Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Pravažiavai savo gatvę, — tai buvo pirmi jos žodžiai, ištarti išvažiavus iš Reivenvudo.

— Žinau.

— Kaip ir visi, manai, kad mano dėdė pamišęs. Taip ir sakyk. Senis Reivenvudas, — jos balse buvo girdėti apmaudas. — Man reikia namo.

Nepratariau nė žodžio. Mudu sukome ratu aplink generolo pievelę, apskritą nuvytusios žolės lopinėlį, juosiantį tikriausiai vienintelį Gatlino objektą, įtrauktą į kelionių vadovus — Pilietinio karo generolo Džubalo A. Erlio skulptūrą. Generolas gynė savo pozicijas, kaip darydavo visada, bet dabar man tai pasirodė neteisinga. Viskas pasikeitė, viskas keičiasi. Aš buvau kitoks, mačiau ir jaučiau kitokius dalykus, ir dariau, kas vos prieš savaitę būtų atrodę neįmanoma. Tarytum ir generolas būtų turėjęs pasikeisti.

Pasukau Balandžių gatve ir sustabdžiau katafalką prie šaligatvio krašto, tiesiai po iškaba „Sveiki atvykę į Gatliną, miestą, kuriame stovi patys unikaliausi pietietiški kolonijiniai namai ir kepamas skaniausias pasaulyje pasukų pyragas“. Dėl pyrago nebuvau tikras, bet visa kita buvo tiesa.

— Ką darai?

Išjungiau variklį.

— Mums reikia pasikalbėti.

— Nesėdinėju automobiliuose su vaikinais, — tai buvo pokštas, bet balsas ją išdavė. Ji atrodė suakmenėjusi.

— Pasakok.

— Apie ką?

— Juokauji, ar ne? — Stengiausi nešaukti.

Ji timptelėjo savo vėrinį, tarp pirštų sukiojo ąselę nuo limonado skardinės.

— Nežinau, ką nori, kad pasakyčiau.

— Gal paaiškintum, kas ką tik ten nutiko.

Ji spoksojo pro langą į tamsą.

— Jis supyko. Kartais jis nesusitvardo.

— Nesusitvardo? Nori pasakyti, mėto daiktus po kambarį jų net nepalietęs ir be degtukų uždeginėja žvakes?

— Itanai, atleisk, — ji kalbėjo tyliai.

Tik ne aš. Kuo labiau ji stengėsi išsisukti nuo atsakymų į mano klausimus, tuo labiau siutau.

— Nenoriu, kad atsiprašinėtum. Noriu, kad pasakytum, kas vyksta.

— Apie ką tu?

— Apie tavo dėdę ir jo nenormalius namus, kuriuos jis kažin kaip sugebėjo per porą dienų naujai įrengti. Apie maistą, kuris tai atsiranda, tai išnyksta. Ir visas tas kalbas apie ribas ir tavo apsaugą. Rinkis, ką papasakosi.

Ji papurtė galvą.

— Negaliu apie tai kalbėti. Tu vis tiek nesuprasi.

— Iš kur žinai, jei neleidi man pabandyti?

— Mano šeima kitokia. Patikėk, tai ne tavo jėgoms.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Pripažink, Itanai. Sakaisi esąs ne toks kaip visi, bet esi. Nori, kad būčiau kitokia, bet tik truputį. Ne iš tiesų kitokia.

— Žinai ką? Esi tokia pat pamišėlė kaip ir tavo dėdė.

— Nekviestas atėjai į mano namus, o dabar pyksti, nes tau nepatiko, ką ten pamatei.

Nieko neatsakiau. Pro langus nieko nebuvo matyti, aš negalėjau aiškiai mąstyti.

— Ir tu pyksti, nes bijai. Visi bijote. Giliai viduje visi esate vienodi, — dabar Linos balsas atrodė pavargęs, lyg ji jau būtų sudėjusi ginklus.

— Ne, — pažvelgiau į ją. — Tai tu bijai.

Ji apmaudžiai nusijuokė.

— Taip, tiesa. Tu net negalėtum įsivaizduoti, ko aš bijau.

— Bijai manimi pasikliauti.

Ji nieko neatsakė.

— Bijai ką nors taip gerai pažinti, kad pastebėtum, atėjo į mokyklą ar ne.

Ji perbraukė pirštu per aprasojusį lango stiklą. Linija buvo išsiklaipiusi it zigzagas.

— Bijai palaukti ir sužinoti, kuo viskas baigsis.

Zigzagas darėsi panašus į žaibo strėlę.

— Tu ne čionykštė. Tas tiesa. Ir ne šiaip truputį kitokia.

Ji tebespoksojo pro langą į tuštumą, nes pro langą nieko nebuvo matyti. Bet aš ją mačiau. Mačiau viską.

— Esi neįtikėtinai, absoliučiai, nepaprastai, be galo, neįmanomai kitokia, — pirštų galiukais vos paliečiau jos ranką ir tučtuojau pajutau elektros dilgtelėjimą. — Žinau, nes giliai savyje manau, jog aš taip pat kitoks. Todėl pasakyk man. Prašau. Koks tas kitoniškumas?

— Nenoriu sakyti.

Jos skruostu nuriedėjo ašara. Sugavau ją pirštu ir ji nudegino.

— Kodėl?

— Nes čia mano paskutinė galimybė pabūti paprasta mergaite, net jei čia tik Gatlinas. Nes čia esi vienintelis mano draugas. Nes jei pasakysiu, tu nepatikėsi. Arba dar blogiau, patikėsi, — ji atsimerkė ir pažvelgė man į akis. — Bet kuriuo atveju nebenorėsi su manimi kalbėtis.

Kažkas pabeldė į langą ir abu pašokome. Pro aprasojusį stiklą į mus švietė žibintuvėlis. Nuleidau ranką ir tyliai keiksnodamas atidariau langą.

— Vaikai pasiklydo pakeliui į namus? — Drimba. Buvo išsiviepęs lyg netikėtai kelio pakrašty radęs dvi spurgas.

— Ne, pone. Kaip tik važiuojame namo.

— Čia ne tavo automobilis, pone Veitai.

— Taip, pone.

Jis nukreipė žibintuvėlį į Liną ir ilgokai ją apžiūrinėjo.

— Tai tada važiuokit, grįžkit namo. Nenoriu, kad Ama lauktų.

— Taip, pone.

Pasukau raktelį ir įjungiau variklį. Pažvelgęs į užpakalinio vaizdo veidrodėlį pamačiau jo merginą, Amandą, sėdinčią ant priekinės policijos automobilio sėdynės ir kikenančią.

Užtrenkiau automobilio dureles. Dabar pro vairuotojo langą mačiau Liną, lūkuriuojančią prie mano namų.

— Pasimatysim rytoj.

— Būtinai.

Vis dėlto žinojau, kad rytoj nepasimatysime. Žinojau: jei ji nuvažiuos mūsų gatve, bus viskas baigta. Toks buvo kelias, visai kaip išsišakojimas, vedantis arba į Reivenvudą, arba į Gatliną. Turėjai rinktis. Jei ji dabar šio kelio nepasirinks, katafalkas ties išsišakojimu nuvažiuos kitu keliu, o pro mane pravažiuos. Kaip tą rytą, kai pirmąsyk jį pamačiau.

Jei ji pasirinks ne mane.

Negali važiuoti dviem keliais. O kartą pasukęs nebegali grįžti. Girdėjau, kaip variklis sugaudė įjungiant bėgį, bet nesustojau, ėjau prie durų. Katafalkas nuvažiavo.

Ji pasirinko ne mane.

Gulėjau lovoje veidu atsisukęs į langą. Į vidų liejosi mėnesiena ir tai erzino, nes neleido užmigti, nors labiausiai už viską troškau, kad ši diena baigtųsi.

Itanai. Balselis buvo toks tylus, kad vos išgirdau.

Pažvelgiau į langą. Jis buvo uždarytas — tą buvau patikrinęs.

Itanai, na.

Užsimerkiau. Subarškėjo lango skląstis.

Įleisk mane.

Pokštelėdamos atsidarė medinės langinės. Sakyčiau, vėjas, bet nebuvo nė menkiausio dvelktelėjimo. Išlipau iš lovos ir pažvelgiau laukan.

Mūsų pievelėje stovėjo Lina, ji vilkėjo tik pižama. Kaimynams bus proga pasilinksminti, o Amą ištiks infarktas.

— Nulipsi ar man užlipti?

Infarktas, o paskui insultas.

Sėdėjome ant priekinių laiptelių. Mūvėjau džinsus, nes miegu be pižamos, o jei Ama aptiktų mane su mergina ir vienomis trumpikėmis, dar neišaušus rytui būčiau palaidotas po veja už namo.

Lina rėmėsi į laiptų pakopą ir apžiūrinėjo baltus atšokusius priebučio dažus.

— Vos neapsigręžiau jūsų gatvės gale, bet per daug bijojau.

Mėnesienoje mačiau, kad jos pižama žalios ir violetinės spalvos ir kažkuo primena kinišką.

— Paskui, kai parvažiavau namo, pajutau, kad dar labiau bijau to nepadaryti, — ji knebinėjo laką nuo basų kojų pirštų, ir iš to supratau, kad nori kažką pasakyti. — Net nežinau, kaip tai padaryti. Niekuomet anksčiau to nepasakojau, tad nežinau, ar pavyks.

Viena ranka perbraukiau savo susivėlusius plaukus.

— Kad ir kas tai būtų, gali man papasakoti. Žinau, ką reiškia turėti kuoktelėjusią šeimą.

— Tik manai, kad pažįsti pakvaišėlius. Neturi nė menkiausio supratimo.

Ji giliai atsikvėpė. Kad ir ką ketino pasakyti, jai buvo sunku. Mačiau, kaip kamuojasi ieškodama žodžių.