Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Buvai prie to namo?

— Taip, bet ji buvo lauke. Ko gero, jos dėdė tikrai labai drovus.

— Gali nepasakoti man apie Meikoną Reivenvudą, lyg žinotum, ko aš pati nežinau.

Dėbt.

— B. U. K. A. P. R. O. T. Y. S. T. Ė.

— Ką?

— Kitaip tariant, Itanai Veitai, neturi nė kruopelės sveikos nuovokos.

Kišenėje sužvejojau medalioną ir priėjau prie jos, tebestovinčios prie viryklės.

— Mudu buvome lauke, už namo, ir kai ką radome, — tariau aš atgniauždamas ranką, kad ji galėtų pasižiūrėti. — Viduje yra įrašas.

Amos veido išraiška privertė mane nustėrti. Lyg kas būtų smogęs jai į paširdžius ir ji nebegalėtų įkvėpti.

— Ama, kas tau? — siekiau jos alkūnės norėdamas prilaikyti, jei ji nualptų. Bet ji atitraukė savo ranką lyg nuo karštos puodo rankenos, man dar nespėjus prisiliesti.

— Iš kur jį gavai? — balsas virto kuždesiu.

— Radome purve Reivenvude.

— Tik ne Reivenvudo plantacijoje.

— Apie ką tu kalbi? Ar žinai, kam jis priklausė?

— Stovėk čia ir nejudėk, — paliepė ji skubėdama iš virtuvės.

Bet aš nepaisiau ir nusekiau iš paskos į jos kambarį. Jis visuomet labiau priminė vaistinę nei miegamąjį: žema balta viengulė lova stovėjo pakišta po daugybe lentynų. Ant lentynų gulėjo tvarkingos krūvelės laikraščių — Ama niekados neišmesdavo išspręstų kryžiažodžių, — buvo išdėlioti užsukami stiklainiai, pilni atsargų, iš kurių ji darydavo amuletus. Kai kuriuose laikė paprasčiausius dalykus: druską, spalvotus akmenėlius, žoleles. Buvo ir labiau neįprastų rinkinių, pavyzdžiui, stiklainis su šaknimis, arba kitas — su apleistais paukščių lizdais. Viršutinėje lentynoje stovėjo tik stiklainiai su žemėmis. Amos elgesys buvo keistas, neįprastas net jai. Buvau už jos per porą žingsnių, bet man įėjus ji jau vertė savo stalčius.

— Ama, ką tu...

— Ar nesakiau likti virtuvėje? Nenešk čionai to daikto! — suspiegė ji, kai žengiau į priekį.

— Dėl ko taip susijaudinai? — Į savo darbinę prijuostę ji įsikišo kelis daikčiukus, kurių neįžiūrėjau, ir išskubėjo iš kambario. Pasivijau ją virtuvėje. — Ama, kas atsitiko?

— Imk šitą, — stengdamasi neprisiliesti prie mano rankos ji padavė man nuskalbtą nosinę. — Dabar suvyniok į ją tą daiktą. Tuoj pat, tučtuojau.

Painiau ir būti negalėjo. Ji visiškai neteko galvos.

— Ama...

— Itanai, daryk, kaip sakau, — ji niekada nevadindavo manęs vien vardu.

Kai medalionas buvo saugiai įvyniotas į nosinę, ji kiek aprimo. Panaršė apatinėse savo prikyštės kišenėse ir išsiėmė mažą odinį maišelį bei buteliuką miltelių. Pamatęs juos iškart suvokiau, jog tai būtini jos amuletų priedai. Beriant tamsius miltelius į odinį maišelį jos ranka šiek tiek virpėjo.

— Ar gerai suvyniojai?

— Aha, — tikėjausi, ji mane pataisys, kad taip be ceremonijų atsakinėju.

— Esi tuo tikras?

— Taip.

— Dabar įdėk jį čia. — Rankoje pajutau šiltą ir švelnų odinį maišelį. — Nagi.

Įmečiau pyktį sukėlusį medalioną į maišelį.

— Užrišk, — paliepė ji paduodama iš pažiūros paprastą virvelę, nors žinojau, kad viskas, ką Ama naudoja amuletams, niekuomet nebūna nei paprasta, nei tai, kas atrodo. — Dabar nunešk atgal, kur radai, ir užkask. Nunešk ten nedelsdamas.

— Ama, kas vyksta?

Ji žengė kelis žingsnius į priekį ir sugriebė mane už smakro, nubraukė nuo akių plaukus. Pirmą kartą nuo to laiko, kai ištraukiau iš kišenės medalioną, ji pažvelgė man į akis. Šitaip žiūrėjo kokią minutę, ir ši man pasirodė ilgiausia gyvenime. Jos veido išraiška buvo nepažįstama, abejojanti.

— Tu dar nepasirengęs, — sukuždėjo ji paleisdama mano smakrą.

— Kam nepasirengęs?

— Daryk, kaip liepiu. Nunešk tą maišelį atgal, kur radai, ir užkask. Paskui drožk tiesiai namo. Nenoriu, kad daugiau painiotumeisi su ta mergina, girdi?

Ji pasakė viską, ką ketino pasakyti, gal net daugiau. Bet aš to niekada nesužinosiu, nes saugoti paslaptis Amai sekėsi geriau, nei burti kortomis ar spręsti kryžiažodžius.

— Jau atsikėlei, Itanai Veitai?

Kiek dabar laiko? Devynios trisdešimt. Šeštadienis. Jau turėjau būti atsikėlęs, bet jaučiausi išsekęs. Vakar vakare dvi valandas basčiausi, kad Ama manytų, jog grįžau į Grinbrajerį užkasti medaliono.

Išlipau iš lovos ir kėblindamas per kambarį užkliuvau už dėžės pasenusių sausainių „Oreos“. Mano kambarys visuomet būdavo tikras jovalas, užverstas tokia daugybe daiktų, jog, anot tėčio, kėlė gaisro pavojų, todėl vieną dieną aš supleškinsiąs visą namą, nors, tiesą sakant, jis pats čia seniai nebuvo užėjęs. Be žemėlapio, sienos ir lubos nuklijuotos plakatais vietovių, kurias vieną dieną vyliausi aplankyti: Atėnai, Barselona, Maskva, net Aliaska. Kambaryje rikiavosi batų dėžių stirtos, kai kurios trijų ar keturių pėdų aukščio. Nors stirtos atrodė sukrautos kaip pakliuvo, galėjau tiksliai pasakyti kiekvienos dėžės vietą nuo baltos „Adidas“ su žiebtuvėlių kolekcija, kai aštuntoje klasėje buvau užvaldytas piromanijos, iki žalios „New Balance“ sportbačių dėžutės, kurioje saugojau šovinių tūteles ir nuplėštą vėliavos skiautę, mudviejų su mama rastas Samterio forte.

Dabar ieškojau geltonos „Nike“ dėžutės, kurioje gulėjo Ama taip suerzinęs medalionas. Atidariau dėžę ir ištraukiau švelnų odinį maišelį. Jį paslėpti vakar vakare atrodė nebloga mintis, bet dabar vėl įsikišau jį į kišenę. Dėl visa ko.

Ama dar kartą šūktelėjo nuo laiptų apačios:

— Leiskis žemyn, kitaip pavėluosi.

— Nusileisiu po minutėlės.

Kiekvieną šeštadienį pusdienį praleisdavau su trimis seniausiomis Gatlino moteriškėmis, savo prosenelės seserimis Merse, Prudense ir Greise. Visas miestelis vadino jas sesutėmis, tarsi jos būtų viena esybė; tam tikra prasme taip ir buvo. Kiekviena turėjo apie šimtą metų ir nė viena neprisiminė, kuri iš jų vyriausia. Visos trys buvo ištekėjusios ne po vieną kartą, bet kiekviena pergyveno visus savo vyrus ir susikraustė į tetos Greisės namus. Jos buvo ne tik labai senos, bet ir labai keistos.

Kai sulaukiau maždaug dvylikos, mama šeštadieniais ėmė vežiotis mane joms padėti, ir nuo to laiko visada čia lankydavausi. Blogiausia būdavo, kai reikėdavo nuvežti jas į bažnyčią. Seserys priklausė Pietų baptistų konvencijai ir bažnyčioje lankydavosi šeštadieniais ir sekmadieniais, dažnai ir kitomis dienomis.

Bet šiandien viskas buvo kitaip. Iššokau iš lovos ir nudūmiau po dušu Amai nespėjus pašaukti manęs trečią kartą. Negalėjau sulaukti, kada ten važiuosiu. Seserys žinojo viską apie visus, kada nors gyvenusius Gatline; turėjo žinoti, nes, kalbant apie visas tris, vienu ar kitu metu santuokos ryšiais buvo susigiminiavusios su puse miestelio. Po regėtos vizijos pasidarė aišku, kad Ž inicialuose ŽKD reiškė Ženevjevą. O jei kas nors ir žino, ką reiškia likusios raidės, tai galėtų būti tik trys seniausios miestelio moteriškės.

Ištraukiau viršutinį komodos stalčių, norėdamas pagriebti kojines, ir pastebėjau lėlytę, kuri atrodė it medžiaginė beždžionėlė, laikanti mažytį druskos kapšelį ir mėlyną akmenuką, — vieną Amos amuletų. Ji juos darydavo norėdama atbaidyti blogąsias dvasias ar nelaimes, net slogą. Kai tėtis, užuot sekmadieniais ėjęs į bažnyčią, ėmė dirbti, ji vieną tokį amuletą pakabino virš jo kabineto durų. Tėčiui niekuomet per daug nerūpėjo lankytis bažnyčioje, bet Ama kalbėjo, jog gerasis Viešpats vis tiek įvertina, jei ten pasirodai. Po poros mėnesių tėtis internetu nupirko jai skudurinę raganą ir pakabino virtuvėje virš viryklės. Ama taip supyko, kad visą savaitę maitino jį šalta kukurūzų koše ir girdė prisvilusia kava.