Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Skęstu.

Aš skendau.

Blaškiausi žaliame vandenyje, man virš galvos dužo bangos. Spardžiausi kojomis ieškodamas dumblino upės — gal Santi — dugno, bet jo nebuvo. Mačiau kažkokią šviesą, slystančią upės paviršiumi, bet negalėjau išsikapstyti.

Leidausi žemyn.

Artėja mano gimtadienis , Itanai. To nesustabdysi.

Ištiesiau ranką. Ji bandė ją pagriebti ir aš stengiausi ją sugauti, bet ją nunešė tolyn, ir aš nebegalėjau ilgiau tverti. Mėginau rėkti matydamas blyškią jos rankutę, nešamą tolyn į tamsą, bet burna buvo pilna vandens ir neišleidau nė garso. Jutau, kaip dūstu. Man ėmė temti sąmonė.

Mėginau tave perspėti. Turi paleisti mane!

Atsisėdau lovoje. Mano marškinėliai buvo permirkę. Pagalvė sudrėkusi. Plaukai šlapi. O kambarys tvankus ir drėgnas. Ko gero, vėl palikau atvirą langą.

— Itanai Veitai! Ar girdi mane? Tučtuojau lipk žemyn, kitaip šią savaitę gyvensi be pusryčių.

Savo kėdėje atsidūriau kaip tik tuo metu, kai trys paleisti kiaušiniai su bandelėmis ir padažu įslydo į mano lėkštę.

— Labas rytas, Ama.

Nė nežvilgtelėjusi ji atsuko man nugarą.

— Dabar žinai, kad iš to nieko gero. Nespjaudyk man už nugaros sakydamas, kad lyja, — ji vis dar pyko ant manęs, bet nebuvau tikras dėl ko: ar kad išėjau iš pamokos, ar dėl to, kad parnešiau namo medalioną. Tikriausiai dėl abiejų priežasčių. Bet negalėjau jos kaltinti; paprastai mokykloje nepatenku į bėdą. Tai buvo kai kas visiškai nauja.

— Ama, atsiprašau, kad penktadienį išėjau iš pamokos. Daugiau tai nepasikartos. Viskas bus taip, kaip buvo.

Jos veidas kiek sušvelnėjo ir ji atsisėdo priešais.

— Nemanau. Visi priimame sprendimus, o tie sprendimai turi pasekmių. Tikiuosi, kai nueisi į mokyklą, tau už tavuosius gerokai klius. Gal dabar pradėsi manęs klausyti. Nesiartink prie Linos Dukein ir prie to namo.

Ama niekada nesilaikė tos pačios nuomonės kaip ir visi kiti miestelio gyventojai, dažniausiai būdavo atvirkščiai. Supratau, kad ji susirūpinusi: Ama tebemaišė savo kavą, nors pienas seniai buvo išmaišytas. Ama visuomet dėl manęs nerimaudavo, ir aš ją dėl to mylėjau, bet nuo tada, kai parodžiau jai medalioną, kažkas pasikeitė. Apėjau stalą ir ją apkabinau. Nuo jos dvelkė pieštuko grafitu ir cinamono saldainiukais, kaip visuomet.

Ji papurtė galvą ir sumurmėjo:

— Nenoriu girdėti apie jokias žalias akis ir juodus plaukus. Šiandien kyla grėsmingas debesis, tad būk atsargus.

Ama ne tik niaukėsi. Šiandien ji darėsi juoda it derva. Pats jutau besitvenkiantį audros debesį.

Linkas sustabdė Dranduletą, iš kurio kaip paprastai bumbsėjo kažkokia siaubinga muzika. Man sėdant į automobilį jis garsą pritildė, o tai visuomet būdavo blogas ženklas.

— Turim bėdų.

— Žinau.

— Šįryt prie Džeksono susirinko tikra linčiuotojų minia.

— Ką girdėjai?

— Neramu nuo penktadienio vakaro. Girdėjau mamos pokalbius ir mėginau tau prisiskambinti. Beje, kur buvai?

— Dėjausi Grinbrajeryje laidojąs užkerėtą medalioną, kad Ama vėl įsileistų mane namo.

Linkas nusijuokė. Jis buvo pratęs prie kalbų apie kerus, amuletus ir nužiūrėjimus, jei reikalas siejosi su Ama.

— Bent jau neverčia ant kaklo nešioti to dvokiančio kapšelio su svogūnų pliurza. Ten tai buvo šlykštynė.

— Tai buvo česnakai. Mamos laidotuvėms.

— Buvo šlykštu.

Štai ką galėjau pasakyti apie Linką: draugavome nuo pat tos dienos, kai jis autobuse man padavė tą „Twinkie“ keksiuką, ir nuo to laiko galėjau sakyti ar daryti, ką noriu. Jam nerūpėjo. Jau tada buvo aišku, kas tavo draugai. Toks jau tas Gatlinas. Viskas tada, prieš dešimt metų, jau buvo įvykę. Mūsų tėvams viskas buvo nutikę prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. O pačiam miesteliui, regis, nieko nenutinka jau daugiau kaip šimtas metų. Tai yra nieko svarbaus.

Nuojauta man kuždėjo, kad tuoj viskas pasikeis.

Mama sakytų, atėjo laikas. Pokyčiai buvo vienas mėgstamiausių mamos dalykų. Skirtingai nuo Linko motinėlės. Ponia Linkoln liguistai trokšdavo šėlti, vykdyti kokią nors misiją, įtraukti į ją kitus. Pavojingas derinys. Kai buvome aštuntoje klasėje, ponia Linkoln nuplėšė nuo sienos kabelinės televizijos priedėlį, nes užtiko Linką bežiūrintį apie Harį Poterį — filmą, kurį ji ragino uždrausti skolintis iš Gatlino apygardos bibliotekos, nes manė, jog jis propaguoja raganystes. Laimei, Linkui pavykdavo nusėlinti į Erlo namus pasižiūrėti MTV, kitaip „Kas nušovė Linkolną“ niekada nebūtų tapusi svarbiausia — o sakydamas „svarbiausia“ turiu omenyje vienintele — Džeksono vidurinės roko grupe.

Niekuomet neperpratau ponios Linkoln. Kai mama dar buvo gyva, ji pavartydavo akis ir sakydavo: „Tegu Linkas ir geriausias tavo draugas, bet nesitikėk, kad stosiu į ARD ir per inscenizacijas segėsiu krinoliną.“ Paskui abu imdavom kvatotis įsivaizduodami mamą, kuri mylių mylias klampodavo po purvinus kadaise vykusių mūšių laukus ieškodama senų šovinių tūtelių, kuri pati sodo žirklėmis kirpdavosi plaukus, tapusią ARD nare, rengiančia kepinių muges ir visiems aiškinančia, kaip dekoruoti namus.

Ponią Linkoln nesunkiai galėjai įsivaizduoti ARD aplinkoje. Ji buvo organizacijos sekretorė, net aš tą žinojau. Kartu su Savanos Snou ir Emilės Ašer mamomis ji buvo išrinkta į tarybą, o mano mama dažniausiai laiką leisdavo užsidariusi bibliotekoje, įsmeigusi akis į mikrokortas.

Leisdavo laiką.

Linkas tebekalbėjo, ir netrukus išgirdau pakankamai, kad pradėčiau klausytis.

— Mano mama, Emilės mama, Savanos mama... paskutinius du vakarus jos nesitraukė nuo telefonų. Nugirdau mamą kalbant apie per anglų pamoką sudužusį langą ir ji esą girdėjusi, jog Senio Reivenvudo dukterėčios rankos buvusios kruvinos, — net neatsikvėpęs jis pasuko už kampo. — Ir kad taviškė mergina ką tik išleista iš psichiatrijos ligoninės Virdžinijoje, ir kad ji našlaitė, ir kad serga kažkokia maniakine šizofrenija.

— Ji ne mano mergina. Mes tik draugai, — pasakiau negalvodamas.

— Patylėk. Esi taip pažabotas, kad turėčiau nupirkti tau balną, — taip jis būtų galėjęs pasakyti apie kiekvieną merginą, su kuria kalbėčiausi, apie kurią kalbėčiau ar vien į kurią pažvelgčiau koridoriuje.

— Nieko panašaus. Nieko neįvyko. Mes tik šiaip.

— Nemalk šūdo, nes pamanysiu, kad esi išvietė. Tau ji patinka, Veitai. Pripažink.

Linkas nepasižymėjo proto aštrumu. Nemanau, kad būtų galėjęs įsivaizduoti, jog su mergina galima draugauti dėl ko kito, išskyrus suprantamas priežastis. Na, nebent ji skambintų soline gitara.

— Nesakau, kad ji man nepatinka. Mes tik draugai, — išties taip ir buvo, nepriklausomai nuo mano norų. Bet tai jau kitas klausimas. Šiaip ar taip, tikriausiai nusišypsojau. Klaidingas ėjimas.

Linkas apsimetė vemiąs sau į sterblę ir staiga pasuko į šalį, vos neatsitrenkęs į sunkvežimį. Bet jis tik kvailiojo. Linkui nerūpėjo, kas man patinka, kol galėjo dėl to mane erzinti.

— Na? Ar tai tiesa? Ar ji tikrai?

— Ką tikrai?

— Pats žinai. Iškrito iš kvailių medžio ir krisdama apsibraižė į visas šakas?

— Sudužo langas, štai ir viskas. Jokia čia paslaptis.

— Ponia Ašer sako, kad jinai jį išmušė kumščiu, o gal ką nors metė į jį.

— Keista, kai paskutinį kartą buvau anglų pamokoje, ponios Ašer joje nebuvo.

— Na taip, mano mamos irgi, bet ji man sakė, kad šiandien ateis į mokyklą.

— Puiku. Palik jai vietos prie mūsų stalo valgykloje.

— Gal ir kitose mokyklose ji prisidirbo panašių dalykėlių, todėl ir pakliuvo į tam tikrą įstaigą. — Linkas kalbėjo rimtai, o tai reiškė, kad po įvykio su langu jis visko gana daug nugirdo.