Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Tai kodėl apskritai lankai mokyklą? — Buvau beveik tikras, kad Linkas visai nerodytų akių mokykloje, jei kas rytą mama neišvytų jo su šluota pro duris.

Ji sukiojo vieną savo vėrinio amuletą — septynkampę žvaigždę.

— Ko gero, maniau, kad čia bus kitaip. Kad galėsiu su kuo nors susidraugauti, rašyti į laikraštį ar ką nors panašaus. Nežinau.

— Mūsų laikraštį? „Džeksono Stounvolo žinias“?

— Anoje mokykloje mėginau prisidėti prie laikraščio leidimo, bet man buvo pasakyta, kad redkolegijoje laisvų vietų nėra, nors rašančiųjų visąlaik trūkdavo ir laikraštis nuolat vėluodavo, — ji susidrovėjusi nudūrė akis į šalį. — Jau turiu eiti.

Atidariau jai dureles.

— Manau, turėtum apie medalioną pasikalbėti su dėde. Jis gali daugiau žinoti, nei tu manai.

— Patikėk manimi, jis nežino. — Užtrenkiau dureles. Nors ir labai troškau, jog ji pasiliktų, man palengvėjo, kad ji važiuoja namo. Šiandien man ir taip bus kas veikti.

— Ar norėtum, kad perduočiau šitą nuo tavęs? — parodžiau į sąsiuvinį, gulintį ant keleivio sėdynės.

— Ne, tai ne namų darbas, — ji atidarė pirštinių skyrelį ir įbruko sąsiuvinį vidun. — Čia nieko nėra. — Bent jau nieko, ką ketintų man papasakoti.

— Verčiau jau eik, kol Drimba nepradėjo zuiti po aikštelę, — man nespėjus dar ką nors pasakyti ji įjungė variklį ir nuvažiuodama pamojavo.

Išgirdau lojant. Atsisukęs vos už kelių pėdų pamačiau milžinišką juodą Reivenvudo šunį ir ką jis aploja.

Man šypsojosi ponia Linkoln. Šuo suurzgė, plaukai jam ant kupros pasišiaušė. Ponia Linkoln pažvelgė į šunį su pasibjaurėjimu; galėjai pamanyti, kad mato patį Meikoną Reivenvudą. Jei susikautų, nežinia, kieno būtų viršus.

— Benamiai šunys platina pasiutligę. Kas nors turėtų perspėti apygardą.

Taip, kas nors.

— Taip, ponia.

— Kas ten ką tik nuvažiavo tuo keistu juodu automobiliu? Regis, judu gan gyvai šnekučiavotės, — ji jau žinojo atsakymą. Tai buvo ne klausimas. Tai buvo kaltinimas.

— Taip, ponia.

— Dėl to keistumo: direktorius Harperis man ką tik sakė, kad ketina pasiūlyti tai Reivenvudų mergaitei persikelti į kitą vietą. Galės trijose apygardose pasirinkti kokią norės mokyklą. Tik ne Džeksono vidurinę.

Nieko nesakiau. Net nežiūrėjau į ją.

— Itanai, tai mūsų pareiga. Direktoriaus Harperio, mano... visų Gatlino tėvų. Būtinai turime apsaugoti šio miesto jaunuolius nuo žalingų dalykų. Ir nuo negerų žmonių.

Vadinasi, nuo bet ko, kas yra kitoks nei ji pati.

Ji ištiesė ranką ir prisilietė man prie peties, taip, kaip mažiau nei prieš dešimt minučių lietė Emilę.

— Neabejoju, kad supranti, ką turiu galvoje. Juk tu — vienas iš mūsų. Čia gimė tavo tėtis, čia palaidota tavo mama. Tavo vieta čia. Ne visiems taip lemta.

Spoksojau į ją. Nespėjus man nieko daugiau pasakyti ji jau sėdėjo savo furgone.

Šįkart ponia Linkoln buvo pasiryžusi nuveikti daugiau, ne tik sudeginti keletą knygų.

Vos įėjau į klasę, diena tapo neįprastai įprasta, keistai normali. Daugiau niekieno tėvų nemačiau, nors įtariau juos besisukinėjant prie raštinės. Per pietus kaip įprastai su vaikinais sušveičiau tris dubenėlius šokoladinio pudingo, nors buvo aišku, apie ką nekalbame ir ko neaptarinėjame. Net Emilė, per anglų ir chemijos pamokas pašėlusiai siuntinėjanti žinutes, atrodė kaip savotiškai raminanti visuotinė tiesa. Išskyrus jausmą, jog žinau, ką, tiksliau apie ką, ji žinutėse rašo. Kaip jau sakiau, neįprastai įprasta.

Kol Linkas vežė mane po krepšinio treniruotės, nusprendžiau padaryti kai ką visiškai beprotiška.

Priebutyje stovėjo Ama — neabejotinas ženklas, kad laukia nemalonumai.

— Matei ją?

To ir reikėjo tikėtis.

— Šiandien jos nebuvo mokykloje, — sakiau beveik tiesą.

— Gal taip ir geriausia. Paskui tą merginą velkasi bėda, sekioja kaip Meikono Reivenvudo šuo. Nenoriu, kad parvilktum ją į šiuos namus.

— Einu nusiprausiu po dušu. Ar greit vakarienė? Mudu su Linku šįvakar turime padaryti vieną projektą, — sušukau nuo laiptų stengdamasis, kad balsas skambėtų įprastai.

— Projektą? Kokį projektą?

— Istorijos.

— Kur eini ir kada ketini grįžti?

Prieš atsakydamas į šį klausimą trinktelėjau vonios kambario durimis. Turėjau planą, bet reikėjo sukurpti istoriją, ir ji privalėjo būti be priekaištų.

Po dešimties minučių sėsdamas prie virtuvės stalo jau buvau paruošęs ir istoriją. Ji nebuvo itin tobula, bet geriausia, ką galėjau per tokį trumpą laiką sugalvoti. Dabar tereikėjo ją iškloti. Nebuvau puikus melagis, o Ama nebuvo kvailė.

— Po vakarienės mane pasiims Linkas ir mes sėdėsime bibliotekoje iki jos uždarymo. Manau, iki devintos ar dešimtos, — ant troškintos kiaulienos užsipyliau „Karolinos aukso“. „Karolinos auksas“ — lipnus, tąsus garstyčių padažas ant grotelių keptai mėsai pagardinti — buvo vienintelis Gatlino apygardą garsinantis dalykas, niekaip nesusijęs su Pilietiniu karu.

— Bibliotekoje?

Amai meluodamas nervindavausi, tad stengdavausi meluoti kuo rečiau. O šiandien jaučiausi ypač nejaukiai, nemaloniai maudė skrandį. Užvis mažiausiai norėjau trijų lėkščių kiaulienos, bet rinktis nebuvo iš ko. Ji tiksliai žinojo, kiek man telpa. Jei suvalgysiu tik dvi, sukelsiu įtarimą. Jei vieną, ji nusiųs mane į kambarį su termometru ir imbieriniu limonadu. Linktelėjau ir ėmiau šveisti antrą lėkštę.

— Į biblioteką nekėlei kojos nuo...

— Žinau. — Nuo mamos mirties.

Mamai ir mūsų šeimai biblioteka būdavo antrieji namai. Nuo pat mažumės joje praleisdavau kiekvieną sekmadienio popietę: klaidžiodavau po knygų saugyklą, išsitraukdavau kiekvieną knygą su viršelyje pavaizduotu piratų laivu, riteriu, kariu ar astronautu. Mama sakydavo: „Itanai, tai mano bažnyčia. Šitaip mūsų šeimoje švenčiamas sekmadienis.“

Vyriausioji Gatlino apygardos bibliotekininkė Mariana Aškroft buvo seniausia mano mamos draugė, antra nuovokiausia po mamos Gatlino istorikė ir jos tyrinėjimų partnerė — iki pernai. Abi kartu mokėsi Djuko universitete, ir kai Mariana baigė daktaro disertaciją apie Afrikos amerikiečius, atvyko į Gatliną paskui mano mamą užbaigti pirmosios jų kartu rašomos knygos. Prieš avariją jos buvo įpusėjusios jau penktą.

Nuo to laiko nebuvau įkėlęs kojos į biblioteką ir vis dar jaučiausi nepasirengęs. Bet žinojau, kad ten eiti Ama man tikrai nekliudys. Ji net neskambins patikrinti, ar buvau. Mariana Aškroft buvo šeimos narė. O Ama, kuri mamą mylėjo ne mažiau nei Mariana, šeimą gerbė labiau už viską.

— Na, elkis gražiai ir nekelk balso. Žinai, ką sakydavo tavo mama. Kiekviena knyga yra Biblija, o ten, kur saugoma Biblija, yra ir Viešpaties namai.

Kaip jau sakiau, mano mama jokiu būdu nebūtų buvusi priimta į ARD.

Pasigirdo Linko signalas. Jis mane pavėžės pakeliui į grupės repeticiją. Moviau iš virtuvės slegiamas tokio kaltės jausmo, kad vos susilaikiau nepuolęs Amai ant kaklo ir visko neprisipažinęs, lyg vėl būčiau šešiametis, suvalgęs iš podėlio nugvelbtus visus vaisių želės miltelius. Gal Ama teisi. Gal aš iškirtau skylę danguje ir tuoj ant manęs užgrius visata.

Žengdamas link Reivenvudo durų rankoje stipriau suspaudžiau blizgantį mėlyną aplanką — dingstį, kodėl nekviestas pasirodžiau prie Linos namų. Užvažiavau perduoti jai anglų kalbos užduoties, nes ji šiandien praleido pamoką, — bent taip ketinau pasiaiškinti. Kol stovėjau ties mūsų priebučiu, galvoje žodžiai skambėjo įtikinamai. Vis dėlto dabar, atsidūręs Reivenvudų verandoje, nebuvau toks tikras.