Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Ji nuvažiavo namo. Net jei tie namai buvo Reivenvudas ir jai teko važiuoti pas Gadino Baubą Redlį.

Prieš mane dunksojo Reivenvudo dvaras. Jis stūksojo ant kalvos tarsi iššūkis. Nesakau, kad buvau išsigandęs, tam pojūčiui išreikšti šis žodis atrodė netikslus. Buvau išsigandęs, kai žuvus mamai naktį prie durų pasirodė policija. Buvau išsigandęs, kai tėtis užsidarė savo kabinete ir aš suvokiau, kad jis tikrai niekuomet iš ten nebeišeis. Išsigandau, kai vaikystėje apsiniaukė Ama, man supratus, kad mažosios jos rankų darbo lėlytės nėra žaislai.

Reivenvudas manęs negąsdino, net jei ir būtų buvęs toks šiurpus, koks atrodė. Pietuose nepaaiškinami dalykai yra lyg ir savaime suprantami. Kiekviename miestelyje stūkso vaiduoklių lankomas namas, o jei imtumėte klausinėti žmonių, bent trečdalis prisiektų gyvenime matę vieną ar dvi šmėklas. Be to, gyvenau su Ama, kuri tikėjo, kad, norint neprisileisti šmėklų, langines reikia dažyti vaiduokliškai mėlyna spalva, ir kuri iš maišelių su arklio ašutais bei žemėmis darydavo amuletus. Buvau pratęs prie keistenybių. Bet Senis Reivenvudas buvo kas kita.

Priėjau prie vartų ir dvejodamas uždėjau ranką ant sulankstytos geležies. Vartai girgžtelėjo ir atsivėrė. Nieko neatsitiko. Netrenkė žaibas, niekas nesprogo, nekilo vėtra. Nežinau, ko tikėjausi, bet, sprendžiant iš to, ką lig šiol buvau sužinojęs apie Liną, galėjau tikėtis bet kokio netikėtumo ir turėjau elgtis atsargiai.

Jei kas nors prieš mėnesį būtų pasakęs, kad kada nors žengsiu pro šiuos vartus, kopsiu į šią kalvą ir apskritai kelsiu koją į Reivenvudo teritoriją, būčiau išvadinęs jį pamišėliu. Tokiame miestelyje kaip Gatlinas, kur gali įsivaizduoti viską, šito nebūčiau galėjęs nė susapnuoti. Paskutinį kartą buvau priartėjęs tik iki vartų. Kuo labiau artėjau, tuo ryškiau mačiau, kad viskas byra. Didžiulis namas, Reivenvudo dvaras, atrodė tipiškas Pietų kolonijinis statinys, kokį gali tikėtis išvysti šiauriečiai, per daugybę metų prisižiūrėję tokių filmų, kaip „Vėjo nublokšti“.

Reivenvudo dvaras tebebuvo įspūdingas, bent jau dydžiu. Iš abiejų pusių supamas nykštukinių palmių ir kiparisų, jis galėjo atrodyti tinkamiausia vieta visą dieną sėdėti verandoje, gurkšnoti šaltmėtinę degtinę ir lošti kortomis, jei nebūtų begriūvantis. Jei nebūtų buvęs Reivenvudas.

Pastatytas jis buvo Gatlinui neįprastu neoklasicizmo stiliumi. Mūsų miestelyje stovėjo daugybė federalinio stiliaus kolonijinių pastatų, todėl Reivenvudas it kokia rakštis dar labiau iš visų išsiskyrė. Milžiniškos baltos dorėninės kolonos, apleistos ir apsilaupiusios, laikė stogą, kuris pernelyg stačiai leidosi į vieną pusę sudarydamas įspūdį, kad namas palinkęs it kokia artrito kamuojama senutė. Dengtas prieangis suskilinėjęs ir atsiskyręs nuo paties namo; jei išdrįstum ant jo užkelti koją, kiltų pavojus, kad jis sugrius. Išorės sienos buvo taip tankiai apaugusios vešliomis gebenėmis, kad kai kur pro jas nesimatė langų. Tarytum žemė rytų patį namą, mėgindama paversti moliu, iš kurio jis pastatytas.

Virš durų buvo sąrama, skersinė sija, kokių pasitaiko itin senuose pastatuose. Ant sąramos pamačiau kažin ką išraižyta. Simbolius. Jie atrodė panašūs į apskritimus ir pusmėnulius — gal mėnulio fazes. Nedrąsiai žengiau girgždančiais laiptais, norėdamas geriau įsižiūrėti. Šį tą išmaniau apie sąramas. Mano mama buvo Pilietinio karo istorikė, ir per mūsų nesuskaičiuojamas keliones po įvairias istorines vietas, esančias dienos atstumu nuo Gadino, stengdavosi atkreipti į jas mano dėmesį. Pasakojo, kad tokios sąramos ypač dažnos senuosiuose Anglijos ir Škotijos namuose ir pilyse. Iš ten buvo kilę kai kurie čionykščiai, na, prieš jiems tampant čionykščiais.

Dar niekada nebuvau matęs sąramos su išraižytas simboliais, tik su žodžiais. Šie ženklai labiau panėšėjo į hieroglifus, iš visų pusių supančius lyg ir žodį, parašytą kalba, kurios neatpažinau. Jis tikriausiai ką nors reiškė Reivenvudų kartoms, gyvenusioms čia dar prieš pradedant namui griūti.

Atsikvėpiau ir peršokdamas kas antrą laiptelį užbėgau į prieangį. Sumečiau, kad jei lipsiu tik ant pusės laiptų, penkiasdešimčia procentų sumažinsiu galimybę nugarmėti skradžiai. Suėmiau žalvarinį žiedą, kybantį liūto nasruose, kuris tarnavo kaip durų plaktukas, ir pabeldžiau. Beldžiau dar. Jos nebuvo namie. Vis dėlto aš klydau.

Bet paskui išgirdau pažįstamą melodiją. Šešiolika mėnulių. Ji buvo kažkur netoliese.

Spustelėjau apkalkėjusią geležinę durų rankeną. Ši sugirgždėjo, ir kitoje pusėje išgirdau pasiduodant spyną. Pasiruošiau išvysti Meikoną Reivenvudą, kurio niekas mieste nebuvo matęs, bent jau kiek gyvenu aš. Bet durys neatsidarė.

Pažvelgiau į sąramą ir kažkas pakuždėjo, kad galiu pamėginti. Pagalvojau, jog blogiausia, kas galėtų atsitikti, — neatsidarys durys? Instinktyviai iškėliau ranką ir paliečiau vidurinį raižinį virš savo galvos. Mėnulio pjautuvą. Jį spustelėjęs pajutau, kaip pirštais stumtelėjau medį. Kažkas spragtelėjo.

Durys atsidarė beveik be garso. Žengiau per slenkstį. Dabar grįžti nebegalėjau.

Pro langus plūdo šviesa — tai atrodė visiškai neįmanoma turint omenyje, kad iš lauko namas buvo apžėlęs vijokliais ir užverstas lūženomis. Vis dėlto viduje buvo šviesu, ryšku ir viskas nauja. Nesimatė jokių senovinių baldų nei aliejumi tapytų Reivenvudų portretų, gyvenusių dar iki Senio Reivenvudo, jokių prieškarinių daiktų. Vidus labiau priminė puslapį iš baldų katalogo. Minkštos sofos ir kėdės, staleliai stiklo paviršiais, apkrauti iliustruotais albumais. Viskas taip miesčioniška, taip nauja. Atrodė, kad už namo išvysi dar tebestovintį prekes pristačiusį sunkvežimį.

— Lina?

Įviji laiptai būtų labiau tikę palėpei; regis, jie sukosi vis aukštyn ir aukštyn, gerokai aukščiau nei antro aukšto aikštelė. Nemačiau, kur jie baigiasi.

— Pone Reivenvudai? — Girdėjau, kaip aukštų lubų skliautuose aidi mano balsas. Nieko čia nebuvo. Bent jau nė vieno, kurį domintų pokalbis su manimi. Už nugaros išgirdau garsą, pašokau ir vos neparpuoliau užkliuvęs už zomša aptrauktos kėdės.

Tai buvo juodas kaip derva šuo, o gal vilkas. Kažkoks baugus naminis gyvūnas, jis segėjo sunkų odinį antkaklį su kabančiu sidabriniu mėnuliu, kuris šuniui judant žvangėjo. Šuo įdėmiai žiūrėjo tiesiai į mane, lyg planuotų kitą žingsnį. Jo akys buvo kažkokios keistos. Pernelyg apvalios, pernelyg žmogiškos.

Vilkas-šuo ant manęs suurzgė ir iššiepė dantis. Urzgimas stiprėjo ir darėsi veriamas, panašesnis į riksmą. Pasielgiau, kaip būtų pasielgęs kiekvienas.

Sprukau.

Klupinėdamas bėgau laiptais žemyn, akims nespėjus priprasti prie šviesos. Nesustodamas pasileidau žvyruotu taku tolyn nuo Reivenvudo dvaro, tolyn nuo bauginančio naminio gyvūno, keistų simbolių ir šiurpių durų, atgal į saugią blausią tikros popietės šviesą. Takas vingiavo vis tolyn ir tolyn, rangėsi per apleistus laukus ir neprižiūrimų medžių giraites, prižėlusias gervuogių ir brūzgų. Man buvo vis tiek, kur jis veda, kad tik vestų tolyn.

Sustojau ir pasilenkiau rankomis įsiremdamas į kelius, krūtinė sprogte sprogo. Kojos atrodė kaip guminės. Pakėlęs galvą prieš save išvydau aptrupėjusią akmeninę sieną. Už tvoros vos galėjau įžiūrėti medžių viršūnes.

Užuodžiau pažįstamą kvapą. Citrinmedžių. Ji čia.

Sakiau tau čia neiti.

Žinau.

Mes kalbėjomės, nors ir nesikalbėjome. Bet, kaip ir klasėje, girdėjau ją savo galvoje, tarsi ji stovėtų šalia ir kuždėtų man į ausį.