Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Pajutau žengiąs link jos. Tai buvo tvora aptvertas sodas, gal net slaptas sodas, apie kokius knygose galėjo skaityti Savanoje augusi mano mama. Matyt, ši vieta tikrai sena. Akmeninė tvora tarpais buvo ištrupėjusi, kitur visai nugriuvusi. Prasibrovęs pro vijoklių užuolaidą, slepiančią seną aptrūnijusį arkinį įėjimą, išgirdau kažką labai tyliai verkiant. Įsižiūrėjau pro medžius ir krūmus, bet jos nemačiau.

— Lina?

Niekas neatsiliepė. Mano balsas skambėjo keistai, lyg ne mano, aidėjo nuo akmeninių sienų, juosiančių mažytę giraitę. Pasisukau į arčiausiai augantį krūmelį ir nulaužiau šakelę. Rozmarinas. Žinoma. O medyje virš galvos kabėjo tai, ko galėjau tikėtis, — keistai tobula, glotni, geltona citrina.

— Čia Itanas.

Prislopintas kūkčiojimas vis garsėjo, ir aš supratau, kad artinuosi.

— Eik šalin, sakiau tau, — jos balsas skambėjo taip, lyg turėtų slogą; tikriausiai verkė nuo tada, kai paliko mokyklą.

— Žinau. Girdėjau.

Tai buvo tiesa, ir negalėjau to paaiškinti. Atsargiai apėjau laukinį rozmariną, kliuvinėdamas už išlindusių šaknų.

— Tikrai? — Regis, ji susidomėjo, akimirksniu išsiblaškė.

— Tikrai.

Viskas vyko, kaip sapnuodavau. Girdėjau jos balsą, tik dabar ji buvo čia, verkė apžėlusiame sode, užmirštos žemės vidury, užuot kritusi man iš rankų.

Praskleidžiau didžiulį šakų raizginį. Štai ji, susirietusi tarp aukštų žolių, spokso į mėlyną dangų. Viena ranka atmesta virš galvos, kita įsitvėrusi į žolę, lyg manytų, jog ją paleidusi gali nuskristi. Pilka suknelė it balutė išsiskleidusi aplink ją. Veidas dryžuotas nuo ašarų.

— Tai kodėl neini?

— Ką?

— Kodėl neini šalin?

— Norėjau įsitikinti, kad gerai jautiesi. — Prisėdau šalia.

Žemė pasirodė neįtikėtinai kieta. Pabraukiau po savimi ranka ir supratau, kad sėdžiu ant lygaus plokščio akmens, pasislėpusio po žemėta augmenija.

Vos priguliau, ji atsisėdo. Atsisėdau aš, vėl prigulė ji. Keblu. Kaip ir visi mano veiksmai jos atžvilgiu.

Dabar mudu abu gulėjome ir žiūrėjome į mėlyną dangų. Jis palengva pilkėjo, įgavo Gatlino dangaus spalvą, kokia būna uraganų sezonu.

— Jie visi manęs nekenčia.

— Ne visi. Tik ne aš. Ir ne Linkas, mano geriausias draugas.

Tyla.

— Tu manęs net nepažįsti. Praeis šiek tiek laiko ir tu manęs taip pat imsi neapkęsti.

— Vos tavęs nepartrenkiau, prisimeni? Turiu būti tau malonus, kad neįduotum policijai.

Tai buvo nevykęs pokštas. Bet ji vis tiek nusišypsojo, tegu ir pačia santūriausia mano matyta šypsenėle.

— Nuo to ir pradėsiu. Įduosiu tave tam storuliui, kuris visą dieną sėdi prie prekybos centro, — ji vėl pažvelgė į dangų.

Stebėjau ją.

— Duok jiems šansą. Ne visi blogi. Noriu pasakyti, dabar jie tokie. Jie tik pavydi. Juk supranti, ar ne?

— Taip, žinoma.

— Jie pavydi, — pažvelgiau į ją pro aukštą žolę. — Aš pavydžiu.

Ji papurtė galvą.

— Tada esi kuoktelėjęs. Nėra ko pavydėti, nebent labai mėgtum pietus valgyti vienas.

— Tu visur gyvenai.

Atrodo, ji nesuprato.

— Na ir kas? Tu tikriausiai visą gyvenimą lankei tą pačią mokyklą ir gyvenai tame pačiame name.

— Taigi čia ir visa bėda.

— Patikėk, ne bėda. Žinau, kas yra bėdos.

— Visur važinėjai, daug matei. Kažin ką atiduočiau, kad taip galėčiau.

— Aha, visai viena. Tu turi geriausią draugą. Aš turiu šunį.

— Bet tu nieko nebijai. Elgiesi, kaip nori, ir sakai, ką nori. Visi kiti bijo būti savimi.

Lina ėmė lupinėti nuo smiliaus juodą laką.

— Kartais norėčiau elgtis kaip visi, bet negaliu savęs pakeisti. Mėginau. Vis dėlto niekuomet neapsirengiu taip, kaip reikia, ir nepasakau, ko reikia, ir visuomet viskas žlunga. Norėčiau būti savimi ir turėti draugų, kurie pastebėtų, kada esu mokykloje ir kada manęs nėra.

— Patikėk, jie pastebi. Bent jau šiandien pastebėjo.

Ji vos nesusijuokė, vos.

— Noriu pasakyti, gerąja prasme, — nusukau akis į šalį.

Aš pastebiu.

Ką?

Ar tu mokykloje.

— Tuomet tikriausiai pakvaišai, — bet sakydama šiuos žodžius ji, regis, šypsojosi.

Žiūrėjau į ją ir atrodė nesvarbu, turėsiu valgykloje vietą prie pietų stalo ar neturėsiu. Negalėjau paaiškinti, bet ji, o gal šitai, buvo svarbiau. Negalėjau sėdėti ir žiūrėti, kaip su ja bandoma susidoroti. Tik ne su ja.

— Žinai, visą laiką šitaip, — ji kalbėjo dangui.

Praplaukė debesėlis ir susiliejo su temstančia pilkšvai mėlyna padange.

— Debesuota?

— Mokykloje su manim, — ji iškėlė ranką ir pamojavo.

Debesėlis, regis, sukosi kartu su jos ranka. Ji rankove nusišluostė akis.

— Iš tikro man ne taip jau rūpi, ar aš jiems patinku. Tik nesinori, kad manęs savaime nekęstų.

Dabar debesėlis virto apskritimu.

— Tie kvailiai? Po kelių mėnesių Emilė gaus naują automobilį, Savana — naują karūną, Edeną persidažys plaukus nauja spalva, o Šarlotė — nežinau, gal susilauks kūdikio ar pasidarys tatuiruotę, ar dar ką nors, ir ši istorija bus pamiršta, — skiedžiau, ir ji tą suprato.

Lina vėl mostelėjo ranka. Dabar debesėlis labiau priminė truputį įlenktą apskritimą, gal net mėnulį.

— Žinau, jie kvailiai. Žinoma, jie kvailiai. Tie dažyti šviesūs plaukai ir tos kvailos mažytės priderintos žvilgančios rankinės.

— Taigi. Jos kvailos. Kam tai rūpi?

— Man rūpi. Neduoda ramybės. Ir todėl esu kvaila. Dėl to tampu proporcingai kvailesnė nei kvaila. Esu kvailė kvadratu, — ji pamojo ranka.

Į mėnulį panašus debesėlis nuslinko į šalį.

— Didesnės kvailystės nesu girdėjęs, — akies krašteliu pažvelgiau į ją. Ji mėgino sulaikyti šypsnį. Abu kokią minutę gulėjome.

— Žinai, kas yra kvaila? Po lova turiu knygų, — ištariau paprasčiausiai, lyg visą laiką sakyčiau tokius dalykus.

— Ką?

— Romanų. Tolstojaus. Selindžerio. Voneguto. Ir skaitau juos. Žinai, nes noriu.

Ji pasivertė ant šono, alkūne pasirėmė galvą.

— Tikrai? O ką apie tai mano tavo draugeliai sportininkai?

— Tarkime, apie tai nesiskelbiu, dažniausiai aptarinėju metimą pašokus.

— Ką gi, gerai. Pastebėjau, kad mokykloje labiau giliniesi į komiksus, — ji stengėsi kalbėti nerūpestingai. — „Sidabrinis banglentininkas“. Mačiau tave jį skaitant. Prieš pat tą atsitikimą.

Pastebėjai?

Gal ir pastebėjau.

Nesupratau, ar mes iš tiesų kalbamės, ar aš tik įsivaizduoju, bet dar nebuvau tiek pakvaišęs, dar ne.

Ji pakeitė temą, tiksliau, vėl grįžo prie tos pačios.

— Aš irgi skaitau. Daugiausia poeziją.

Galėjau įsivaizduoti ją tysančią ant lovos ir skaitančią eilėraštį, nors man buvo sunku įsivaizduoti lovą Reivenvudo dvare.

— Tikrai? Esu skaitęs tą... Bukovskį. — Tai buvo tiesa, jei du eilėraščiai — skaitymas.

— Turiu visas jo knygas.

Žinojau, kad ji nenori kalbėti apie tai, kas nutiko, bet aš neištvėriau. Turėjau sužinoti.

— Pasakysi man?

— Ką?

— Kas ten atsitiko?

Ilgai buvo tylu. Ji atsisėdo ir ėmė pešioti aplink augančią žolę. Apsivertė ant pilvo ir pažvelgė man į akis. Buvo tik per kelis colius nuo mano veido. Gulėjau sustingęs, mėginau susikoncentruoti į tai, ką ji kalba.

— Tiesą sakant, net nežinau. Man kartais nutinka tokių dalykų. Nuo manęs tai nepriklauso.

— Kaip sapnai, — stebėjau jos veidą norėdamas sugauti bent kokį atpažinimo ženklą.