Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Džulija! Norėjau pasakyti, Ridle. Ką čia veiki? Tikriausiai susipainiojau. Maniau, maniau...

Supratau, kad kažkas ne taip. Nepanašu į įprastą motinos ir dukters pasisveikinimą.

— Džule? Tai tu? — Į prieškambarį įžengė jaunesnė, gal kokių dešimties metų Ridlės versija, vedina Baubu Redliu, kurio nugara dabar buvo apgaubta žėrinčia mėlyna pelerina. Išpuoštas naminis vilkas — na ir kas čia neįprasta. Toji mergaitė visa švytėjo: šviesūs plaukai ir spinduliuojančios mėlynos akys, sakytum, jose atsispindėjo saulėtos popietės dangus. Mergaitė nusišypsojo, paskui susiraukė. — Sakė, kad tu išvykusi.

Baubas ėmė urgzti.

Ridlė išskėtė rankas laukdama, kad mergaitė pultų jai į glėbį, bet ši nepajudėjo. Tada Ridlė ištiestomis rankomis atgniaužė delnus. Viename atsirado raudonas ledinukas, o kitame, kad būtų išlaikyta pusiausvyra, maža pilka pelytė su žėrinčia mėlyna pelerina, derančia prie Baubo apdaro, uostinėjo orą — it pigus atrakciono triukas.

Mergaitė nedrąsiai žengė į priekį, lyg sesuo turėtų galios traukti ją per kambarį nė nepaliesdama, kaip mėnulis sukelia potvynius. Buvau patyręs tą savo kailiu.

Kai Ridlė prabilo, jos balsas buvo klampus it medus.

— Eikš, Rajana. Mama tik timptelėjo tau už uodegos, norėdama sužinoti, ar cypsi. Niekur aš neišvykau. Tikrai ne. Negi tavo numylėta vyresnioji sesutė galėtų tave palikti?

Rajana išsišiepė ir puolė prie Ridlės. Pašoko, lyg ketindama pulti į glėbį. Viauktelėjo Baubas. Akimirką Rajana pakibo ore it koks animacinio filmo personažas, netyčia žengęs nuo uolos ir kelias sekundes sustingęs virš jos prieš nukrisdamas. Paskui netikėtai nusileido bilstelėdama į grindis, tarsi atsitrenkusi į nematomą sieną. Iš karto ryškiau sušvito visos namo šviesos, tarytum namas būtų scena, o pasikeitęs apšvietimas reikštų veiksmo pabaigą. Dabar Ridlės bruožai metė nemalonius šešėlius.

Šviesoje viskas pasikeitė. Ridlė pakėlė ranką prie akių ir sušuko namui:

— Dėde Meikonai, labai prašau. Ar tikrai to reikia?

Baubas liuoktelėjo į priekį ir atsistojo tarp Rajanos ir Ridlės. Urgzdamas vis labiau artinosi, pasišiaušę keteros šeriai jį darė dar panašesnį į vilką. Matyt, Ridlės kerai Baubo neveikė.

Ridlė vėl tvirtai įsikibo man į parankę ir nusijuokė, o gal greičiau sudundėjo. Garsas nebuvo draugiškas. Mėginau išlikti santūrus, bet jutau, lyg mano gerklė būtų užkimšta drėgnomis kojinėmis.

Viena ranka įsikibusi į manąją, kitą ji pakėlė virš galvos ir mostelėjo delnu į viršų.

— Na, jei nori būti nemandagus.

Visos šviesos name užgeso. Regis, įvyko trumpasis jungimas.

Iš viršaus, nuo blausių šešėlių atsklido ramus Meikono balsas.

— Ridle, brangioji, kokia staigmena. Mes tavęs nelaukėme.

Jos nelaukė? Ką jis čia kalba?

— Nė už ką nepraleisčiau Susibūrimo. Be to, žiūrėk, atvedžiau svečią. Arba, ko gero, galima sakyti, aš jo viešnia.

Meikonas leidosi laiptais neatplėšdamas akių nuo Ridlės. Stebėjau du liūtus, sukančius ratus vienas apie kitą, o pats stovėjau viduryje. Ridlė manimi pasinaudojo, o aš patikėjau kaip mulkis, kaip tas raudonas ledinukas, kurį ji čiulpė ir dabar.

— Nemanau, kad tai puikiausias sumanymas. Neabejoju, kad esi laukiama kitur.

Pokštelėjusi ji išsitraukė iš burnos čiulpinuką.

— Kaip jau sakiau, nė už ką nepraleisčiau šitos šventės. Be to, juk nenorite, kad vežčiau Itaną iki pat namų. Apie ką mudu kalbėtume?

Norėjau pasiūlyti jai išeiti, bet negalėjau ištarti nė žodžio. Visi stovėjo erdviame prieškambaryje ir įdėmiai žiūrėjo vienas į kitą. Ridlė atsirėmė į vieną koloną.

Tylą nutraukė Meikonas.

— Gal palydėtum Itaną į valgomąjį? Neabejoju, kad prisimeni, kur jis.

— Bet, Meikonai... — Moteris, kurią spėjau esant tetą Dėlę, atrodė įbauginta ir sutrikusi, lyg nesuprastų, kas vyksta.

— Gerai, Delfiną, — iš Meikono veido supratau, kad jis rengia planą, nuo vieno žingsnio pereidamas prie kito, pats būdamas per žingsnį priešakyje. Mane, nenutuokiantį, kur pakliuvau, tiesą sakant, guodė žinojimas, kad jis čia.

Mažiausiai troškau eiti į valgomąjį. Norėjau iš čia pabėgti, bet negalėjau. Ridlė nepaleido mano rankos, o kol ji buvo į mane įsikibusi, jaučiausi lyg valdomas autopiloto. Ji vedė mane į valgomąjį, kuriame aną kartą supykdžiau Meikoną. Pažvelgiau į Ridlę, prilipusią prie mano rankos. Ją supykdyti atrodė daug baisiau.

Kambarį apšvietė šimtai mažų juodų apeiginių žvakių, nuo sietyno karojo juodų stiklo karoliukų vėriniai. Ant virtuvės durų kabėjo milžiniškas, vien iš juodų plunksnų nupintas vainikas. Stalas padengtas sidabrinėmis ir baltomis it perlai lėkštėmis, kurios, mano galva, išties buvo pagamintos iš perlamutro.

Virtuvės durys atsivėrė. Pro jas atbula įžengė Lina, nešina milžinišku padėklu, gausiai apkrautu egzotiniais vaisiais, kurie tikrai buvo užauginti ne Pietų Karolinoje. Ji vilkėjo prigludusį juodą švarką sulig grindimis, suveržtą ties juosmeniu. Jis atrodė nenusakomo laikmečio, nieko panašaus nebuvau regėjęs nei šioje apygardoje, nei šiame šimtmetyje, bet kai nuleidau akis, pamačiau, kad ji avi savo sportukus. Atrodė dar gražesnė nei tądien, kai buvau atėjęs vakarienės... Kada tai buvo? Prieš kelias savaites?

Mano mintys susidrumstė, tarsi būčiau apsnūdęs. Giliai įkvėpiau, bet užuodžiau tik Ridlę, jos muskusinį kvapą, sumišusį su kažin kuo pernelyg saldžiu, lyg ant viryklės burbuliuojančiu sirupu. Kvapas buvo stiprus ir dusinantis.

— Jau beveik viskas. Tik dar keletas... — Lina sustingo, durys tebesiūbavo. Atrodė, lyg būtų išvydusi vaiduoklį ar ką nors dar baisesnio. Nežinau, ar ją taip paveikė Ridlė, o gal faktas, kad mudu stovime susikibę už parankių.

— Na, sveika, pusseseryt. Seniai nesimatėm, — Ridlė žengė kelis žingsnius į priekį kartu tempdama ir mane. — Ar manęs nepabučiuosi?

Linos neštas padėklas su trenksmu nukrito ant grindų.

— Ką čia veiki? — veik sukuždėjo Lina.

— Na, žinoma, atvykau aplankyti mylimos pusseserės ir atsivežiau vaikiną.

— Aš ne tavo vaikinas, — neįtikinamai sumurmėjau, vos išspausdamas žodžius, vis dar prilipęs prie jos rankos. Iš pakelio, įkišto į bato aulą, ji išsitraukė cigaretę ir prisidegė — viską padarė laisvąja ranka.

— Ridle, prašau name nerūkyti, — tarė Meikonas, ir cigaretė kaipmat užgeso. Ridlė nusijuokė ir staigiu judesiu sugrūdo ją į dubenį tarsi bulvių košės, bet tikriausiai ten buvo ne košė.

— Dėde Meikonai, jūs visada tvirtai laikotės namo taisyklių.

— Ridle, taisyklės buvo nustatytos seniai. Dabar nei tu, nei aš negalime jų pakeisti.

Abu spoksojo vienas į kitą. Meikonas mostelėjo ranka, ir kėdė pati atsitraukė nuo stalo.

— Kodėl mums visiems neprisėdus? Lina, gal praneštum Virtuvei, kad vakarieniaus dar du asmenys?

Lina stovėjo kunkuliuodama pykčiu.

— Ji negali čia pasilikti.

— Nieko tokio. Tu čia saugi, — nuramino ją Meikonas. Bet Lina atrodė išsigandusi. Įniršusi.

Ridlė nusišypsojo.

— Jūs tuo tikras?

— Vakarienė paruošta, ir žinote, kaip jaučiasi Virtuvė, jei tenka patiekti atvėsusį maistą, — Meikonas įėjo į valgomąjį. Visi vorele atsekė iš paskos, nors jo balsą galėjome išgirsti tik mes keturi, esantys kambaryje.

Pirmiausia pasirodė Baubas, nevikriai slinkdamas su Rajana. Paskui juos, įsikibusi žilaplaukiam maždaug mano tėtės amžiaus vyrui į parankę, sekė teta Dėlė. Vyras buvo apsitaisęs taip, lyg ką tik būtų išlipęs iš kokios nors mano mamos studijuotos knygos: auliniais kelius siekiančiais batais, žabo papuoštais marškiniais ir keistu operiniu apsiaustu su gobtuvu. Abu atrodė it kokie Smitsono muziejaus eksponatai.