Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Palauk! — sušukau pavymui, bet ji nesustojo. Kliūdamas už šaknų bandžiau ją pavyti.

Priėjusi kraštinį citrinmedį ji sustojo.

— Nereikia.

— Ko nereikia?

Ji nežiūrėjo į mane.

— Tiesiog palik mane vieną, kol dar nieko neatsitiko.

— Nesuprantu, apie ką kalbi. Rimtai. Nors stengiuosi.

— Pamiršk.

— Manai, esi vienintelis pasaulyje sunkiai suprantamas žmogus?

— Ne. Bet... man tai lyg ir būdinga, — ji nusigręžė eiti. Kiek padvejojęs uždėjau ranką jai ant peties. Blėstanti saulė buvo jį sušildžiusi. Po palaidine jutau kaulelius, ir tą akimirką ji pasirodė labai trapi, kaip mano sapnuose. Keista, nes kai buvo atsigręžusi, atrodė nepalaužiama — kitaip nė nepagalvotum. Gal dėl to kaltos tos akys.

Kurį laiką taip stovėjome, paskui ji pasidavė ir atsisuko. Pamėginau dar kartą:

— Klausyk. Kažkas čia vyksta. Sapnai, daina, kvapas, o dabar dar ir medalionas. Tarytum mums lemta būti draugais.

— Ką tu pasakei? Kvapas? — regis, ji išsigando. — Tame pačiame sakiny kaip ir draugai?

— Manau, tai buvo kitas sakinys.

Ji nenuleido akių nuo mano rankos, ir aš atitraukiau ją nuo peties. Bet negalėjau išmesti iš galvos. Pažvelgiau tiesiai jai į akis, gal pirmą kartą gerai įsižiūrėjau. Atrodė, toji žalia praraja tokia gili, kad jos niekuomet nepasieksiu, net jei siekčiau visą gyvenimą. Kažin kaip tai paaiškintų Amos teorija, pasak kurios, „akys yra sielos langai“.

Lina , per vėlu. Tu jau esi mano draugė.

Negaliu ja būti.

Mes abu įsipainiojome į šitai.

Prašau. Turi patikėti manimi. Ne abu.

Ji atplėšė akis nuo manęs ir galva atsirėmė į citrinmedį. Atrodė labai nelaiminga.

— Žinau, tu ne toks kaip kiti. Bet yra su manimi susijusių dalykų, kurių tu negali suprasti. Nežinau, kodėl tarp mūsų atsirado šios sąsajos. Kaip ir tu, nenutuokiu, kodėl sapnuojame tuos pačius sapnus.

— Bet aš noriu žinoti, kas vyksta...

— Po penkių mėnesių man sukaks šešiolika, — ji pakėlė ranką su rašalu užrašytu skaičiumi. 151. — Šimtas penkiasdešimt viena diena.

Jos gimtadienis. Besikeičiantis skaičius ant rankos. Ji skaičiavo iki gimtadienio likusias dienas.

— Itanai, tu nežinai, ką tai reiškia. Tu nieko nežinai. Gal po jo manęs čia apskritai nebebus.

— Dabar čia esi.

Ji žvelgė pro mane į Reivenvudą. Kai pagaliau prabilo, į mane nebežiūrėjo.

— Patinka tas poetas, Bukovskis?

— Taip, — sutrikęs atsakiau.

— Nesistenk.

— Nesuprantu.

— Taip parašyta ant Bukovskio kapo, — ji pasuko už akmeninės tvoros ir dingo. Penki mėnesiai. Nenutuokiau, apie ką ji kalba, bet į vidurius įsisuko pažįstamas virpulys.

Panika.

Kai išlindau pro angą tvoroje, ji jau buvo dingusi, tarsi jos nė nebūtų buvę, liko tik citrinų ir rozmarinų dvelksmas. Keistas dalykas: kuo labiau ji bėgo, tuo labiau stiprėjo ryžtas ją sekti.

Nesistenk.

Buvau tikras, kad ant mano kapo bus užrašyta kitaip.

9.12

Seserys

Grįžus namo virtuvės stalas, mano laimei, tebebuvo padengtas — Ama mane nudėtų, jei pavėluočiau vakarienės. Tik neįvertinau, jog telefoninis medis atgijo tą pačią minutę, kai išėjau iš anglų kalbos pamokos. Iki man pareinant Amai paskambino ne mažiau kaip pusė miestelio.

— Itanai Veitai? Čia tu? Jei čia tu, esi iki ausų įklimpęs į bėdą.

Išgirdau pažįstamą pokštelėjimą. Popieriai prastesni, nei maniau. Nėriau pro duris į virtuvę. Ama stovėjo prie spintelės ryšėdama savo darbinę džinsinio audinio prikyštę su keturiolika kišenių vinims, kuriose būtų galėjusi nešiotis net keturis elektrinius grąžtus. Rankose laikė kinišką kaponę, stalas buvo nukrautas morkomis, kopūstais ir kitomis daržovėmis, kurių nepažinau. Pavasariniams suktinukams smulkintų daržovių reikėdavo daugiau nei kuriam kitam patiekalui pagal receptą iš mėlynos plastikinės Amos dėžutės. Jei ji imdavosi ruošti pavasarinius suktinukus, tai darydavo ne todėl, kad mėgtų kinų maistą, — tai reiškė ką kita.

Mėginau sukurpti priimtiną pasiaiškinimą, bet nieko negalėjau sugalvoti.

— Po pietų skambino ir treneris, ir ponia Ingliš, ir direktorius Harperis, ir Linko mama, ir dar pusė ARD ponių. Juk žinai, kaip nepakeliu pokalbių su tomis moterimis. Bjaurios kaip nuodėmė, visos jos tokios.

Gatline buvo pilna moterų organizacijų, bet ARD buvo jų visų motina. Organizacija ištikimai vadovavosi pavadinimu — „Amerikos revoliucijos dukterys“; kiekviena, norėdama tapti jos nare, privalėjo įrodyti, jog giminystės ryšiais susijusi su kokiu nors tikru Amerikos revoliucijos patriotu. Buvo akivaizdu, kad narystė suteikia teisę savo kaimynams Upės gatvėje nurodinėti, kokia spalva dažyti namą, ir apskritai įsakinėti, grizyti ir teisti kiekvieną miestelio gyventoją. Nebent būtum Ama. Norėčiau tą pamatyti.

— Visi sakė tą patį. Kad vidury pamokos pabėgai iš mokyklos vydamasis tą Dukeinų merginą.

Ant pjaustymo lentelės atriedėjo dar viena morka.

— Žinau, Ama, bet...

Per pusę skilo kopūstas.

— Aš pasakiau: ne, mano berniukas be leidimo neišeitų iš mokyklos ir nepraleistų treniruotės. Turbūt įvyko klaida. Tikriausiai kas nors kitas negerbia savo mokytojos ir teršia šeimos vardą. Tai negali būti berniukas, kurį užauginau gyvendama šiuose namuose.

Ant stalviršio šleptelėjo žali svogūnai.

Pridarydamas jai gėdos padariau baisiausią nusikaltimą. Užvis blogiausia, kad ji pasijuto nejaukiai ponios Linkoln ir ARD moterų — savo nesutaikomų priešių — akyse.

— Ką pats gali pasakyti? Kas privertė bėgti iš mokyklos it uodegai svylant? Ir nenoriu girdėti, jog taip pasielgei dėl kokios nors merginos.

Giliai atsikvėpiau. Ką galėjau pasakyti? Kad ne vieną mėnesį sapnavau kažkokią paslaptingą merginą, kuri pasirodė miestelyje, ir — atsitik tu man taip — ji Meikono Reivenvudo dukterėčia? Kad, be siaubingų sapnų apie šią merginą, dar regėjau kažkokią kitą moterį, kurios tikrai nepažįstu ir kuri gyveno per Pilietinį karą?

Taip, jei šitai išsuktų mane iš bėdos, sprogtų saulė ir liautųsi egzistavusi visa saulės sistema.

— Yra visai kitaip, nei manai. Klasės vaikai Linai labai žiaurūs, jie erzino ją dėl dėdės pliurpdami, jog šis savo katafalku vežioja numirėlius; ji labai susijaudino ir išbėgo iš klasės.

— Laukiu, kada paaiškinsi, kuo tu čia dėtas.

— Argi ne tu visuomet liepi man „eiti paskui mūsų Viešpatį“? Manai, Jis nenorėtų, kad užstočiau puolamą žmogų? — Pagaliau pavyko. Supratau iš jos akių.

— Nedrįsk Viešpaties žodžiu teisintis dėl sulaužytų mokyklos taisyklių, nes, prisiekiu, išeisiu į lauką, paimsiu rykštę ir įkrėsiu per užpakalį tau šiek tiek proto. Man nerūpi, kiek tau metų. Girdi?

Per visą gyvenimą Ama nėra man sudavusi, nors tikrumo dėlei kelis kartus vaikėsi su rykšte. Bet dabar ne laikas apie tai kalbėti.

Padėtis sparčiai blogėjo. Reikėjo atitraukti jos dėmesį. Užpakalinėje kelnių kišenėje skylę svilino medalionas. Ama mėgo paslaptis. Ji išmokė mane skaityti: būdamas ketverių žvilgčiojau jai per petį į kriminalinius romanus ir sprendžiamus kryžiažodžius. Darželyje buvau vienintelis vaikas, sugebėjęs perskaityti lentoje parašytą žodį „ekspertizė“, nes jis labai priminė „medicinos ekspertą“. Medalionas tikrai paslaptingas. Tik nepasakosiu, kad jį palietęs išvydau Pilietinio karo regėjimą.

— Tu teisi, Ama. Labai atsiprašau, neturėjau išeiti iš mokyklos. Tik norėjau įsitikinti, ar Linai nieko nenutiko. Klasėje jai už nugaros sudužo langas, jai bėgo kraujas. Nuvažiavau į namus pasižiūrėti, ar ji sveika.