Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Mokiniai, ar galime pradėti? — nuo stalo pakėlė akis ponia Ingliš.

Emilė nuslinko į įprastą vietą gale, pakankamai toli, kad visus metus nereikėtų atsakinėti į jokius klausimus ir kad šiandien būtų pakankamai atstu nuo Senio Reivenvudo dukterėčios. Taip pat ir nuo manęs. Man savotiškai palengvėjo, nors penkiasdešimt minučių teko nagrinėti Džemio ir Paukštelio santykius, nė neperskaičius to skyriaus.

Suskambus skambučiui atsisukau į Liną. Nežinau, ką ketinau pasakyti. Gal tikėjausi, kad ji man padėkos. Bet ji nieko nesakė, tik susibruko knygas į krepšį.

156. Ant rankos ji buvo užrašiusi ne žodį.

Tai buvo skaičius.

Lina Dukein su manimi daugiau nesikalbėjo — nei tą dieną, nei tą savaitę. Vis dėlto tai nekliudė man apie ją galvoti arba matyti beveik visur, kur stengiausi nežiūrėti. Nepasakyčiau, kad ji mane trikdė, tikrai ne. Trikdė ne jos išvaizda, nes ji buvo daili, nors visuomet vilkėjo ne tai, ką reikėtų, ir avėjo tuos padėvėtus sportukus. Ir ne tai, ką ji per pamokas kalbėjo — paprastai ką nors, ko niekas kitas nesugalvotų, o jei ir sugalvotų, neišdrįstų pasakyti. Ir ne tai, kad ji buvo kitokia nei visos kitos Džeksono merginos. Tai buvo akivaizdu.

Mane trikdė tai, kad ji privertė suvokti, koks buvau į juos visus panašus, net jei dėjausi esąs kitoks.

Visą dieną lijo, ir aš sėdėjau keramikos pamokoje, kitaip dar vadinamoje GAĮ — „garantuotas aukščiausias įvertinimas“, nes šioje pamokoje buvo vertinamos pastangos. Į keramiką užsirašiau pernai pavasarį, nes turėjau pasirinkti privalomą meno dalyką, o pakliūti į orkestrą, repetuojantį aukštu žemiau, baisiai nenorėjau. Jam vadovavo beprotiškai liesa pernelyg entuziastinga panelė Spaider. Savana atsisėdo šalia manęs. Klasėje buvau vienintelis vaikinas, ir kadangi buvau vaikinas, nenutuokiau, ką turiu daryti.

— Šiandien svarbiausia eksperimentuoti. Už tai nebūsite vertinami. Pajuskite molį. Išlaisvinkite mintis. Ir nekreipkite dėmesio į muziką, sklindančią iš apačios, — ponia Abernati mirktelėjo, orkestras tuo metu pjovė kažką panašaus į diksilendą.

— Giliai susikaupkite. Pajuskite savo sielą.

Spragtelėjęs įjungiau žiedžiamąjį ratą ir žiūrėjau į prieš mane besisukantį molį. Atsidusau. Ne ką geriau už orkestrą. Paskui, kai kabinetas nutilo ir žiedžiamojo rato gaudesys užgožė plepėjimą paskutinėse eilėse, iš apačios atsklido kitokia muzika. Išgirdau smuiką, o gal, ko gero, tą didesnį smuiką — altą. Jis skambėjo nuostabiai ir kartu liūdnai ir kėlė nerimą. Talentui, kuris atsiskleidė primityviame šios muzikos skambesyje, panelei Spaider dar nebuvo tekusi laimė diriguoti. Apsidairiau aplinkui: regis, daugiau niekas muzikos negirdėjo. Garsas skverbėsi tiesiog man po oda.

Atpažinau melodiją ir po kelių akimirkų mintyse girdėjau žodžius, lyg būčiau klausęsis savo „iPod“ grotuvo. Tik šįkart žodžiai buvo kitokie.

Šešiolika mėnulių , šešiolika metų

Griaudė audros , žaibavo ir lijo

Griausmas pervėrė kūnų iš šešiolikos mylių

Šešiolika ieško, ko šešiolika bijo...

Spoksojau į priešais besisukantį molį ir gniutulo kontūrai išskydo. Kuo labiau stengiausi sufokusuoti žvilgsnį, tuo labiau tirpo kabinetas, ir pagaliau ėmė atrodyti, kad molis suka klasę, stalą, mano kėdę. Lyg visi drauge suktumės šiame nesustojančiame verpete pagal melodiją, sklindančią iš muzikos klasės. Pamažu kabinetas aplink mane ėmė nykti. Lėtai ištiesiau ranką ir vienu pirštu perbraukiau per molį.

Švystelėjo blyksnis, ir besisukantis kambarys virto kitu vaizdiniu...

Aš kritau.

Mes kritome.

Vėl buvau sapne. Pamačiau jos ranką. Pamačiau savo ranką, stveriančią už josios, mano pirštai vis labiau spaudė jos odą, kibo į riešą, žūtbūtinai stengiausi ją išlaikyti. Bet man sunkiai sekėsi, jaučiau, kaip jos pirštai slysta man iš rankos.

— Nepaleisk!

Norėjau jai padėti, išlaikyti. Labiau už viską to troškau. Paskui ji išslydo iš mano rankų...

♦ ♦ ♦

— Itanai, ką veiki? — ponia Abernati atrodė susirūpinusi.

Atsimerkiau ir bandžiau sutelkti žvilgsnį, grįžti į tikrovę. Mirus mamai ėmiau sapnuoti, bet pirmą kartą sapnavau dieną. Spoksojau į savo pilką purviną ranką, aplipusią džiūstančių moliu. Molyje ant žiedžiamojo rato matėsi nepriekaištingas rankos įspaudas, lyg ką tik būčiau išlyginęs, ką prieš tai dariau. Įsižiūrėjau geriau. Tai nebuvo mano ranka, įspaudas atrodė mažesnis. Tai buvo merginos ranka.

Jos ranka.

Pažvelgiau į savo panages — galėjau įžiūrėti molį nuo jos riešo.

— Itanai, bent pamėgintum ką nors daryti, — ponia Abernati uždėjo man ant peties ranką ir aš pašokau. Už klasės lango išgirdau dundant griaustinį.

— Ponia Abernati, man atrodo, Itanas bendrauja su savo siela, — sukikeno Savana ir pasilenkė, norėdama geriau įsižiūrėti. — Ko gero, Itanai, ji tau liepia pasidaryti manikiūrą.

Netoliese esančios merginos ėmė juoktis. Kumščiu įspaudžiau rankos atspaudą į molį ir jis vėl virto pilku beformiu gniutulu. Nuaidėjo skambutis ir aš atsistojau, rankas valydamasis į džinsus. Stvėriau kuprinę ir puoliau iš klasės. Sukdamas už kampo įsispyriau į drėgnus sportbačius ir vos nepargriuvau primynęs palaidus batraiščius, kai pasileidau žemyn laiptais, skyrusiais mane nuo muzikos klasės. Privalėjau išsiaiškinti, ar man nepasivaideno.

Abiem rankomis stumtelėjęs atidariau dvivėres muzikos klasės duris. Scena buvo tuščia. Pro mane vorele ėjo mokiniai. Stūmiausi priešpriešiais, broviausi į priekį, kai visi ėjo laukan. Giliai įkvėpiau, nors jau prieš įkvėpdamas žinojau, ką užuosiu.

Citrinos ir rozmarinai.

Scenoje panelė Spaider rinko gaidas, išmėtytas palei sulankstomąsias kėdes, ant kurių sėdėjo varganas Džeksono orkestras. Kreipiausi į ją:

— Atleiskite, ponia. Kas čia ką tik grojo tą... dainą?

Ji man nusišypsojo.

— Mūsų styginių grupę papildė nuostabus instrumentas. Altas. Ji ką tik atsikraustė į miestą...

Ne. Negali būti. Tik ne ji.

Apsigręžiau ir išbėgau, jai nespėjus ištarti vardo.

Nuaidėjus aštuntos pamokos skambučiui Linkas laukė manęs prie įėjimo į drabužinę. Pirštais perbraukė savo styrančius plaukus ir pasitaisė išblukusius marškinėlius su užrašu „Black Sabbath“.

— Linkai, man reikia tavo raktelių.

— O kaip treniruotė?

— Negalėsiu ateiti. Turiu kai ką nuveikti.

— Žmogau, apie ką kalbi?

— Tiesiog man reikia raktelių.

Turėjau nešdintis iš čia. Mane persekioja sapnai, vis girdžiu tą dainą, o dabar vidury pamokos netekau sąmonės, jei apskritai būtų galima taip pavadinti. Nesupratau, kas man darosi, bet žinojau, kad kažkas negerai.

Jei mama būtų gyva, tikriausiai viską jai papasakočiau. Tokia jau ji buvo: apie viską galėjau su ja šnekėtis. Bet jos nebėra, tėtis visąlaik užsidaręs kabinete, o jei prasitarčiau Amai, ji kokį mėnesį visą mano kambarį barstytų druska.

Buvau vienas.

Linkas ištiesė raktelius.

— Treneris tave užmuš.

— Žinau.

— Ir Ama sužinos.

— Žinau.

— Ir ji tau taip spirs į užpakalį, kad nulėksi iki apygardos krašto. — Jo ranka suvirpėjo, ir aš stvėriau raktelius. — Nebūk kvailas.

Nusisukau ir dėjau į kojas. Per vėlu.

9.11

Susidūrimas

Kol nubėgau iki automobilio, kiaurai permirkau. Audra kaupėsi visą savaitę. Per visas radijo stotis, kurias tik galėjau sugauti, — o jų nebuvo daug, nes Dranduleto imtuvas priimdavo tik tris ir tas pačias AM bangomis, — skambėjo perspėjimai dėl orų. Dangų klojo visiškai juodi debesys, buvo prasidėjęs uraganų sezonas, todėl jie nieko gero nežadėjo. Bet man buvo nesvarbu. Turėjau praskaidrinti galvą ir susivokti, kas gi vyksta, nors ir nenutuokiau, kur važiuoju.