Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Paprastai šitaip nesielgdavau, bet buvo aišku, kad Lina pati manęs niekuomet į svečius nepakvies. O man nuojauta kuždėjo, kad jos dėdė gali mums padėti, kad jis gali ką nors žinoti.

O gal buvo dar kai kas. Norėjau ją pamatyti. Be Vėtros-Linos diena Džeksone atrodė ilga ir nuobodi, buvau bepradedąs abejoti, ar įveiksiu aštuonias pamokas be jos keliamų rūpesčių. Be visų tų rūpesčių, kuriuos jos dėka norėjau kelti pats.

Mačiau šviesą, sklindančią pro vijokliais apžėlusius langus. Namo gilumoje girdėjau muziką, senas Savanos dainas, sukurtas to Džordžijos dainų autoriaus, kurį mėgo mano mama. „Tą vėsų ramų vakarą...“

Nespėjęs pabelsti už durų išgirdau lojimą ir po kelių sekundžių durys atsilapojo. Prieš mane basomis kojomis stovėjo Lina, ji atrodė kitaip: pasipuošusi juoda suknele su išsiuvinėtais mažais paukščiukais, lyg pasiruošusi eiti į prašmatnų restoraną vakarieniauti. Su savo skylėtais sportiniais „Atari“ marškinėliais ir džinsais atrodžiau labiau tinkamas tik tokiai užeigai kaip „Dar-ee Keen“. Ji išėjo į verandą, uždarydama paskui save duris.

— Itanai, ką čia veiki?

Dvejodamas ištiesiau jai aplanką.

— Atvežiau tau namų darbą.

— Negaliu patikėti, kad čia apsireiškei. Sakiau, kad dėdė nemėgsta svetimų žmonių, — ji jau stūmė mane laiptais žemyn. — Turi eiti iš čia. Tuoj pat.

— Maniau, galėtume su juo pasikalbėti.

Mums už nugarų išgirdau kažką nesmagiai atsikrenkščiant. Pakėliau akis ir išvydau Meikono Reivenvudo šunį, o už jo — patį Meikoną Reivenvudą. Stengiausi neatrodyti nustebęs, bet beveik neabejojau, kad išsidaviau — vos nepašokau jį pamatęs.

— Na, man retai tenka šitai išgirsti. Ir nenorėčiau nieko nuvilti, kas jau kas, o aš tikrai esu pietietis džentelmenas, — jis kalbėjo šiek tiek tęsdamas žodžius, bet labai aiškiai artikuliuodamas. — Malonu pagaliau su tavim susitikti, pone Veitai.

Negalėjau patikėti, kad stoviu prieš jį. Paslaptingąjį Meikoną Reivenvudą. Tikrai tikėjausi Baubo Redlio — kokio nors žmogėno, slankiojančio po namus su kombinezonu, vapančio it koks neandertalietis vienskiemenius žodžius, gal net seilėtais burnos kampučiais.

Tai buvo ne Baubas Redlis. Greičiau Atikus Finčas.

Meikonas Reivenvudas buvo nepriekaištingai apsitaisęs, sakytum, būtų, na, nežinau, 1942-ieji. Gurgždantys balti išeiginiai marškiniai susegti ne sagomis, o senamadiškais sidabriniais segučiais. Juodas smokingas be jokios dėmelės, tobulai išlygintas. Tamsios ir žėrinčios akys atrodė beveik juodos. Jos buvo tarsi aptemusios, it uždažytos, kaip katafalko, kuriuo po miestelį važinėjo Lina, stiklai. Tose akyse nebuvo žvilgsnio, jokio atspindžio. Jos atrodė tokios ryškios blyškiame veide, baltame lyg sniegas, baltame kaip marmuras, baltame, na, kokio ir galėjai tikėtis iš miestelio atsiskyrėlio. Plaukai kiek žilstelėję, ties smilkiniais balti, ant viršugalvio juodi kaip Linos.

Jį galėjai palaikyti kokia nors Amerikos nespalvoto kino laikų žvaigžde, o gal kokios nors nedidelės šalies, apie kurią niekas čia nėra girdėjęs, karališkosios šeimos nariu. Vis dėlto Meikonas Reivenvudas buvo čionykštis. Tai labiausiai ir glumino. Senis Reivenvudas buvo Gatlino maumas, kalbas apie jį girdėjau nuo vaikų darželio laikų. Tik dabar jis atrodė svetimesnis šioms vietoms nei aš.

Nenuleisdamas nuo manęs akių jis garsiai užvertė rankose knygą. Žiūrėjo į mane, bet atrodė, kad žvelgia kiaurai kažko ieškodamas. Gal šio žmogaus žvilgsnis kaip rentgeno spinduliai? Turint galvoje praėjusios savaitės įvykius, viskas atrodė įmanoma.

Mano širdis taip garsiai daužėsi, kad neabejojau, jog jis ją girdi. Meikonas Reivenvudas mane išgąsdino ir tą žinojo. Nė vienas iš mūsų nesišypsojo. Šuo stovėjo įsitempęs ir nejudėdamas, tarsi laukdamas įsakymo pulti.

— Koks aš nemandagus. Užeik, pone Veitai. Kaip tik ruošėmės sėsti vakarieniauti. Tiesiog privalai prisijungti prie mūsų. Čia, Reivenvude, vakarienė visuomet šioks toks įvykis.

Dirstelėjau į Liną vildamasis kokio nors ženklo.

Pasakyk , kad nenori likti.

Tikrai nenoriu , patikėk.

— Ne, pone, labai ačiū. Nenoriu trukdyti. Tik norėjau užvežti Linai namų darbus, — antrąkart pakėliau blizgantį mėlyną aplanką.

— Niekai, privalai pasilikti. Po vakarienės oranžerijoje pasimėgausime keliais kubietiškais cigarais, o gal tau labiau patinka cigarilės? Žinoma, nebent užeidamas jaustumeisi nejaukiai; tokiu atveju visiškai tave suprantu.

Neperpratau, ar jis juokauja.

Lina apglėbė jį per juosmenį, ir pamačiau kaipmat pasikeitusį jo veidą. Tarsi apniukusią dieną pro debesis būtų nušvitusi saulė.

— Dėde Meikonai, neerzinkite Itano. Čia jis vienintelis mano draugas, ir jei jį nubaidysite, turėsiu važiuoti gyventi su teta Dele, — tuomet nebeturėsite ką kankinti.

— Tebeturėsiu Baubą. — Šuo pašaipiai pakėlė į Meikoną akis.

— Aš jį pasiimsiu kartu. Tai mane jis sekioja po miestą, ne jus.

Privalėjau paklausti.

— Baubas? Ar šuo vardu Baubas Redlis?

Meikonas išspaudė menkutę šypsenėlę.

— Verčiau jis negu aš, — jis atlošė galvą ir nusikvatojo, o aš apstulbau, nes jokiais būdais nebūčiau galėjęs įsivaizduoti net šypsenos jo veide. Jis plačiai atvėrė duris už nugaros. — Tikrai, pone Veitai, prašome prisijungti prie mūsų. Taip mėgstu draugiją, o Reivenvude jau nežinia kada turėjome malonumo priimti svečią iš mūsų nuostabios mažytės Gatlino apygardos.

Lina nesmagiai nusišypsojo.

— Nebūkite snobas, dėde Meikonai. Jie nekalti, kad su jais nesikalbate.

— O aš nekaltas, kad turiu polinkį geroms manieroms, deramam nuovokumui ir priimtinai asmens higienai, — nebūtinai tokia tvarka, kokia išvardijau.

— Nekreipk į jį dėmesio. Jis prastai nusiteikęs, — Lina, regis, atsiprašinėjo.

— Leisk spėti. Ką nors prikalbėjo direktorius Harperis?

Lina linktelėjo.

— Skambino iš mokyklos. Kol įvykis tiriamas , man duodamas bandomasis laikas, — ji pavartė akis. — Dar vienas nusižengimas, ir būsiu pašalinta.

Meikonas atsainiai nusijuokė, lyg kalbėtume apie ką nors visiškai nereikšminga.

— Bandomasis laikas? Juokinga. Bandomasis laikas reikštų, kad esama autoritetingos valdžios, — jis stumtelėjo mus abu į prieškambarį. — Aptukęs vidurinės mokyklos direktorius, šiaip ne taip baigęs koledžą, ir šutvė įpykusių namų šeimininkių, kilme neprilygstančių net Baubui Redliui — jos negalėtų su juo net varžytis.

Žengiau per slenkstį ir sustojau kaip nudiegtas. Erdvus prieškambaris buvo aukštas ir didingas, nė kiek nepriminė tipiško priemiesčio namo, į kurį buvau įžengęs vos prieš kelias dienas. Virš laiptų kabėjo siaubingai didžiulis aliejiniais dažais tapytas paveikslas, portretas bauginamai gražios moters žėrinčiomis auksaspalvėmis akimis, o ir laiptai jau buvo ne šiuolaikiniai, bet klasikiniai, regis, kabantys ore. Jei šluodama juos savo krinolinais nusileistų Skarletė O’Hara, visai atrodytų savo vietoje. Kelių aukštų krištolo sietynai it lašai karojo nuo lubų. Prieškambaris buvo pristatytas senovinių Viktorijos laikų stiliaus baldų, po kelias sustumtų įmantriai išsiuvinėtų kėdžių, staliukų marmuriniais stalviršiais ir grakščių paparčių. Ant kiekvieno paviršiaus spindėjo po žvakę. Aukštos įstiklintos durys buvo plačiai atvertos, švelnus vėjelis sklaidė aukštose sidabrinėse vazose pamerktų ir meniškai ant stalo išdėliotų gardenijų aromatą.

Vieną akimirką beveik pamaniau, kad vėl matau regėjimą, bet medalionas saugiai suvyniotas į nosinę gulėjo kišenėje. Žinojau, nes patikrinau. Nuo laiptų mane stebėjo tas šiurpą keliantis šuo.