Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Teko įjungti priekinius žibintus, kitaip nebūčiau išvažiavęs iš automobilių aikštelės. Per tris pėdas priešais automobilį negalėjau nieko įžiūrėti. Netikusi dienelė vairuoti. Priekyje tamsų dangų perskrodė žaibas. Skaičiavau, kaip prieš daug metų mane išmokė Ama: vienas, du, trys. Driokstelėjo griaustinis, vadinasi, audra netoli, anot Amos, už trijų mylių.

Prie Džeksono vidurinės mane sustabdė šviesoforas, vienas iš trijų mūsų mieste. Neturėjau supratimo, ką daryti. Lietaus lašai it plaktuku daužė Dranduletą. Radijas buvo pritildytas iki silpno traškesio, bet aš kažką išgirdau. Sustiprinau garsą ir pro varganus garsiakalbius plūstelėjo daina.

Šešiolika mėnulių.

Daina, kuri buvo dingusi iš mano dainų sąrašo. Daina, kurios niekas daugiau, regis, negirdėjo. Daina, kurią Lina Dukein griežė altu. Daina, varanti mane iš proto.

Įsijungė žalias šviesoforo signalas ir Dranduletas trūktelėjo į priekį. Važiavau visai nenutuokdamas kur.

Dangų perskrodė žaibas. Ėmiau skaičiuoti: vienas, du. Audra artėjo. Įjungiau priekinio stiklo valytuvus. Jokios naudos. Nė per pusę kvartalo negalėjau įžiūrėti kelio. Blykstelėjo žaibas. Suskaičiavau: vienas. Virš Dranduleto stogo sudundėjo griaustinis ir lietaus šuorai prapliupo horizontaliai. Priekinis stiklas barškėjo taip, lyg bet kurią sekundę pasiduotų. Turint omenyje Dranduleto būklę, taip galėjo atsitikti.

Aš nesivijau audros. Audra vijosi mane ir pasivijo. Vos galėjau suvaldyti automobilį slidžiame kelyje, Dranduletas ėmė čiužinėti, mėtytis į šalis tarp dviejų 9-ojo kelio eismo juostų.

Nė velnio nemačiau. Staiga nuspaudžiau stabdžius ir tamsoje automobilis apsisuko. Akimirką blykstelėjo priekinės šviesos, ir nuo kelio vidurio į mane įsistebeilijo pora didelių žalių akių. Iš pradžių pamaniau, kad tai elnias, bet klydau.

Ant kelio kažkas stovėjo!

Iš visų jėgų abiem rankomis pasukau vairą. Mano kūnas trenkėsi į dureles.

Jos ranka buvo ištiesta. Užsimerkiau laukdamas smūgio, bet jo nebuvo.

Dranduletas trūktelėjo ir sustojo arčiau nei per tris pėdas. Lietuje priekiniai žibintai apšvietė blyškų ratą, atsispindintį nuo pigaus plastikinio lietpalčio, kokį už tris dolerius gali nusipirkti smulkių prekių parduotuvėje. Tai buvo mergina. Ji palengva nusitraukė nuo galvos gobtuvą, leisdama lietui srūti veidu. Žalios akys, juodi plaukai.

Lina Dukein.

Man užėmė kvapą. Žinojau, kad jos akys žalios, buvau jas matęs. Bet tamsoje jos atrodė kitaip — nepanašios į jokias matytas akis. Jos buvo milžiniškos ir nenatūraliai žalios, elektros žalumo — tarsi žaibas audroje. Šitaip stovėdama lietuje ji beveik nepanėšėjo į žmogų.

Išvirtau iš Dranduleto į lietų, palikdamas veikiantį variklį ir atlapas duris. Nė vienas iš mūsų neištarė nė žodžio, stovėjome 9-ojo kelio vidury pliaupiant liūčiai, kokios pasitaiko tik siaučiant uraganui arba šiaurrytiniam vėjui. Mano venose tvinksėjo adrenalinas, raumenys buvo įsitempę, lyg kūnas vis dar lauktų susidūrimo.

Linos plaukai plakėsi aplink vėjyje, nuo jų lašėjo vanduo. Žengiau žingsnį link jos ir mane pribloškė aromatas. Drėgnos citrinos. Šlapi rozmarinai. Staiga lyg virš galvos dūžtančios bangos vėl išniro pažįstamas sapnas. Tik šįkart jai slystant iš rankų galėjau įžiūrėti veidą.

Žalios akys ir juodi plaukai. Prisiminiau. Tai buvo ji. Ji stovėjo tiesiai prieš mane.

Turėjau įsitikinti. Stvėriau jos riešą. Štai jie — mažyčiai mėnulio pjautuvo formos įdrėskimai — kaip tik ten, kur sapne mano pirštai laikė jos riešą. Ją palietus mano kūną nutvilkė elektra. Arčiau nei už dešimties pėdų nuo mūsų į medį trenkė žaibas ir perskėlė kamieną lygiai pusiau. Šis ėmė rūkti.

— Ar iš proto išėjai? O gal nemoki vairuoti? — ji atsitraukė nuo manęs, žalios akys blykčiojo. Iš pykčio? Gal dėl ko kito.

— Tai tu.

— Ką ketinai padaryti — nužudyti mane?

— Tu tikra, — žodžiai keistai vėlėsi burnoje, lyg būtų vatiniai.

— Beveik garantuotas lavonas. Per tave.

— Aš neišprotėjau. Maniau, kad išprotėjau, bet taip nėra. Tai tu. Tu stovi prieš mane.

— Jau nebeilgai, — ji atsuko man nugarą ir patraukė keliu. Viskas vyko ne taip, kaip įsivaizduodavau.

Pabėgėjau, norėdamas ją pavyti.

— Tai tu nežinia iš kur išdygai ir išbėgai į kelio vidurį.

Ji teatrališkai mostelėjo ranka, lyg vytų ką nors daugiau, ne vien tokią mintį. Tik dabar šešėlyje pastebėjau ilgą juodą automobilį. Katafalkas pakeltu variklio dangčiu.

— Dar ko. Ieškojau, kas man galėtų padėti, genijau. Užgeso dėdės automobilio variklis. Galėjai tiesiog pravažiuoti pro šalį. Nebuvo būtina mėginti mane pervažiuoti.

— Tai tave aš sapnuodavau. Ir ta daina. Keista daina mano „iPod“ grotuve.

Ji žaibiškai atsisuko.

— Kokie dar sapnai? Kokia daina? Tu girtas ar čia tokie juokai?

— Žinau, kad tai tu. Ant tavo riešų yra žymės.

Ji atvertė ranką ir sumišusi pažvelgė į ją.

— Šitos? Turiu šunį. Atsipeikėk.

Bet aš žinojau, kad neklystu. Dabar aiškiai mačiau veidą iš savo sapnų. Ar gali būti, kad ji to nežino?

Ji užsitraukė gobtuvą ir pliaupiant lietui leidosi žingsniuoti tolyn į Reivenvudą. Pasivijau ją.

— Duosiu patarimą. Kitą kartą per audrą vidury kelio nelipk iš automobilio. Skambink 911.

Ji nesustojo.

— Neketinau kviesti policijos. Net neturėčiau vairuoti. Turiu tik leidimą mokytis vairuoti. Be to, išsikrovė mano mobiliukas.

Buvo aišku, kad ji ne vietinė. Šiame mieste policija sustabdytų tik tuo atveju, jei važiuotum priešinga kelio puse.

Audra įsismarkavo. Turėjau šaukti, norėdamas perrėkti liūties stūgavimą.

— Leisk parvežti tave namo. Tau nereikėtų čia būti.

— Ne, dėkui. Palauksiu, gal dar kas nors atvažiuos ir bandys mane pervažiuoti.

— Niekas daugiau nevažiuos. Gali praeiti ne viena valanda, kol kas nors važiuos pro šalį.

Ji vėl ėmė eiti.

— Nesvarbu. Pareisiu.

Negalėjau leisti jai klajoti vienai pliaupiant liūčiai. Ne taip mane auklėjo mama.

— Negaliu paleisti tavęs pėsčios namo tokiu oru. — Lyg ženklas virš mūsų galvų sudundėjo griaustinis. Vėjas nupūtė jai gobtuvą. — Vairuosiu kaip mano senelė. Vairuosiu kaip tavo senelė.

— Jei pažinotum mano senelę, taip nekalbėtum.

Vėjas stiprėjo. Dabar jau šaukė ir ji.

— Eime!

— Ką?

— Automobilis! Lipk su manim!

Ji pažvelgė į mane ir vieną akimirką abejojau, ar ji pasiduos.

— Ko gero, taip bus saugiau, nei eiti pėsčiai. Kol tu kelyje.

Dranduletas buvo permirkęs. Linkas pakvaiš pamatęs. Sėdint automobilyje audra atrodė kitaip: ir triukšmingesnė, ir tylesnė. Girdėjau į stogą beldžiantį lietų, bet jį beveik nustelbė mano širdies plakimas ir barškantys dantys. Perjungiau bėgį. Visu kūnu jaučiau šalia, vos už kelių colių, keleivio vietoje sėdinčią Liną. Vogčiomis dirstelėjau į ją.

Nors ir tikra rakštis, ji buvo gražuolė. Milžiniškos žalios akys. Negalėjau suprasti, kodėl šį vakarą jos atrodo tokios išskirtinės. Tokių ilgų blakstienų dar nebuvau matęs. Oda blyški, blyškumą pabrėžė išdrikę juodi plaukai. Ant skruostikaulio, po kairiąja akimi, turėjo mažą šviesų pusmėnulio formos apgamą. Nepanaši nė į vieną Džeksono vidurinės merginą. Nebuvau matęs nieko į ją panašaus.

Ji per galvą nusitraukė šlapią lietpaltį. Juodi trumparankoviai marškinėliai ir džinsai buvo prilipę prie jos, lyg būtų įkritusi į plaukimo baseiną. Nuo pilkos liemenės ant dirbtinės odos sėdynės srovele tekėjo vanduo.