Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Net blyškus baltas lempos gaubtas visas aprašinėtas žodžiais: apsviesktamsąapsviesktamsą, išmargintas it nesibaigiančiu pasikartojančiu raštu.

Linos poezija. Pagaliau pavyko kai ką perskaityti. Net jei nekreiptum dėmesio į išskirtinius užrašus, šis kambarys atrodė kitaip nei visas namas. Jis buvo nedidukas ir jaukus, įrengtas pastogėje. Man virš galvos, palubėje, lėtai sukosi ventiliatorius, jo sparnai kapojo frazes. Baldai apkrauti šūsnimis spiralėmis susegtų sąsiuvinių, o ant naktinio stalelio gulėjo krūva knygų. Poezijos knygų. Plat, Eliotas, Bukovskis, Frostas, Kamingsas — bent jau žinojau šias pavardes.

Gulėjau mažoje baltoje geležinėje lovoje, kojos karojo nuleistos. Vadinasi, tai Linos kambarys, o aš guliu jos lovoje. Lina sėdėjo susirangiusi kėdėje ties lovos galvūgaliu, galva padėta ant rankos.

Svirduliuodamas atsisėdau.

— Ei, kas atsitiko?

Beveik neabejojau, kad buvau netekęs sąmonės, bet smulkmenas prisiminiau miglotai. Galvoje buvo likę tik kūną sukaustęs stingdantis šaltis, užgniaužta gerklė ir Linos balsas. Atrodo, ji kažką sakė — lyg aš jos vaikinas — bet tuo metu buvau bealpstąs ir tarp mūsų iš tikro nieko nebuvo įvykę, todėl dabar abejojau. Tikriausiai išgirdau, ką norėjau išgirsti.

— Itanai! — Ji pašoko nuo kėdės ir klestelėjo šalia manęs ant lovos, bet, regis, stengėsi neprisiliesti. — Ar tu sveikas? Ridlė nenorėjo tavęs paleisti, o aš nežinojau, ką daryti. Atrodei, lyg kentėtum baisų skausmą, ir aš tiesiog ėmiausi priemonių.

— Kalbi apie tą viesulą valgomojo vidury?

Ji liūdnai nudelbė akis.

— Taip jau atsitinka. Ką nors pajuntu, supykstu ar išsigąstu, o tada... tiesiog ima ir įvyksta.

Ištiesiau ranką ir uždėjau jai ant plaštakos jausdamas, kaip mano ranką užlieja šiluma.

— Pavyzdžiui, dūžta langai?

Ji vėl pažvelgė į mane, mano pirštai apkabino josios ir spustelėjo. Jai už nugaros, kampe, regis, ėmė ilgėti seno tinko plyšys: jis išsiraitė per lubas, apsivijo matinį šviestuvą ir apsisukęs it sūkurys grįžo atgal. Atrodė kaip širdis. Jos miegamajame ant lubų, ant sutrūkinėjusio tinko ką tik atsirado milžiniška mergaitiškos širdies kilpa.

— Lina?

— Ką?

— Ar mums ant galvų neužgrius tavo lubos?

Ji atsigręžė ir pažvelgė į plyšį. Pamačiusi prikando lūpą, skruostai nusidažė rausvai.

— Nemanau. Tai tik įtrūkęs tinkas.

— Ar čia tu pasistengei?

— Ne, — raudonis palengva dažė jai nosį ir skruostus. Ji nusuko žvilgsnį į šalį.

Knietėjo paklausti, apie ką ji galvoja, bet nenorėjau trikdyti. Vyliausi, kad tai šiek tiek susiję su manim, su jos ranka mano delne. Su žodžiu, kurį tariausi išgirdęs tą akimirką prieš prarasdamas sąmonę.

Įtartinai žvelgiau į plyšį. Daug kas priklausė nuo to įskilusio tinko.

— Ar gali atitaisyti? Tuos dalykus, kurie tiesiog... nutinka?

Lina su palengvėjimu atsiduso galėdama kalbėti apie ką nors kitką.

— Kartais. Būna visaip. Kartais mane taip užvaldo jausmai, kad negaliu susivaldyti ir ištaisyti, ką padariusi, net kai viskas baigiasi. Nemanau, kad būčiau galėjusi vėl sulipdyti tą langą mokykloje. Nemanau, kad būčiau galėjusi užkirsti kelią audrai, kilusiai tądien, kai susitikome.

— Kažin, ar ta audra kilo dėl tavo kaltės. Negali savęs kaltinti dėl visų audrų, praūžiančių virš Gatlino apygardos. Uraganų sezonas dar nesibaigė.

Ji apsivertė ant pilvo ir pažvelgė man tiesiai į akis. Nenuleido žvilgsnio, nenusisukau ir aš. Visas mano kūnas gaudė nuo jos prisilietimo šilumos.

— Nejau nematei, kas šįvakar įvyko?

— Lina, kartais vėtra būna tiesiog vėtra.

— Kol esu čia, Gatlino apygardos uraganų sezonas esu aš, — ji bandė ištraukti savo ranką, bet aš tik dar tvirčiau ją suspaudžiau.

— Juokinga. Man tu panašesnė į merginą.

— Ne, aš ne mergina. Esu ištisa audrų sistema ir dar nevaldoma. Dauguma kerėtojų sulaukę mano amžiaus gali valdyti savo galias, bet man atrodo, kad galios dažniau valdo mane, o ne atvirkščiai. — Ji mostelėjo į savo atvaizdą veidrodyje ant sienos. Mums bežiūrint ant atspindžio pasirodė užrašas. Kas Ši mergina? — Vis dar bandau visa tai išsiaiškinti, bet kartais atrodo, kad man niekada nepavyks.

— Ar visi kerėtojai turi kokių nors galių, gabumų ar kaip ten juos pavadinsi?

— Ne. Visi galime daryti paprastus dalykus, pavyzdžiui, judinti daiktus, bet kiekvienas kerėtojas dar turi ypatingų gebėjimų, susijusių su jo gabumais.

Dabar jau troškau, kad būtų kokie nors kursai, kuriuose pasimokęs imčiau lengviau suprasti tokius pokalbius. Kokie nors Kerėtojų kursai 101, nes išties jaučiausi bejėgis. Vienintelis man pažįstamas žmogus, turintis išskirtinių gebėjimų, buvo Ama. Juk išburti ateitį ar apsaugoti nuo piktųjų dvasių nėra paprasta, tiesa?

Be to, ką aš žinau, gal ir Ama mintimis gali judinti daiktus; juk pakakdavo vien jos žvilgsnio, kad priverstų mane pakelti užpakalį.

— O teta Dėlė? Ką ji gali?

— Ji — palimpsestė. Ji permato laiką.

— Permato laiką?

— Na, tarkime, mudu su tavimi įeiname į kambarį ir matome dabartį. Teta Dėlė vienu metu mato įvairias praeities ir dabarties akimirkas. Įėjusi į kambarį ji gali matyti jį tokį, koks jis yra šiandien ir koks buvo prieš dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt metų, — viską iškart. Panašiai kaip mes, kai paliečiame medalioną. Štai kodėl ji nuolat tokia sutrikusi. Ji niekada tvirtai nežino, kokiame laike ir kur ji yra.

Prisiminiau, kaip jaučiausi po vieno iš regėjimų. O ką patirčiau, jei taip jausčiausi visą laiką?

— Ne juokas. O Ridlė?

— Ridlė — sirena. Jos talentas — įtikinti. Ji gali kam nori pakišti bet kokią mintį, priversti viską jai išpasakoti, bet ką padaryti. Jei ji prieš tave panaudotų savo galią ir lieptų šokti nuo uolos, nušoktum.

Prisiminiau, ką jutau važiuodamas su ja automobiliu, lyg būčiau galėjęs jai beveik viską išpasakoti.

— Nešokčiau.

— Šoktum. Turėtum. Mirtingasis neprilygsta sirenai.

— Nešokčiau, — pažvelgiau į ją. Jos plaukai plaikstėsi aplink veidą vėjyje, nors kambario langai buvo uždaryti. Jos akyse ieškojau kokio nors ženklo — gal ir ji jaučia tą patį, ką ir aš. — Negali nušokti nuo uolos, jei esi iš aukščiau nukritęs.

Išgirdau iš burnos sprūstančius žodžius ir, vos ištaręs, norėjau juos susigrąžinti. Galvoje jie skambėjo daug geriau. Ji vėl pažvelgė į mane, mėgindama suprasti, ar kalbu rimtai. Kalbėjau rimtai, bet negalėjau to pasakyti. Užuot pasakęs, pakeičiau pokalbio temą.

— O kokių neprilygstamų galių turi Risė?

— Ji — Sibilė, įmena veidus. Vien pažvelgusi į akis gali suprasti, ką regėjai, kokį žmogų matei, ką padarei. Tavo veidą gali atverti tiesiogine prasme: skaityti jį kaip knygą, — Lina tebetyrinėjo mano veidą.

— Na, o kas buvo ta kita? Toji moteris, kuria akimirką buvo virtusi Ridlė, kai į ją pažvelgė Risė? Ar matei?

Lina linktelėjo.

— Man Meikonas nesako, bet turėtų būti kuri nors iš tamsiųjų. Kas nors labai galinga.

Nesilioviau klausinėjęs. Privalėjau sužinoti. Atrodė, kad ką tik vakarieniavau su kompanija ateivių.

— Ką gali Larkinas? Kerėti gyvates?

— Larkinas — iliuzionistas. Tarsi kaitaliotojas. Bet vienintelis mūsų giminės kaitaliotojas — dėdė Barklis.

— Kuo jie skiriasi?

— Larkinas gali užkerėti, bet ką priversti atrodyti, kaip jis nori, užburti: žmones, daiktus, vietoves. Jis kuria iliuzijas, bet jos netikros. Dėdė Barklis gali pakeisti, vadinasi, iš tiesų bet kokį daiktą paversti kitu, ir tokiam laikui, kiek jis panorės.