Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Veitai! Eikš čionai! — arkadoje virš minios nuaidėjo Emorio balsas, nustelbdamas devintojo dešimtmečio muziką, skambančią vestibiulyje.

— Veitai, tu su pana? — dabar mane erzino Bilis. Erlas nesakė nieko, bet tik todėl, kad apskritai beveik nekalbėdavo.

Lina nekreipė į juos dėmesio. Ji pasitrynė galvą ir žengė priekyje, tarsi nenorėtų į mane žiūrėti.

— Toks jau gyvenimas, — atšoviau pro minią. Pirmadienį apie tai dar išgirsiu. Pasivijau Liną. — Ei, atleisk, kad taip atsitiko.

Ji greitai atsigręžė ir pažvelgė į mane.

— Nieko nebus, jei esi iš tų žmonių, kurie nenori žiūrėti anonsų.

Aš tavęs laukiau.

Išsiviepiau.

— Anonsų ir titrų, ir šokančio spragintų kukurūzų berniuko.

Ji žvelgė pro mane į mano draugus ar bent į tuos žmones, kurie istorine prasme atliko tokią funkciją.

Nekreipk į juos dėmesio.

— Su sviestu ar be sviesto? — Ji buvo suirzusi. Aš pavėlavau, ir jai teko vienai atsidurti prieš Džeksono vidurinės socialinį užtvarą. Dabar buvo mano eilė.

— Su sviestu, — prisipažinau žinodamas, kad atsakymas neteisingas.

Lina vyptelėjo.

— Bet tavo porciją su sviestu iškeisiu į papildomai pasūdytą, — tariau.

Jos akys pažvelgė pro mane, paskui vėl į mane. Girdėjau artėjantį Emilės juoką. Nekreipiau dėmesio.

Lina , tik pasakyk , ir išeisim.

— Be sviesto, druskos, sumaišytą su šokoladinėmis karamelėmis. Tau patiks, — tarė ji ir jos pečiai šiek tiek atsileido.

Man jau patinka.

Aistruolės ir vaikinai praėjo pro mus. Emilė pabrėžtinai nekreipė į mane dėmesio, o Savana apėjo Liną, lyg ši būtų užsikrėtusi kokiu nors oru plintančiu virusu. Galėjau tik įsivaizduoti, ką jos pasakos mamoms grįžusios namo.

Stvėriau Linos ranką. Mano kūną nupurtė elektra, bet šįkart nenukrėtė taip, kaip tą naktį lyjant. Labiau panėšėjo į jausmų sumaištį. Tarsi paplūdimy į tave trenktųsi banga ar lietingą naktį lįstum po elektra šildoma antklode. Leidau jai mane užlieti. Savana pastebėjo ir bakstelėjo alkūne Emilę.

Tu neprivalai to daryti.

Suspaudžiau jos ranką.

Ko daryti?

— Ei, jaunuoliai, ar matėt vaikinus? — Man per petį paplojo Linkas, nešinas milžiniška porcija spragintų kukurūzų su sviestu ir didžiuliu puodeliu mėlyno gėrimo su ledu.

„Cineplexe“ buvo rodomas kažkoks kriminalinis detektyvas, kuris, turint galvoje Amos polinkį detektyvams ir lavonams, būtų jai patikęs. Linkas nuėjo atsisėsti su vaikinais, pakeliui tarp eilių nužiūrinėdamas kolegijos merginas. Ne todėl, kad būtų nenorėjęs sėdėti su Lina, bet todėl, jog manė, kad norėtume būti vieni. Taip ir buvo, bent aš taip norėjau.

— Kur nori sėdėti? Arčiau ekrano, viduryje? — laukiau, kad nuspręstų ji.

— Gale.

Tarpueiliais nusekiau ją į paskutinę eilę.

„Cineplexe“ Gatlino jaunimas lankydavosi dažniausiai dėl vienos priežasties — norėdamas sueiti į krūvą, juolab kad čia rodomi filmai jau būdavo išleisti skaitmeniniais diskais. Bet į paskutines tris eiles būdavo sėdamasi tik turint vieną tikslą. „Cineplexe“, prie vandens bokšto ir vasarą prie ežero. Be šių vietų, buvo dar keli tualetai ir rūsiai, daugiau rinktis nebuvo iš ko. Žinojau, kad mudu nesiglamžysime, net jei tarp mudviejų ir vyktų kas nors panašaus, čia jos nebūčiau atsivedęs. Lina nebuvo šiaip kokia nors mergina, kurią „Cineplexe“ vediesi į vieną iš paskutinių trijų eilių. Ji buvo kur kas vertesnė.

Vis dėlto ji taip pasirinko, ir aš žinojau kodėl. Jei nori nuo Emilės Ašer būti kuo toliau, paskutinė eilė kaip tik.

Gal turėjau ją perspėti. Dar nepradėjus rodyti filmo titrų žmonės jau energingai ėmėsi, ko atėję. Abu spoksojome į spragintus kukurūzus, nes kitur žiūrėti buvo pavojinga.

Kodėl nieko nesakei?

Nežinojau.

Melagis.

Elgsiuosi kaip džentelmenas. Garbės žodis.

Mintis apie tai nuvijau į šalį, galvojau apie bet ką — orą, krepšinį — ir kyštelėjau ranką į kukurūzų kibirėlį. Tuo pat metu ją kyštelėjo ir Lina, akimirksnį mūsų rankos lietėsi, ir mano ranka perbėgo šiurpulys, perliejo karštis ir šaltis — viskas kartu. Du prieš du. Statyk užtvarą. Veržkis į baudos aikštelę. Džeksono vidurinės krepšinio derinių sąsiuvinyje buvo tik tiek derinukų. Bus sunkiau, nei maniau.

Filmas buvo siaubingas. Po dešimties minučių jau žinojau jo pabaigą.

— Tai padarė jis, — sukuždėjau.

— Ką?

— Tas vyras. Jis — žudikas. Nežinau, ką nužudė, bet tai padarė jis. — Dar viena priežastis, kodėl Linkas nenorėdavo sėdėti šalia manęs: aš visada nuo pat pradžių žinodavau, kuo viskas baigsis, ir negalėdavau nutylėti. Mano saviška galvosūkių sprendimo versija. Dėl tos pačios priežasties man puikiai sekdavosi visokie vaizdo žaidimai ir žaisti su tėčiu šaškėmis. Perprasdavau viską iš karto, nuo pat pirmo ėjimo.

— Iš kur žinai?

— Žinau, ir tiek.

Kuo šitai baigsis?

Žinojau, ko klausia. Bet pirmą kartą tiesiog nežinojau atsakymo.

Laimingai. Labai labai laimingai.

Melagis. O dabar paduok šokoladines karameles.

Jų ieškodama ji įkišo savo ranką į mano sportinio nertinio kišenę. Tik jie buvo ne toje pusėje, ir ji rado, ko mažiausiai tikėjosi. Mažą maišelį, kietą gumulą, gerai mums pažįstamą medalioną. Lina krūptelėjo, išsitiesė, ištraukė maišelį ir iškėlė it kokią negyvą pelę.

— Kodėl vis dar nešiojiesi jį kišenėje?

— Ša.

Aplink mus sėdintys žmonės pyko; keista, filmo jie net nežiūrėjo.

— Negalėjau palikti namuose. Ama mano, kad aš jį užkasiau.

— Gal taip ir reikėjo padaryti.

— Tai neturi reikšmės, tas daiktas su dvasia. Beveik niekada neveikia. Pati matei, kad veikia, kada nori.

— Ar galit užsičiaupti? — Prieš mus sėdinti porelė nutarė įkvėpti oro. Lina pašoko ir medalionas nukrito. Abu bandėme jį sugriebti. Lyg sulėtintame filme mačiau krintančią nosinę. Tamsoje vos galėjau įžiūrėti baltą stačiakampį. Didelis ekranas ėmė suktis ir virto mažu šviesos taškeliu, o mes jau užuodėme dūmus...

Sudegino namą su visomis moterimis.

To negali būti. Mama. Ženevjevos mintys vijo viena kitą. Gal dar ne vėlu. Ji puolė bėgti , nepaisydama aštrių krūmų nagų, raginančių ją grįžti ir Itano bei Aivės balsų jai už nugaros. Krūmai prasiskyrė ir ji pamatė du federalus, stovinčius priešais sudegusį Ženevjevos senelio kadaise statytą namą. Du kareivius , laikančius sidabru nukrautą padėklą ir beriančius lobį į kareivišką kuprinę. Ženevjeva metėsi it juodas debesis, kedenamas gaisro sukeltų vėjo šuorų.

— Kokį velnią...

— Griebk ją, Emetai, — šūktelėjo vienas.

Peršokdama kas antrą pakopą Ženevjeva užbėgo laiptais, ją dusino dūmai , virstantys pro angą, kur anksčiau būta priekinių durų. Ji ėjo iš proto. Mama. Evangelina. Plaučius jai plėšte plėšė. Pajuto krintanti. Ar krinta dėl dūmų? Ar ji alpsta? Ne, čia kažkas kita. Jos riešą sugriebė kažkieno ranka ir nutempė žemyn.

— Kur žadi bėgti , mergyt?

— Paleisk! — suklykė ji nuo dūmų prikimusiu balsu. Kai jis ją vilko , nugara daužėsi į pakopas , prieš akis liejosi tamsiai mėlyna ir auksinė spalvos. Paskui trenkėsi galva. Karštis , tada kažin koks skystis , varvantis nuo suknelės apykaklės. Svaigulys ir sumaištis , susipynusi su neviltim.