— Atleisk, žmogau. Po pamokų bandysiu išdžiovinti.
— Ką gi, padaryk man paslaugą ir lipk iš pamišėlių traukinio, kitaip visi ims kalbėti apie tave, o ne apie Senio Reivenvudo dukterėčią.
Akimirką svarsčiau, ar nepatylėjus, bet turėjau kam nors pasipasakoti.
— Mačiau ją.
— Ką?
— Liną Dukein.
Regis, jis nesuprato.
— Senio Reivenvudo dukterėčią.
Kol važiavom iki automobilių aikštelės, išklojau Linkui visą istoriją. Na, gal ne visai visą. Net geriausi draugai kai ką nutyli. Ir negaliu tvirtinti, kad jis viskuo patikėjo, bet vėlgi, o kas patikėtų? Man pačiam tebebuvo sunku patikėti. Mums einant prie vaikinų smulkmenos jam dar nebuvo aiškios, buvo aišku viena. Neleisti, kad būtų padaryta žala.
— Na, lyg ir nieko neįvyko. Parvežei ją namo.
— Nieko neįvyko? Ar tu bent jau klausaisi? Mėnesių mėnesius ją sapnuoju ir paaiškėja, kad ji...
Linkas pertraukė mane:
— Jūs nei pradėjot draugauti, nei ką. Juk neįėjai į Vaiduoklių namą, tiesa? Ir nematei, žinai... to? — Net Linkas negalėjo prisiversti ištarti jo vardo.
Šiaip ar taip, šlaistytis su gražia mergina buvo viena. Sukiotis šalia Senio Reivenvudo — visai kas kita.
Papurčiau galvą.
— Ne, bet...
— Žinau, žinau. Susimovei. Pasakysiu tik tiek: pasilaikyk tai sau, žmogau. Visa ši informacija itin slapta. Suprask: niekam daugiau nereikia žinoti.
Žinojau, kad bus sunku. Nežinojau, kad bus neįmanoma.
Atidarydamas anglų kalbos klasės duris vis dar galvojau apie viską: apie ją, apie tai, kad nieko neįvyko. Liną Dukein.
Gal taip buvo dėl to, kad ji nešioja tą beprotišką vėrinį su visokiais niekučiais, tarytum viskas, ką paliečia, galėtų būti jai svarbu arba yra svarbu. Gal dėl to, kad ir prie džinsų, ir prie suknelės avi tuos panešiotus sportukus, lyg kiekvieną minutę būtų pasiruošusi dumti. Kai į ją pažvelgiau, nutolau nuo Gatlino kaip niekada. Gal tai buvo dėl to.
Ko gero, užsigalvojęs sustojau, ir kažkas į mane atsitrenkė. Tik šįkart tai buvo ne triuškinanti jėga, o greičiau cunamis. Mudu smarkiai susidūrėme. Tą sekundę, kai susilietėme, perdegė virš mūsų ant lubų šviečiančios lempos ir ant galvų pažiro žiežirbų lietus.
Aš staiga pasilenkiau. Jai nepavyko.
— Itanai, ar mėgini antrąsyk per dvi dienas mane užmušti?
Klasė mirtinai nutyko.
— Ką? — vos galėjau išspausti žodį.
— Sakau, ar vėl ketini mane užmušti?
— Nežinojau, kad tu čia.
— Ir vakar vakare tą patį sakei.
Vakar vakare. Du trumpi žodžiai, galintys amžiams pakeisti tavo gyvenimą Džeksono vidurinėje. Nors tebešvietė daugybė lempų, galėjai pagalvoti, kad į mus kažkas nukreipė prožektorių, siekdamas atkreipti stebinčių žiūrovų dėmesį. Jaučiau, kaip rausta mano veidas.
— Atsiprašau. Tai yra... labas, — sumurmėjau it koks kvailys. Ji atrodė patenkinta, bet žengė toliau. Krepšį su knygomis numetė ant to paties suolo, kuriame sėdėjo visą savaitę, tiesiai prieš ponią Ingliš. Matančiosios akies pusėje.
Aš pasimokiau. Linai Dukein nenurodysi, kur ji gali ir kur negali sėdėti. Kad ir ką manytum apie Reivenvudus, reikėjo pripažinti šią jos savybę. Atsisėdau šalia, tiesiai per Niekieno žemės vidurį. Kaip visą savaitę. Tik šįkart ji su manimi kalbėjosi, ir dėl to viskas kažin kaip pasikeitė. Blogiau nebuvo, tik baugino.
Ji mėgino šypsotis, bet susilaikė. Bandžiau sugalvoti, ką pasakyti įdomaus ar bent nekvailo. Bet man nespėjus nieko suregzti į gretimą suolą klestelėjo Emilė, jai iš abiejų pusių nutūpė Edeną Vesterli ir Šarlotė Čeis. Šešiomis eilėmis arčiau nei įprastai. Šiandien neišsisuksiu net sėdėdamas nematančiosios akies pusėje.
Ponia Ingliš įtariai pažvelgė nuo stalo.
— Sveikas, Itanai. — Edeną atsigręžė į mane ir nusišypsojo, lyg dalyvaučiau jų žaidimėlyje. — Kaip sekasi?
Nenustebau pamatęs Edeną, sekančią Emilės pavyzdžiu. Edeną buvo dar viena daili mergina, bet nepakankamai daili, kad būtų Savana. Ji visada priklausė dublerėms tiek aistruolių komandoje, tiek gyvenime. Nei iš tų, kurios sudaro pagrindą, nei skraiduolė, kartais jos net neišleisdavo į aikštelę. Nors Edeną niekada nesiliovė mėginusi tą prarają įveikti. Stengdavosi būti kitokia, tik, manau, jai nesisekė. Džeksone kitokių nebuvo.
— Nenorėjome palikti tavęs čia sėdėti vieno, — sukikeno Šarlotė.
Jei Edeną buvo dublerė, Šarlotė priklausė trečiajam sąstatui.
Šarlotė turėjo trūkumą, kurio sau neleistų nė viena save gerbianti Džeksono aistruolė, — ji buvo apkūni. Niekada taip ir neatsikratė kūdikiško putlumo ir, nors nuolat laikydavosi dietos, jai niekaip nepavykdavo nusimesti tų paskutinių penkių kilogramų. Tai nebuvo jos kaltė, ji stengėsi. Pyrago minkštimą suvalgydavo, o plutelę palikdavo. Imdavo dvigubą porciją blynų ir perpus mažiau padažo.
— Ar gali būti kas nuobodesnio už šitą knygą? — Emilė nė nežiūrėjo į mano pusę. Vyko ginčas dėl teritorijos. Tegu Emilė mane ir pametė, bet tikrai nenorėjo greta manęs matyti Senio Reivenvudo dukterėčios. — Lyg būtų įdomu skaityti apie miestą, pilną visiškų pamišėlių. To gero ir čia iki soties.
Abė Porter, kuri paprastai sėdėdavo matančiosios akies pusėje, atsisėdo greta Linos ir nedrąsiai šyptelėjo. Lina jai taip pat atsakė šypsniu, regis, ketino kažką draugiškai pasakyti, bet Emilė sviedė Abei žvilgsnį, kuris aiškiai bylojo: garsusis pietietiškas svetingumas Linai negalioja. Emilės Ašer nepaisymas būtų prilygęs socialinei savižudybei. Abė išsitraukė savo Moksleivių tarybos segtuvą ir, vengdama Linos, įkišo į jį nosį. Ji suprato.
Emilė pasisuko į Liną ir žinovės akys nuslydo jos viršugalviu be nušviesintų sruogelių, per neįdegusį veidą iki laku nenurausvintų pirštų nagų. Edeną ir Šarlotė kėdėse pasisuko veidais į Emilę, tarsi Lina nė neegzistuotų. Merginos ją atskyrė savo šalčiu — šiandien buvo minus penkiolika.
Lina atsivertė apdriskusį sąsiuvinį ir pradėjo rašyti. Emilė išsiėmė telefoną ir ėmė maigyti žinutes. Aš vėl nukreipiau akis į sąsiuvinį, tarp lapų įbrukau mėgstamą komiksų knygą — „Sidabrinis banglentininkas“, bet sėdint pirmoje eilėje tai buvo nelengva.
— Gerai, ponios ir ponai, kadangi likusios lempos, regis, švies toliau, jums nepasisekė. Tikiuosi, vakar vakare visi perskaitėte knygą, — ponia Ingliš pašėlusiai kažką keverzojo lentoje. — Trumpai aptarkime mažame miestelyje užsimezgusį socialinį konfliktą.
♦ ♦ ♦
Kam nors reikėjo perspėti ponią Ingliš. Pamokai dar neįpusėjus klasėje ėmė tvenktis kai kas daugiau nei socialinis mažo miestelio konfliktas. Emilė rengė puolimą visu frontu.
— Kas žino, kodėl Atikus nori ginti Tomą Robinzoną, nors miestelyje vyrauja siauraprotiškos ir rasistinės nuotaikos?
— Kertu lažybų, kad atsakymą žino Lina Reivenvud, — nekaltai šypsodamasi poniai Ingliš pratarė Edeną. Lina nudūrė akis į eilutes savo sąsiuvinyje, bet nepasakė nė žodžio.
— Užsičiaupk, — sukuždėjau kiek per garsiai. — Juk žinai, kad jos ne tokia pavardė.
— Galėtų būti ir tokia. Ji gyvena su tuo pamišėliu, — atšovė Šarlotė.
— Galvok, ką kalbi. Girdėjau, juodu lyg ir pora, — Emilė priekyje išdėstė sunkiąją artileriją.
— Gana, — ponia Ingliš atsisuko matančiąja akimi į mus ir visi užsičiaupėme.
Lina pasimuistė, stumtelėjo kėdę grindimis ir ši garsiai sudžeržgė. Palinkau į priekį mėgindamas kaip siena užstoti Liną nuo Emilės favoričių, lyg galėčiau kūnu atremti jų kritiką.
Читать дальше