Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Negali.

Ką? Apstulbęs atsitiesiau. Apsidairiau, bet man niekas nieko nesakė, apskritai niekas nekalbėjo. Pažvelgiau į Liną. Ji tebebuvo pusiau pasislėpusi savo sąsiuvinyje. Puiku. Negana sapnuoti išties egzistuojančias merginas ir girdėti įsivaizduojamas dainas. Dabar dar turėsiu klausytis balsų.

Tas visas reikalas su Lina mane tikrai erzino. Matyt, jaučiausi esąs savotiškai atsakingas. Emilė ir visos kitos nejaustų jai tokios neapykantos, jei ne aš.

Jaustų.

Štai ir vėl, balselis toks tylus, kad vos galiu girdėti. Lyg sklistų man iš pakaušio.

Edeną, Šarlotė ir Emilė nesiliovė laidžiusios šūvių, o Lina nė nemirktelėjo, lyg rašydama į tą savo sąsiuvinį galėtų nuo jų atsitverti.

— Regis, Harper Li sako, kad kito žmogaus tikrai nesuprasi, jei neįlįsi į jo kailį ir nepažvelgsi jo akimis. Kaip jūs tai suprantate? Nagi, kuris atsakys?

Harper Li niekad negyveno Gatline.

Apsidairiau tramdydamas juoką. Emilė žvelgė į mane, lyg būčiau kuoktelėjęs.

Lina pakėlė ranką.

— Manau, tai reiškia, kad turi suteikti žmonėms galimybę. Prieš pradėdamas nekęsti. Ar kitaip galvoji, Emile? — Ji žvilgtelėjo į Emilę ir nusišypsojo.

— Esi maža pamišėlė, — po nosimi sušnypštė Emilė.

Nieko nenutuoki.

Atidžiau įsižiūrėjau į Liną. Ji liovėsi rašiusi į sąsiuvinį ir dabar juodu rašalu rašinėjo sau ant rankos. Ir nematydamas žinojau, ką ji rašo. Dar vieną skaičių. 151. Spėliojau, ką tai galėtų reikšti ir kodėl jo negalima rašyti sąsiuvinyje. Vėl nosimi įsikniaubiau į „Sidabrinį banglentininką“.

— Pakalbėkime apie Baubą Redlį. Kas verčia manyti, kad tai jis palieka dovanėles Finčų vaikams?

— Jis visai kaip Senis Reivenvudas. Tikriausiai mėgina įvilioti tuos vaikus į savo namus, norėdamas nužudyti, — sušnibždėjo Emilė pakankamai garsiai, kad išgirstų Lina, bet ganėtinai tyliai, kad negirdėtų ponia Ingliš. — Paskui suguldo jų kūnus į katafalką, išveža nežinia kur ir palaidoja.

Užsičiaupk.

Vėl išgirdau galvoje balsą ir dar kažką. Traškesį. Tylų.

— Ir kvailas vardas kaip Baubo Redlio. Kaip jis ten?

— Tu teisi. Šiurpus biblinis vardas, kokiu niekas nebesivadina.

Aš sustingau. Supratau, kad jos kalba apie Senį Reivenvudą, o kartu ir apie Liną.

— Emile, baik, — sviedžiau jos pusėn.

Ji prisimerkė.

— Jis nenormalus. Jie visi tokie, ir visi tai žino.

Sakiau, užsičiaupk.

Traškesys vis stiprėjo ir dabar jau atrodė, lyg kažkas lūžtų. Apsidairiau aplink. Iš kur tas garsas? Dar keisčiau, kad jo tarytum niekas negirdėjo, kaip ir balso.

Lina žvelgė tiesiai prieš save, bet jos dantys buvo sukąsti, o akys nenatūraliai įsmeigtos į vieną tašką klasės priekyje, lyg nematytų nieko, išskyrus tą tašką. Pajutau, kad klasė mažėja, traukiasi.

Vėl išgirdau per grindis brūkštelint Linos kėdę. Ji pakilo iš savo vietos ir patraukė prie knygų spintos, stovinčios prie šoninės sienos palei langą. Tikriausiai dedasi norinti padrožti pieštuką ir taip tikisi išvengti neišvengiamo — Džeksono vidurinės teisėjos ir žiuri. Drožtukas ėmė suktis.

— Melchizedekas, toks jo vardas.

Baikit.

Vis dar girdėjau besisukantį drožtuką.

— Mano močiutė sako, kad tai nelabojo vardas.

Baikit baikit baikit.

— Labai jam tinka.

GANA!

Dabar balsas nuskambėjo taip garsiai, kad stvėriausi už ausų. Drožimas liovėsi. Staiga nei iš šio, nei iš to dužo klasės langas, esantis tiesiai prieš mūsų eilę, visai šalia tos vietos, kur droždama pieštuką stovėjo Lina; trūkinėdamas pažiro stiklas. Visai šalia Šarlotės, Edenos, Emilės ir manęs. Šios sukliko ir puolė iš savo vietų. Dabar supratau, kas traškėjo. Spaudimas. Mažyčiai stiklo įtrūkimai, besiskečiantys tarsi pirštai, kol langas it patraukus siūlą įkrito vidun.

Prasidėjo chaosas. Merginos klykė. Visi klasėje ropštėsi iš suolų. Net aš pašokau.

— Nepanikuokite! Ar visi sveiki? — kalbėjo ponia Ingliš, mėgindama suvaldyti klasę.

Atsisukau į pieštukų drožtuką. Norėjau įsitikinti, ar Linai nieko neatsitiko. Ne, ji nesijautė gerai. Stovėjo prie išdužusio lango tarp stiklo šukių ir atrodė apimta panikos. Jos veidas buvo net blyškesnis nei paprastai, akys dar didesnės ir žalesnės. Kaip vakar vakare per liūtį. Bet jos atrodė kitaip. Buvo išsigandusios. Ji nebeatrodė tokia drąsi.

Lina pakėlė rankas. Viena buvo įpjauta ir kraujavo. Raudoni lašai tiško ant linoleumu išklotų grindų.

Aš nenorėjau...

Ar ji sudaužė tą stiklą? O gal stiklas krisdamas įpjovė jai ranką?

— Lina...

Ji puolė iš klasės man nespėjus paklausti, ar jai nieko nenutiko.

— Matėte? Ji sudaužė langą! Ten nuėjo ir kažkuo išmušė!

— Ji kumščiu kiaurai pramušė stiklą. Mačiau savo akimis!

— Tai kodėl ji neplūsta krauju?

— Kas tu toks? CSI? Ji bandė mus nužudyti!

— Tuoj pat skambinu tėčiui. Ji pamišėlė, kaip ir jos dėdė!

Jos plyšojo kaip pulkas piktų gatvės kačių, perrėkdamos viena kitą. Ponia Ingliš mėgino atkurti tvarką, bet tai buvo neįmanoma.

— Visi nurimkite. Nėra reikalo baimintis. Pasitaiko visokių nelaimingų atsitikimų. Tikriausiai viską galima paaiškinti, juk langas senas ir pučia stiprus vėjas.

Bet niekas netikėjo, kad priežastis — senas langas ir stiprus vėjas. Atrodo, kalta senio dukterėčia ir audra su žaibais. Žaliaakė audra, ką tik atsiritusi į miestelį. Vėtra Lina.

Viena buvo aišku. Oras gerokai pasikeitė. Gatlinas dar neregėjo tokios audros.

O ji tikriausiai nė nenutuokė, kad lyja.

9.12

Grinbrajeris

Nereikia.

Galvoje girdėjau jos balsą. Bent maniau girdįs.

Neverta, Itanai.

Verta.

Tada atstūmiau savo kėdę ir pasileidau koridoriumi paskui ją. Supratau, ką padariau. Pasirinkau, ką palaikyti. Dabar pakliuvau į kitokią bėdą, bet neėmiau į galvą.

Taip padariau ne dėl Linos. Ji nebuvo pirmoji. Visą laiką mačiau jas taip elgiantis. Taip jos elgėsi ir su Alisona Berč, kai šios egzema baisiausiai išplito, prie pietų stalo niekas nesėsdavo šalia, ir su Skuteriu Ričmanu, nes jis buvo prasčiausias trombonininkas per visą Džeksono simfoninio orkestro istoriją.

Nors niekada neėmiau žymeklio ir savo ranka nekeverzojau ant drabužinės spintelės „Nevykėlis“, daugybę kartų stebėjau ir nesikišau. Šiaip ar taip, bet man niekada nebuvo tas pats. Tik niekad nepakako ryžto apsisukti ir išeiti.

Vis dėlto kas nors turėjo ką nors daryti. Juk negali visa mokykla imti ir susidoroti su vienu žmogumi. Negali visas miestelis imti ir susidoroti su viena šeima. Nors, žinoma, gali, taip elgiamasi nuo neatmenamų laikų. Gal dėl šios priežasties Meikonas Reivenvudas liovėsi koją kėlęs iš namų dar prieš man gimstant.

Žinojau, ką darau.

Nežinai. Manai žinąs , bet nežinai.

Ji vėl atsirado mano galvoje, lyg visuomet ten būtų buvusi.

Žinojau, kas manęs laukia kitą dieną, bet man visai nerūpėjo. Svarbu buvo rasti ją. Tuo metu nebūčiau galėjęs pasakyti, ar svarbu dėl jos, ar dėl manęs. Šiaip ar taip, neturėjau iš ko rinktis.

Uždusęs stabtelėjau prie biologijos laboratorijos. Linkas dirstelėjo į mane ir purtydamas galvą, nieko neklausdamas metė man raktelius. Sugavau juos ir nubėgau. Buvau beveik tikras, kur jos ieškoti. Jei neklystu, ji turėjo eiti ten, kur eitų kiekvienas. Kur būčiau ėjęs aš.