Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Paprastai per daug neimdavau į galvą, radęs vieną iš Amos dovanėlių. Bet tas medalionas kėlė kažkokią grėsmę. Grėsmę, kurią ji norėjo nuo manęs nuslėpti.

Vaizdą, kurį išvydau atvažiavęs į seserų namus, buvo galima nusakyti tik vienu žodžiu. Maišatis. Duris atidarė teta Mersė, jos plaukuose styrojo plaukų suktukai.

— Dėkui Dievui, Itanai, tu čia. Pas mus k-ritiška padėtis, — pasakė ji, „k“ ištardama kaip atskirą žodį. Pusės to, ką jos kalbėdavo, aš nesuprasdavau — taip neaiškiai tardavo žodžius, o ir šnekėjo netaisyklingai. Bet Gatline taip jau yra: žmogaus amžių gali atspėti iš jo kalbėjimo manieros.

— Ką norite pasakyti?

— Harlonas Džeimsas susižeidė, ir nesu tikra, ar jis nenugaiš, — paskutinius žodžius ji ištarė kuždomis, tarytum Pats Dievas galėtų nugirsti, o ji nenorėtų pakišti Jam tokios minties. Harlonas Džeimsas buvo tetos Prudensės Jorkšyro terjeras, pavadintas paskutinio šviesaus atminimo jos vyro vardu.

— Kas atsitiko?

— Tuoj papasakosiu, kas atsitiko, — tarė nežinia iš kur išdygusi teta Prudensė, nešina pirmosios pagalbos vaistinėle. — Greisė mėgino Harloną Džeimsą nudobti, ir dabar jis vos gyvas.

— Nemėginau jo nudobti, — iš virtuvės suspiegė teta Greisė. — Nepasakok pasakų, Prudense Džeine. Tai buvo nelaimingas atsitikimas!

— Itanai, paskambink Dinui Vilksui ir pasakyk, kad pas mus k-ritiška padėtis, — paliepė teta Prudensė, iš pirmosios pagalbos vaistinėlės traukdama buteliuką uostomosios druskos ir du itin plačius medicininius pleistrus.

— Jis gaišta! — Harlonas Džeimsas gulėjo ant virtuvės grindų ir atrodė sužeistas, bet toli gražu negaištąs. Užpakalinę koją laikė pakišęs po savimi, o bandydamas atsistoti ją vilko. — Greise, Viešpats mato, jei Harlonas Džeimsas nugaiš...

— Jis nenugaiš, teta Pru. Manau, jam sulaužyta koja. Kas nutiko?

— Greisė bandė nudobti jį šluota.

— Netiesa. Sakiau tau, buvau be akinių, o jis atrodė visai kaip prieplaukos žiurkė, bėganti per virtuvę.

— Iš kur žinai, kaip atrodo prieplaukos žiurkės? Niekada gyvenime nesi buvusi prieplaukoje.

1964-ųjų laidos kadilaku nuvežiau isterijos apimtas seseris ir Harloną Džeimsą, kuris tikriausiai gailėjosi likęs gyvas, į Dino Vilkso namus. Dinas Vilksas pardavinėjo gyvūnų ėdalą ir miestelyje buvo artimiausias veterinaro profesijai žmogus. Laimė, Harlonui Džeimsui išties tebuvo lūžusi koja, tad Dinui Vilksui pakako kompetencijos ją sutvarstyti.

Kai grįžome namo, pagalvojau, ar tik nekvaištelėjau manydamas, jog galėsiu iš seserų išpešti kokios nors informacijos. Įvažos keliuke prie namų stovėjo Telmos automobilis. Kai prieš dešimt metų teta Greisė vos nesudegino namo, pašovusi į orkaitę citrininį morengų pyragą ir ten jį palikusi visai popietei, kol su kitomis seserimis buvo bažnyčioje, tėtis pasamdė Telmą, kad ši prižiūrėtų sesutes.

— Kur jūs, mergaitės, buvote? — šūktelėjo Teima iš virtuvės.

Besistumdydamos ir mėgindamos prasibrauti į virtuvę seserys skubėjo Telmai pasakoti apie nelaimę. Aš nudribau ant vienos iš kelių skirtingų virtuvės kėdžių šalia tetos Greisės, kurią, regis, dar kartelį prislėgė jai kliuvęs piktadarės vaidmuo. Išsitraukiau iš kišenės medalioną ir laikydamas grandinėlę nosinėje kelis kartus apsukau aplink.

— Ką čia turi, gražuoli? — paklausė Teima, imdama iš skardinės nuo palangės žiupsnelį uostomojo tabako ir kimšdama jį po viršutine lūpa — vaizdelis keistesnis, nei galėjai nupasakoti, nes Teima turėjo savotiškos elegancijos ir priminė Dolę Parton.

— Medalionas, kurį radau netoli Reivenvudo plantacijos.

— Reivenvudo? Kokį velnią ten veikei?

— Ten gyvena mano draugė.

— Nori pasakyti, Lina Dukein? — paklausė teta Mersė. Žinoma, ji jau žino, visas miestelis žino. Čia Gatlinas.

— Taip, ponia. Mokykloje mokomės toje pačioje klasėje, — ji sukluso. — Šitą medalioną radome sode už didžiojo namo. Nežinome, kam jis priklausė, bet atrodo labai senas.

— Ten ne Meikono Reivenvudo valdos. Tai Grinbrajerio dalis, — tvirtai įsitikinusi tarė teta Pru.

— Leisk man pažiūrėti, — traukdama iš chalato kišenės akinius paprašė teta Mersė.

Padaviau jai medalioną, vis dar įvyniotą į nosinę.

— Ant jo yra įrašas.

— Neįskaitau. Greise, ar gali įžiūrėti? — paklausė ji tiesdama medalioną tetai Greisei.

— Aš visai nieko nematau, — stipriai prisimerkusi atsakė teta Greisė.

— Štai čia yra dveji inicialai, — parodžiau metale įrėžtus griovelius, — IKV ir ŽKD. O jei atversite tą plokštelę, pamatysite datą. 1865 metų vasario 11 diena.

— Data man girdėta, — tarė teta Prudensė. — Merse, kas tą dieną atsitiko?

— Greise, ar ne tądien ištekėjai?

— 1865, ne 1965, — pataisė teta Greisė. Jų klausa buvo ne ką geresnė nei regėjimas. — 1865 metų vasario 11-oji...

— Tai tie metai, kai federalai beveik iki pamatų sudegino Gatliną, — tarė teta Greisė. — Mūsų prosenelis tame gaisre prarado viską. Nejau, mergaitės, neprisimenate tos istorijos? Generolas Šermanas ir Sąjungos armija žygiavo per Pietų valstijas, viską degindami savo kelyje, neišskiriant nė Gatlino. Vadino Didžiuoju deginimu. Sudegė mažiausiai pusė visų Gatlino plantacijų, išskyrus Reivenvudą. Mano senelis sakydavo, kad Abrahamas Reivenvudas tą naktį tikriausiai sudarė sutartį su velniu.

— Ką norite pasakyti?

— Tik šitaip galėjo likti nepaliesta ta vieta. Federalai sudegino visas palei upę buvusias plantacijas, degino po vieną iki pat Reivenvudo. Tada pražygiavo pro šalį, lyg jo ten nė nebūtų.

— Kaip pasakojo senelis, tai ne vienintelis tą naktį nutikęs keistas dalykas, — pridūrė teta Pru, šerdama Harloną Džeimsą gabalėliu šoninės. — Abrahamas turėjo brolį, kuris su juo gyveno, o tą naktį ėmė ir dingo. Daugiau jo niekas nematė.

— Nieko keista. Gal jį nužudė Sąjungos kareiviai, o gal liko įkalintas kokiame degančiame name, — tariau aš.

Teta Greisė kilstelėjo antakį.

— O gal dar kas nors. Niekas nerado jo kūno.

Supratau, kad jau ne viena karta aptarinėjo Reivenvudus. Keistybės prasidėjo ne nuo Meikono Reivenvudo. Kažin, ką dar žino sesutės.

— O kaip Meikonas Reivenvudas? Ką žinote apie jį?

— Tas vaikinas niekada neturėjo jokių šansų, jis buvo nesantuokinis. — Gatline gimti pavainikiu reiškė tą patį, kaip būti komunistu arba ateistu. — Jo tėvas Sailas sutiko Meikono mamą, kai jį paliko pirmoji žmona. Ji buvo daili mergina, regis, iš Naujojo Orleano. Šiaip ar taip, neilgai trukus gimė Meikonas ir jo brolis. Bet Sailas jos taip ir nevedė, o paskui ji paliko jį.

Teta Pru pertraukė:

— Greise Ana, nemoki pasakoti istorijų. Sailas Reivenvudas buvo ekscentrikas ir šykštus kaip šikšna. O tame name dėjosi keisti dalykai. Naktimis degdavo šviesos, vis kas nors matydavo vyrą juodu cilindru, klaidžiojantį aplink.

— Ir dar tas vilkas. Papasakok jam apie vilką.

Man nereikėjo pasakoti apie šunį ar ką ten tokį. Pats buvau jį matęs. Vis dėlto tai negalėjo būti tas pats gyvūnas. Šunys ir net vilkai taip ilgai negyvena.

— Tame name buvo vilkas. Sailas laikė jį kaip naminį gyvūną! — Teta Mersė papurtė galvą.

— Tie berniukai tai atvažiuodavo pas Sailą, tai išvažiuodavo pas mamą, o kai būdavo su Sailu, jis kažkaip siaubingai su jais elgdavosi. Visą laiką lupdavo ir beveik nepaleisdavo iš akių. Net neleido jų į mokyklą.

— Gal todėl ir Meikonas Reivenvudas niekada neišeina iš namų, — tariau aš.