Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Į kambarį įėjo dar viena vyresnė mergaitė. Ji buvo labai panaši į Ridlę, tik vilkėjo daugiau drabužių ir neatrodė tokia pavojinga. Jos šviesūs plaukai buvo ilgi ir tiesūs, karčiukai kaip Ridlės, tik tvarkingesni. Atrodė kaip viena tų merginų, kurias galima sutikti su krūva knygų įmantriame sename universiteto miestelyje kur nors Šiaurėje, pavyzdžiui, Jeile ar Harvarde. Merginos ir Ridlės žvilgsniai susitiko, regis, šioji ir pro tamsius akinius įžvelgė Ridlės akis.

— Itanai, norėčiau supažindinti tave su vyresniąja savo seserimi Anabele. Oi, atleisk, Rise.

Kas gali nežinoti savo tikros sesers vardo?

Risė nusišypsojo ir lėtai, lyg rūpestingai rinktų žodžius, prabilo:

— Ką čia veiki, Ridle? Maniau, šįvakar esi susitarusi kitur.

— Planai keičiasi.

— Taip pat ir šeimos, — Risė ištiesė ranką ir mostelėjo Ridlei prieš nosį; tai buvo paprasčiausias judesys, kaip fokusininko ranka virš cilindro. Krūptelėjau; nežinau, ką galvojau, bet akimirką pamaniau, kad Ridlė turi išnykti. Gal jau verčiau išnykčiau aš.

Bet ji neišnyko, šįkart Ridlė krūptelėjo ir nusuko akis į šalį, tarsi žiūrėjimas Risei į akis keltų fizinį skausmą.

Risė įdėmiai žvelgė Ridlei į veidą lyg į veidrodį.

— Įdomu. Rid, kodėl taip yra, kad kai žiūriu tau į akis, matau tik ją?. Judvi taip sukibusios, tarsi vandeniu neperliejamos, tiesa?

— Tu ir vėl nusišneki, sesute.

Risė užsimerkė ir susikaupė. Ridlė raitėsi it persmeigta plaštakė. Risė vėl mostelėjo ranka, ir trumpą akimirką Ridlės veidas ištirpo, virto miglotu kitos moters atvaizdu. Šios moters veidas man buvo kažkur matytas, tik negalėjau prisiminti kur.

Meikonas sunkiai nuleido ranką Ridlei ant peties. Pirmą kartą pamačiau, kad ją, išskyrus mane, kas liestų. Ridlė susigūžė, ir pajutau aštrų skausmą, iš jos rankos persmelkiantį mano ranką. Meikonas Reivenvudas tikrai buvo ne tas žmogus, su kuriuo būtų galima nepagarbiai elgtis.

— Gana. Patinka kam nors ar nepatinka, Susibūrimas jau prasidėjo. Niekam neleisiu gadinti Didžiosios šventės — tik ne po mano stogu. Ridlė, kaip ji pati paslaugiai paaiškino, buvo pakviesta prisijungti prie mūsų. Daugiau nieko nereikia sakyti. Visus prašau sėsti.

Lina atsisėdo, ji nenuleido nuo mudviejų akių.

Teta Dėlė atrodė dar labiau sunerimusi nei tuomet, kai atvykome. Vyras su operos apsiaustu raminamai paplekšnojo jai ranką. Į vidų įžengė aukštas maždaug mano amžiaus vaikinas juodais džinsais, išblukusiais juodais sportiniais marškinėliais ir nutrintais motociklininko batais. Regis, jis nuobodžiavo.

Ridlė stengėsi mus supažindinti.

— Mano mamą jau matei. O čia mano tėvas, Barklis Kentas, ir brolis Larkinas.

— Itanai, malonu tave matyti, — Barklis žengė į priekį, lyg norėdamas paspausti man ranką, bet pastebėjęs, kad Ridlė įkibusi man į parankę, atsitraukė. Larkinas apglėbė mane per pečius, bet kai pažvelgiau į jo ranką, ši buvo virtusi liežuvį iš nasrų kaišiojančia gyvate.

— Larkinai! — sušnypštė Barklis. Gyvatė tuoj pat vėl virto Larkino ranka.

— Viešpatie, tik bandau bent kiek praskaidrinti nuotaiką. Jūs visi tokie verksniai, — Larkino primerktos akys geltonai blykstelėjo. Gyvatės akys.

— Larkinai, sakiau, gana. — Tėvas į jį dėbtelėjo tokiu žvilgsniu, kokiu gali dėbtelėti tik nuolat sūnaus nuviliamas tėvas. Larkino akys vėl tapo žalios.

Meikonas atsisėdo stalo gale.

— Kodėl mums visiems neatsisėdus? Virtuvė paruošė kuo puikiausias vaišes. Ne vieną dieną mudu su Lina buvome priversti klausytis tarškėjimo.

Visi susėdo prie milžiniško stačiakampio stalo liūto letenų formos kojomis. Jis buvo tamsaus medžio, beveik juodas, ant kojų išraižyti sudėtingi į vynmedžius panašūs ornamentai. Stalo viduryje mirgėjo juodos žvakės.

— Trumpasis Šiaude, sėskis štai čia, prie manęs, — Ridlė nusivedė mane prie tuščios kėdės, kitoje pusėje Linos kortelę laikančio sidabrinio paukščiuko. Lyg būčiau galėjęs rinktis.

Mėginau sugauti Linos žvilgsnį, bet jos akys buvo įsmeigtos į Ridlę. Ir žvilgsnis atrodė nuožmus. Tegalėjau puoselėti viltį, kad jos pyktis nukreiptas vien į Ridlę.

Stalas lūžo nuo valgių, jų buvo dar daugiau nei tą kartą, kai čia lankiausi; kaskart pakėlęs akis į stalą patiekalų išvysdavau vis daugiau. Keptų šonkauliukų „karūna“, jautienos filė su rozmarinais ir kitų dar egzotiškesnių, anksčiau neregėtų valgių. Įdarytas ir kriaušėmis papuoštas didžiulis paukštis gulėjo ant povo plunksnų, kurios buvo išdėliotos taip, kad priminė gyvo paukščio išskleistą uodegą. Vyliausi, kad povas netikras, bet, sprendžiant iš uodegos plunksnų, nebuvau tuo įsitikinęs. Ir blizgantys saldainiai, spėjau, tik atrodė kaip tikri jūrų arkliukai.

Niekas nevalgė, išskyrus Ridlę. Regis, jai buvo linksma.

— Nepaprastai mėgstu jūrų arkliukus, — ji įsimetė du mažyčius auksinius arkliukus į burną.

Teta Dėlė keliskart kostelėjo ir iš grafino prisipylė taurę tiršto kaip vynas juodo skysčio.

Ridlė pažvelgė į kitoje stalo pusėje sėdinčią Liną.

— Na, pusseseryt, kokių didelių planų turi savo gimtadieniui? — Ridlė panardino pirštus į tamsiai rudą padažą padažinėje šalia paukščio, kuris, vyliausi, ne povas, ir dviprasmiškai juos nulaižė.

— Šįvakar Linos gimtadienio neaptarinėsime, — perspėjo Meikonas.

Ridlė mėgavosi įtampa. Ji į burną įsimetė dar vieną jūrų arkliuką.

— Kodėl gi ne?

Linos žvilgsnis paklaiko.

— Tau nėra ko rūpintis mano gimtadieniu. Vis tiek tavęs nekviesiu.

— O turėtum. Noriu pasakyti, rūpintis. Juk toks svarbus gimtadienis, — Ridlė nusijuokė. Linos plaukai ėmė raitytis ir tiestis, lyg kambaryje pūstų vėjas. Jokio vėjo nebuvo.

— Ridle, sakiau, pakaks, — Meikono kantrybė seko. Supratau iš balso — tokį buvau girdėjęs, kai per pirmąjį apsilankymą iš kišenės išsitraukiau medalioną.

— Dėde Meikonai, kodėl tu ją palaikai? Augdama su tavimi praleidau tiek pat laiko, kiek ir Lina. Kodėl staiga ji tapo tavo numylėtine? — Vieną akimirką ji beveik atrodė įsižeidusi.

— Žinai, kad su numylėtinėmis tai neturi nieko bendra. Tu jau pašaukta. Tai ne mano valioje.

Pašaukta? Kieno? Apie ką jis kalba? Troški migla aplink mane tirštėjo. Nebuvau tikras, kad viską gerai girdžiu.

— Bet mudu su tavimi tokie patys, — ji maldavo Meikono it išpaikintas vaikas.

Stalas ėmė šiek tiek virpėti, juodas skystis vyno taurėse švelniai teliūskavo. Išgirdau ritmišką barbenimą į stogą. Lietus.

Lina laikėsi įsitvėrusi stalo krašto, jos krumpliai buvo pabalę.

— Tu NE tokia pati, — sušnypštė ji.

Pajutau prie šono stingstantį Ridlės kūną — ji tebebuvo kaip gyvatė apsivijusi mano ranką.

— Lina, manai esanti daug geresnė nei aš... tiesa? Tu net nežinai tikro savo vardo. Net nesuvoki, kad ši tavo draugystė pasmerkta. Palauk, kol tave pašauks, ir sužinosi, kaip viskas yra iš tikrųjų, — ji nusijuokė grėsmingu, skaudžiu juoku. — Nė nenutuoki, ar mes tokios pačios, ar ne. Galbūt po kelių mėnesių atsidursi ten, kur ir aš.

Lina baimingai pažvelgė į mane. Stalas ėmė virpėti stipriau, lėkštės tarškėjo į medį. Lauke trenkė žaibas ir langais it ašaros pasipylė lietus.

— Užsičiaupk!

— Pasakyk jam, Lina. Ar nemanai, kad Trumpasis Šiaudas nusipelnė viską žinoti? Kad nė nenutuoki, šviesioji tu ar tamsioji? Kad negali rinktis?

Lina pašoko ant kojų už nugaros nuversdama kėdę.