeima laiko vienintelę apygardoje šaudyklą. Jei sėdėsi ne tiesiai priešais jos stalą, o kur nors kitur, tavęs ji nematys ir nepakvies. Linai teks atsakinėti į klausimus už visą klasę.

Atrodo, Emilę tai pralinksmino, ir ji, užuot nudrožusi tiesiai, pasuko pro Linos suolą. Eidama paspyrė jos krepšį ir knygos nučiuožė tarp suolų.

— Oi! — Emilė pasilenkė, pakėlė nutrintą spirale susegtą sąsiuvinį, kurio viršelis laikėsi ant plauko. Iškėlė jį it kokią pastipusią pelę. — Lina Dukein. Ar tokia tavo pavardė? Maniau, esi Reivenvud.

Lina lėtai pakėlė akis.

— Ar galiu pasiimti sąsiuvinį?

Emilė pervertė lapus, tarsi negirdėtų.

— Čia tavo dienoraštis? Tu rašytoja? Kaip nuostabu.

Lina ištiesė ranką.

— Prašau.

Emilė pokštelėdama užvertė sąsiuvinį, bet paimti neleido, laikė iškėlusi.

— Ar galiu trumpam pasiskolinti? Norėčiau paskaityti, ką esi parašiusi.

— Norėčiau jį tuoj pat atgauti. Prašau. — Lina atsistojo. Darėsi įdomu. Senio Reivenvudo dukterėčia išsikas duobę, iš kurios nebeišlips. Atmintimi Emilei neprilygo niekas.

— Pirmiausia išmok skaityti, — griebiau dienoraštį Emilei iš rankų ir padaviau Linai.

Paskui atsisėdau šalia jos į suolą per patį Niekieno žemės vidurį. Reginčiosios akies pusėje. Emilė spoksojo į mane netikėdama savo akimis. Nežinau, kodėl taip pasielgiau. Buvau lygiai taip pat apstulbęs kaip ir ji. Gyvenime dar niekada nesėdėjau klasės priekyje. Emilei nespėjus išsižioti nuskambėjo skambutis, bet žinojau, kad vėliau už tai man vis dėlto teks sumokėti. Lina atsivertė sąsiuvinį ir nekreipė į mus dėmesio.