Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Jos plaukai buvo ilgi ir šviesūs, vienoje veido pusėje šalia iškarpytų karčiukų krito plati rausvai nudažyta sruoga. Akis slėpė milžiniški juodi akiniai, segėjo juodą trumpą klostuotą sijonėlį, lyg būtų kokia nors gotė aistruolė. Nukirpti balti berankoviai marškinėliai buvo iš tokios plonytės medžiagos, kad persišvietė juoda liemenėlė ir beveik visa kita. O pažiūrėti buvo į ką. Juodi motociklininko batai, žiedas bamboje ir tatuiruotė. Ši buvo juoda, „pirmykščio“ stiliaus, ir vijosi aplink merginos bambą, bet iš tos vietos, kur stovėjau, negalėjau įžiūrėti, ką ji vaizduoja, be to, stengiausi per daug neįsistebeilyti.

— Itanas? Itanas Veitas?

Sustojau kaip nudiegtas. Į mane atsitrenkė pusė krepšinio komandos.

— Negali būti! — Iš jos lūpų išgirdęs mano vardą Šonas nustebo ne mažiau kaip aš. Paprastai laimės kūdikis būdavo jis.

— Karšta. — Linkas tik spoksojo pravira burna. — Karšta kaip TLN. — Trečiojo laipsnio nudegimas. Didžiausias Linko komplimentas merginai, karštesnei net už Savaną.

— Ko gero, bus bėdos.

— Karštos merginos ir yra bėda. Čia visa esmė.

Ji ėjo tiesiai į mane čiulpdama ledinuką.

— Kuris iš jūsų, laimės kūdikių, Itanas Veitas?

Linkas stumtelėjo mane į priekį.

— Itanai! — Ji puolė man ant kaklo. Rankos buvo stebėtinai šaltos, lyg būtų laikiusi krepšį su ledu. Suvirpėjau ir atsitraukiau.

— Ar aš tave pažįstu?

— Nė iš tolo. Aš Ridlė, Linos pusseserė. Ar nesigaili pirma nesutikęs manęs...

Paminėjus Liną vaikinai apsvaidė mane keistais žvilgsniais ir nenoriai nuslinko prie savo automobilių. Po mūsų su Erlu pokalbio dėl Linos buvome pasiekę abipusį susitarimą, vienintelį galimą tarp vaikinų: aš apie ją nekalbu, ir jie nekalba apie ją, ir tarpusavy kaip nors visi šitaip gyvensime, kiek reikės. Neklauskite ir aš nesakysiu. Vis dėlto ilgai taip nesitęs, ypač jei miestelyje ims rodytis keisti Linos giminaičiai.

— Pusseserė?

Ar Lina kada nors minėjo Ridlę?

— Šventėms? Teta Dėlė? Rimuojasi su „pragaras ir vėlei“? Na, ar ką nors primena?

Ji buvo teisi, Meikonas per vakarienę buvo kažką minėjęs.

Pajutęs palengvėjimą išsiviepiau, tik skrandis vis dar buvo susitraukęs į didelį mazgą; vadinasi, ne taip jau man ir palengvėjo.

— Tikrai. Atsiprašau, buvau pamiršęs. Pusbroliai.

— Meiluti, dabar žiūri į pusseserę. Visi kiti — tik vaikai, kurių mama susilaukė po manęs. Taip jau atsitiko. — Ridlė įšoko į mini kuperį. Ir tai sakydamas turiu omenyje, kad ji tiesiogine prasme liuoktelėjo per automobilio šoną ir nusileido ant vairuotojo sėdynės. Nejuokavau kalbėdamas apie aistruolės gebėjimus. Tos merginos kojos tikrai buvo galingos.

Mačiau, kad Linkas, stovėdamas prie Dranduleto, nenuleidžia nuo jos akių.

Ridlė patapšnojo vietą šalia savęs.

— Šok vidun, drauguži, kitaip pavėluosime.

— Aš ne... Noriu pasakyti, mes ne...

— Tu tikrai mielas. Dabar lipk vidun. Juk nenori, kad pavėluotume, tiesa?

— Kur pavėluotume?

— Į šeimos vakarienę. Didžiąją šventę. Susibūrimą. Kaip manai, kodėl buvau pasiųsta į šitą Gat-mėšlį tavęs ieškoti?

— Nežinau. Lina manęs nė nekvietė.

— Na, tarkime, tetai Delei niekas nesutrukdys apžiūrėti pirmąjį vaikiną, kurį Lina parsivedė namo. Tad esi pakviestas, ir kadangi Lina užimta vakarienės rengimu, o Meikonas vis dar, žinai, „miega“, trumpą šiaudą ištraukiau aš.

— Ji neparsivedė manęs namo. Aš tik vieną vakarą užėjau, atnešiau namų darbą.

Ridlė iš vidaus atidarė automobilio dureles.

— Lipk, Trumpasis Šiaude.

— Jei Lina būtų norėjusi, kad atvažiuočiau, būtų paskambinusi, — bet net taip sakydamas kažkur giliai žinojau, kad sėsiu į automobilį. Tik dar dvejojau.

— Ar tu visuomet toks? O gal flirtuoji su manimi? Nes jei dediesi sunkiai prieinamas, tik pasakyk: važiuosim į pelkynus ir automobilyje imsimės reikalo.

Įlipau į automobilį.

— Gerai. Važiuojam.

Ji ištiesė ranką ir savo šaltais pirštais nubraukė man nuo akių plaukus.

— Tavo gražios akys, drauguži. Neturėtum jų slėpti.

Per tą laiką, kol važiavome į Reivenvudą, nežinau, kas man pasidarė. Ji vis leido man negirdėtą muziką, o aš pradėjau kalbėti ir nebesilioviau, kol neišpasakojau jai visų tų dalykų, kurių nebuvau pasakojęs niekam, išskyrus Liną. Net negaliu paaiškinti. Lyg būčiau nebegalėjęs suvaldyti liežuvio.

Pasakojau jai apie mamą, kaip ji mirė, nors beveik niekada su niekuo apie tai nekalbėdavau. Papasakojau apie Ama, kad ji buria kortomis ir kad dabar, kai nebeturiu mamos, ji man kaip mama, tik va, tie amuletai ir lėlytės, ir tas jos sunkiai sugyvenamas charakteris... Papasakojau apie Linką ir jo mamą, kaip ji pastaruoju metu pasikeitė ir visą laiką bando visus įtikinti, kad Lina tokia pat pamišėlė kaip Meikonas Reivenvudas ir kelia grėsmę visiems Džeksono mokiniams.

Papasakojau apie tėtį, kaip jis užsidarė savo kabinete su savo knygomis ir kažkokiu paslaptingu paveikslu, į kurį man niekada nebuvo leista žvilgtelėti, ir kaip jutau, kad turiu jį saugoti, net jei tą grėsmę kelia kažkokie seniai nutikę dalykai.

Papasakojau jai apie Liną, kaip susitikom lietui lyjant, kaip mes tarytum pažinojom vienas kitą dar prieš susitikdami, ir apie nemalonų epizodą su langu.

Manęs neapleido jausmas, tarytum ji visa tai iš manęs trauktų čiulpdama tą lipnų raudoną ledinuką, kurio nesiliovė laižyti vairuodama. Man prireikė visų jėgų, kad neišpasakočiau apie medalioną ir sapnus. Gal faktas, jog ji — Linos pusseserė, atrišo man liežuvį. O gal dar kas nors.

Man pradėjus taip spėlioti, sustojome prie Reivenvudo dvaro ir ji išjungė radiją. Saulė buvo nusileidusi, ledinukas iš burnos dingęs ir aš pagaliau tylėjau. Kada visa tai įvyko?

Ridlė pasilenkė prie pat manęs. Jos akiniuose nuo saulės mačiau savo atspindį. Įkvėpiau jos kvapo. Ji kvepėjo saldžiai ir dar atsidavė kažkokia drėgme — niekuo nepriminė Linos kvapo, bet vis tiek aromatas atrodė pažįstamas.

— Tau nereikia jaudintis, Trumpasis Šiaude.

— Kodėl ne?

— Tu tikrai nepėsčias, — ji nusišypsojo ir jos akys blykstelėjo. Už juodų akinių pamačiau auksinį žybtelėjimą, lyg tamsiame tvenkinyje plaukiotų auksinė žuvelė. Net pridengtos akiniais nuo saulės jos akys veikė hipnotizuojamai. Gal dėl to ji jų nenusiėmė. Paskui akiniai patamsėjo ir ji sušiaušė man plaukus. — Gaila, kad kai susipažinsi su mumis visais, ji tikriausiai tavęs nebematys. Mūsų giminė kiek ekscentriška, — ji išlipo iš automobilio ir aš nusekiau paskui ją.

— Ekscentriškesnė nei tu?

— Gerokai.

Puiku.

Kai priėjome prie namo laiptų, ji dar kartą uždėjo man ant rankos savo šaltą plaštaką.

— Ir dar, drauguži. Kai Lina pasiųs tave toli, o maždaug po penkių mėnesių ji taip ir padarys, paskambink man. Žinosi, kaip mane surasti, — staiga keistai oficialiai ji įsikibo man į parankę. — Galima?

Mostelėjau laisva ranka.

— Žinoma, paskui tave.

Mums lipant laiptais jie sudejavo nuo mudviejų svorio. Privedžiau Ridlę prie durų abejodamas, ar laiptai mus išlaikys.

Pabeldžiau, bet niekas neatsiliepė. Pakėliau ranką ir užčiuopiau pusmėnulį. Durys lėtai atsivėrė...

Regis, Ridlė dvejojo. Mudviem žengiant per slenkstį beveik jutau, kaip namas nuščiūva, lyg imtų pastebimai keistis jo atmosfera.

— Labas, mama.

Apvalaina moteris, ant židinio atbrailos dėliojanti moliūgus ir auksinius lapus, krūptelėjo ir išmetė mažą baltą moliūgėlį. Jis ištiško ant grindų. Ji stvėrėsi židinio atbrailos, norėdama atgauti pusiausvyrą. Atrodė keistai, lyg vilkėtų prieš šimtą metų siūdintą suknelę.