Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Tu s-spoksai.

Nusisukau, įsmeigiau akis į priekinį stiklą, bet kur, tik ne į ją.

— Tikriausiai turėtum šitą nusivilkti. Nuo jos tik šalčiau. Mačiau, kaip ji grabalioja dailias sidabrines liemenės sagutes, negalėdama suvaldyti virpančių pirštų. Ištiesiau ranką ir ji sustingo. Lyg būčiau drįsęs dar kartą ją paliesti.

— Įjungsiu šildymą.

Ji vėl ėmėsi sagučių.

— D-dėkui.

Mačiau jos rankas, tiksliau, užrašus rašalu, išskydusiu nuo lietaus. Galėjau įžiūrėti tik kelis skaitmenis. Lyg vienetą, o gal septynetą, penketą, dvejetą. 152. Ką tai reiškia?

Dirstelėjau į užpakalinę sėdynę kariškos antklodės, kurią paprastai vežiodavosi Linkas. Vietoj jos pamačiau nutriušusį miegmaišį, tikriausiai nuo to karto, kai Linkas paskutinį sykį susikivirčijo namuose ir buvo priverstas miegoti automobilyje. Miegmaišis buvo prisigėręs laužo dūmų ir priplėkusio rūsio kvapo. Padaviau jį jai.

— Mmm, dabar geriau, — ji užsimerkė.

Pajutau, kaip nuo šilumos ji atsipalaiduoja, mano įtampa taip pat atlėgo, tik nesilioviau jos stebėjęs. Ji nebe taip tankiai kaleno dantimis. Paskui važiavome tylėdami. Girdėjome tik šėlstančią audrą ir riedančius ratus, į šonus taškančius ežeru virtusį kelią. Pirštu ant aprasojusio lango ji piešė figūras. Mėginau nenuleisti akių nuo kelio, mėginau prisiminti sapną — kokią nors detalę, ką nors, kas įrodytų, jog ji yra toji, na, mergina, o aš buvau aš.

Bet kuo labiau stengiausi, tuo labiau sapnas blėso, nyko lietuje ir plente, sklaidėsi pro šalį bėgančiuose neaprėpiamuose tabako laukuose, nusėtuose pasenusiais ūkio padargais ir pūvančiomis senomis daržinėmis. Pasiekėme miesto pakraštį, tolumoje jau mačiau kelio išsišakojimą. Jei suksi į kairę, mano namų link, privažiuosi Upės gatvę, kurioje palei Santi vagą rikiavosi visi rekonstruoti prieškario namai. Šiuo keliu taip pat galėjai išvažiuoti iš miesto. Privažiavęs kelio išsišakojimą negalvodamas iš įpročio pasukau į kairę. Dešinėje plytėjo tik Reivenvudo plantacija, ir niekas ten nė nevažiuodavo.

— Ne, palauk. Važiuok čia, — tarė ji.

— Ak, tiesa. Atsiprašau, — pajutau šleikštulį. Kilome į kalvą prie Reivenvudo dvaro — didelio namo. Taip įnikęs aiškinausi, kas ji tokia, kad pamiršau, kas ji. Mergina, kurią jau kelis mėnesius sapnavau, mergina, apie kurią nesilioviau galvojęs, buvo Meikono Reivenvudo dukterėčia. O aš vežiau ją namo į Vaiduoklių namą — taip mes jį vadinome.

Taip aš jį vadindavau.

Ji pažvelgė į savo rankas. Ne aš vienas žinojau, kad ji gyvena Vaiduoklių name. Kažin ką ji nugirdo mokyklos koridoriuose? Jei žinotų, ką visi apie ją kalba... Sutrikusi jos veido išraiška sakė, kad ji žino. Nežinau kodėl, bet buvo nepakeliama matyti ją tokią. Mėginau sugalvoti, ką pasakyti, kad išsklaidyčiau tylą.

— Kodėl persikėlei gyventi pas dėdę? Paprastai žmonės stengiasi ištrūkti iš Gadino, beveik niekas čia neatsikrausto.

Jos balse išgirdau palengvėjimą.

— Visur gyvenau. Naujajame Orleane, Savanoje, Floridos salose, kelis mėnesius Virdžinijoje. Netgi kurį laiką Barbadose.

Pastebėjau, kad ji neatsakė į mano klausimą, bet negalėjau negalvoti apie tai, kad viską padaryčiau, jei galėčiau vienoje iš jos paminėtų vietų bent vasarą praleisti.

— Kur tavo tėvai?

— Mirę.

Pajutau, kaip suspaudžia krūtinę.

— Atleisk.

— Nieko tokio. Jie mirė, kai buvau dvejų. Aš jų net neprisimenu. Gyvenau su daugybe giminaičių, daugiausia su senele. Jai teko keliems mėnesiams išvažiuoti. Štai kodėl apsistojau pas dėdę.

— Mano mama taip pat mirė. Žuvo automobilio avarijoje, — nežinau, kodėl pasakiau. Dažniausiai stengdavausi apie tai nekalbėti.

— Užjaučiu.

Nepasakiau, esą nieko tokio. Jaučiau, kad ji — mergina, kuri supranta, jog tai netiesa.

Sustojome prie apsilupinėjusių juodų plieninių vartų. Prieš mane, įkalnėje, vos įžiūrimi pro rūko uždangą stūksojo apšiurę seniausio ir liūdniausiai pagarsėjusio Gadino kolonijinio namo likučiai — Reivenvudo dvaras. Niekada nebuvau priėjęs taip arti jo. Išjungiau variklį. Audra buvo virtusi smulkia įkyria dulksna.

— Regis, žaibai nutolo.

— Neabejoju, kad ten, iš kur jie priartėjo, jų dar sočiai.

— Gal. Tik ne šį vakarą.

Ji pažvelgė į mane beveik smalsiai.

— Taip. Šiam vakarui, manau, pakaks.

Jos akys atrodė kitaip. Jų spalva nublanko ir tapo ne tokia ryškiai žalia, ir dar jos kažkaip sumažėjo, buvo ne mažytės, bet labiau įprastos.

Bandžiau savo pusėje atidaryti dureles ir palydėti ją iki namo.

— Ne, nereikia, — regis, ji varžėsi. — Mano dėdė šiek tiek drovus.

Per švelniai pasakyta.

Mano durelės buvo pusiau atdaros. Jos durelės — taip pat. Mus dabar merkė dulksna, bet mudu tik sėdėjome ir tylėjome. Žinojau, ką noriu pasakyti, bet taip pat supratau, kad negaliu. Nežinau, kodėl sėdėjau visas peršlapęs čia, priešais Reivenvudo dvarą. Nebuvo jokios prasmės, bet žinojau vieną dalyką. Kai nusileisiu nuo kalvos ir vėl pasuksiu į 9-ąjį kelią, viskas grįš į savo vietas. Viskas vėl turės prasmę. Juk taip?

Ji prakalbo pirma.

— Na, tai ačiū.

— Kad nesuvažinėjau?

Ji nusišypsojo.

— Taip. Ir kad pavėžėjai.

Įsistebeilijau į ją, man besišypsančią, lyg būtume draugai, nors tai buvo neįmanoma. Staiga mane apėmė keista fobija, pajutau poreikį kuo greičiau nešdintis iš čia.

— Nėr už ką. Noriu pasakyti, viskas šaunu. Nesijaudink.

Užsimaukšlinau ant galvos treningo gobtuvą, kaip mačiau darantį Emorį, kai jį koridoriuje norėjo užkalbinti viena anksčiau jo atstumta mergina.

Ji pažvelgė į mane purtydama galvą ir truputį per stipriai metė į mane miegmaišį. Šypsena buvo dingusi.

— Ką gi, pasimatysim.

Ji nusigręžė nuo manęs, prasmuko pro vartus ir nubėgo stačiu purvinu keliuku namo link. Užtrenkiau dureles.

Ant sėdynės gulėjo miegmaišis. Pakėliau jį, norėdamas numesti į galą. Nuo jo tebetrenkė priplėkusiu laužu, bet sklido ir kitas silpnas kvapas — citrinų ir rozmarinų. Užsimerkiau. Kai atsimerkiau, ji jau buvo įveikusi pusę keliuko.

Nuleidau langą.

— Jos akis stiklinė.

Lina atsigręžė į mane.

— Ką?

Sušukau lietui varvant į automobilio vidų:

— Ponios Ingliš! Turi sėdėti jai iš kitos pusės, arba ji vers tave kalbėti!

Ji nusišypsojo. Jos veidu riedėjo lietaus lašai.

— Gal man patinka kalbėti!

Ji vėl nusisuko į Reivenvudą ir užbėgo laipteliais į verandą.

Įjungiau atbulinę eigą ir nuvažiavau prie kelio išsišakojimo, kad galėčiau pasukti, kur paprastai sukdavau, važiuoti keliu, kuriuo važinėjau visą gyvenimą. Iki šios dienos. Sėdynės plyšyje pamačiau kažką žvilgant. Sidabrinė saga.

Įsibrukau ją į kišenę ir spėliojau, ką susapnuosiu šiąnakt.

9.12

Sudužęs stiklas

Nieko.

Miegojau ilgai ir nieko nesapnavau — jau seniai taip nebuvo. Kai nubudau, langas buvo uždarytas. Lovoje jokio purvo, „iPod“ grotuve — jokių paslaptingų dainų. Dukart patikrinau. Net dusinėję kvepėjo tik muilu.

Gulėjau lovoje žiūrėdamas į žydras lubas ir galvojau apie žalias akis ir juodus plaukus. Senio Reivenvudo dukterėčia. Lina Dukein, rimuojasi su „ein“.

Ar gali būti taip užsisvajojęs vaikinas?

Linkui privažiavus laukiau prie šaligatvio krašto, įlipau vidun ir mano sportbačiai nugrimzdo į šlapią kilimėlį. Dėl to Dranduletas dvokė dar baisiau nei įprastai. Linkas papurtė galvą.