Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Kaip sapnai, — atsakė negalvodama, paskui krūptelėjo ir apstulbusi pažvelgė į mane. Aš buvau teisus.

— Prisimeni sapnus.

Ji užsidengė veidą rankomis.

Aš atsisėdau.

— Žinojau, kad tai tu, ir tu žinojai, jog tai aš. Visą laiką žinojai, apie ką aš kalbu, — atitraukiau jai nuo veido rankas, ir mano ranką nupurtė srovė.

Tu ta mergina.

— Kodėl vakar vakare nieko nesakei?

Nenorėjau, kad žinotum.

Ji stengėsi į mane nežiūrėti.

— Kodėl? — Sodo tyloje klausimas nuskambėjo labai garsiai.

Kai ji pažvelgė į mane, jos veidas atrodė išblyškęs, visai persimainęs. Ji buvo išsigandusi. Akys — tarytum jūra prieš audrą ties Karolinos pakrante.

— Nesitikėjau, kad būsi čia, Itanai. Maniau, tai tik sapnai. Nežinojau, kad tu iš tiesų esi.

— Bet kai supratai, jog tai aš, kodėl nieko nesakei?

— Mano gyvenimas sudėtingas. Ir nenorėjau, kad tu... Nenorėjau, kad kas nors į jį veltųsi.

Nenutuokiau, apie ką ji kalba. Vis dar liečiau jos ranką — labai aiškiai tą suvokiau. Po mumis jutau grublėtą akmenį ir norėdamas atsiremti nusitvėriau jo krašto. Ranka užčiuopė kažin ką mažą ir apskritą, prilipusį prie akmens. Vabalą, o gal nuolaužą. Tas daiktas atšoko nuo akmens tiesiai man į ranką.

Paskui trenkė smūgis. Pajutau, kaip Lina tvirčiau suspaudė mano pirštus.

Kas vyksta , Itanai?

Nežinau.

Viskas aplinkui pasikeitė, lyg būčiau atsidūręs nežinia kur. Buvau sode, bet ne šitame. O citrinų kvapas virto dūmų tvaiku...

Buvo vidurnaktis , bet dangus degė. Liepsnos siekė debesis, į viršų kilo didžiuliai dūmų kamuoliai pakeliui pasiglemždami viską. Net mėnulį. Žemė buvo virtusi pelke. Apdegusi pelenais nuklota žemė, kurią prieš gaisrą merkė lietūs. Jei tik šiandien būtų liję. Ženevjeva springo dūmais , kurie taip smarkiai degino gerklę, jog perštėjo kvėpuojant. Sijonų apačia aplipo purvu, ir ji klupo kas kelios pėdos, kliūdama už daugybės klosčių , bet vis tiek nesustojo.

Tai buvo pasaulio pabaiga. Jos pasaulio.

Ji girdėjo riksmus , sumišusius su šautuvų pokšėjimu , ir nepermaldaujamą liepsnų ūžimą. Girdėjo kareivius šūkčiojant įsakymus žudyti.

— Sudeginkit namus! Tegu maištininkai pajunta pralaimėjimo skonį! Sudeginkit viską!

Ir Sąjungos kareiviai žibalu aplaistę paklodes ir užuolaidas, po vieną padeginėjo didžiuosius plantacijų dvarus. Ženevjeva matė , kaip vienas paskui kitą liepsnoms pasiduoda kaimynų , draugų ir giminaičių namai. O baisiausia, kad pasidavė ir dauguma tų draugų bei giminaičių: namuose, kuriuose buvo gimę , juos gyvus pasiglemžė ugnis.

Štai kodėl ji bėga dūmų link , gaisro link — tiesiai žvėriui į nasrus. Į Grinbrajerį ji turi nusigauti anksčiau už kareivius. O laiko liko nedaug. Kareiviai tvarkingai žygiuoja palei Santi upę , iš eilės degindami namus. Jie jau sudegino Blakvelį; kita sodyba — Balandžių Kryžkelė , paskui Grinbrajeris ir Reivenvudas. Generolas Šermanas ir jo armija dar likus šimtams mylių iki Gatlino pasirinko išdegintos žemės taktiką. Jie iki pamatų supleškino Kolumbiją ir žygiavo tolyn į rytus , viską naikindami savo kelyje. Pasiekę Gatlino pakraštį pamatė tebeplevėsuojančią Konfederacijos vėliavą , — tiek ir tereikėjo , kad įgautų antrąjį kvėpavimą.

Iš tvaiko supratot kad bus pavėlavusi. Citrinmedžiai. Aitrus su pelenais sumišusių citrinų kvapas. Jie degino citrinmedžius.

Ženevjevos motina mėgo citrinas. Tad kai Ženevjeva dar buvo mergaitė , lankydamasis Džordžijos valstijoje tėvas vienoje plantacijoje nupirko motinai du citrinmedžius. Visi kalbėjo , kad medžiai neaugs , kad šaltos Pietų Karolinos žiemos naktys jas pražudys. Bet Ženevjevos motina neklausė. Tuos medelius ji pasodino tiesiai prieš medvilnės lauką ir pati juos prižiūrėjo. Šaltomis žiemos naktimis apdengdavo vilnonėmis antklodėmis , o kamienus apkasdavo žemėmis, kad jų nepažeistų drėgmė. Ir medeliai augo. Augo taip puikiau kad ilgainiui Ženevjevos tėvas nupirko jai dar dvidešimt aštuonis sodinukus. Kai kurios kitos miestelio ponios taip pat prašė savo vyrų nupirkti joms citrinmedžių ir kelios iš jų net gavo vienų ar du medelius. Bet nė viena neišmanė , kaip juos išsaugoti. Regis , medeliai vešėjo tik Grinbrajeryje , puoselėjami jos mamos rankų.

Dar niekam nebuvo pavykę tų medžių išnaikinti. Lig šios dienos.

— Kas čia buvo? — Pajutau, kaip Lina ištraukia savo ranką, ir atsimerkiau. Lina virpėjo. Pažvelgiau žemyn ir atgniaužiau delną, norėdamas pasižiūrėti į daiktą, kurį neapdairiai pastvėriau iš po akmens.

— Manau, ji su tuo kažkaip susijusi, — rankoje spaudžiau apdaužytą kamėją, juodą ir apskritą; perlamutru aptaisytame dramblio kaule buvo išraižytas moters veidas. Priekinė pusė išpuošta įmantriomis detalėmis. Kitoje pusėje pastebėjau nedidelį iškilimą.

— Žiūrėk. Manau, tai medalionas. — Paspaudžiau spyruoklę ir kamėjos priekinė dalis atsidarė; viduje matėsi įrašas. — Parašyta tik „Grinbrajeris“. Ir data.

Ji atsisėdo.

— Kas yra Grinbrajeris? — paklausė.

— Jis turėtų būti čia. Čia ne Reivenvudas. Čia Grinbrajeris. Gretima plantacija.

— O tas regėjimas, liepsnos — ar ir tu jas matei?

Linktelėjau. Atrodė per daug baisu, kad būtų galima apie tai kalbėti.

— Čia turėtų būti Grinbrajeris, bent tai, kas iš jo liko.

— Leisk apžiūrėti medalioną.

Padaviau jai atsargiai. Jis atrodė, lyg būtų daug matęs, gal net tą gaisrą regėjime. Ji apvertė jį rankose.

— 1865 metų vasario 11, — ji išmetė medalioną ir išblyško.

— Kas atsitiko?

Ji spoksojo žemyn į žolę.

— Vasario vienuoliktoji — mano gimtadienis.

— Sutapimas. Išankstinė gimtadienio dovana.

— Mano gyvenime sutapimų nebūna.

Pakėliau medalioną ir apverčiau. Ant nugarėlės buvo išgraviruoti dveji inicialai.

— IKV ir ŽKD. Medalionas tikriausiai priklausė vienam iš jų, — nutilau. — Keista. Mano inicialai — ILV.

— Mano gimtadienis, tavo inicialai. Ar nemanai, kad tai labiau nei keista?

Gal ji ir teisi. Vis dėlto...

— Turėtume pamėginti dar kartą, kad išsiaiškintume, — man knietėjo it pakasyti niežulį.

— Nežinau. Gali būti pavojinga. Iš tiesų jautėmės, lyg ten atsidūrę. Mano akys vis dar perši nuo dūmų.

Ji buvo teisi. Iš sodo nebuvome išėję, o jautėmės taip, lyg būtume vidury liepsnų. Plaučiuose tebejaučiau dūmus, bet tai neatrodė svarbu. Turėjau sužinoti.

Ištiesiau ranką su medalionu.

— Nagi, nejau neišdrįsi nė tiek?

Tai buvo iššūkis. Ji pavartė akis, bet ėmė siekti medaliono. Jos pirštai prisilietė prie manųjų, ir pajutau, kaip jos rankos šiluma sklinda po mano ranką. Jaudinantys šiurpuliukai. Nežinojau, kaip kitaip tai apsakyti.

Užsimerkiau ir laukiau — nieko neįvyko. Atsimerkiau.

— Gal mes tik įsivaizdavome. Gal jis tiesiog išsikrovė.

Lina dar kartą pažvelgė į mane, lyg būčiau Erlas Petis algebros pamokoje.

— Gal tokiam daiktui kaip šis negali paliepti, ką arba kada daryti, — ji atsistojo ir nusivalė drabužius. — Turiu eiti.

Ji tylėjo žvelgdama žemyn į mane.

— Žinai, tu ne toks, kaip tikėjausi, — nusigręžė ir pradėjo brautis pro citrinmedžius į sodo pakraštį.