Маргарет Штоль - 16 mėnulių

— Vadinasi, tavo pusbrolis keičia daiktų išorę, o dėdė — jų esmę?

— Taip, dažniausiai. Senelė sako, jų galios per daug panašios. Kartais taip nutinka tėvams ir vaikams. Jie per daug panašūs, tad nuolat pešasi.

Žinojau, ką ji galvoja, kad pati to niekada nesužinos. Jos veidas apsiniaukė, ir aš kvailai pamėginau praskaidrinti jai nuotaiką.

— Rajana? Kokios jos galios? Šunų drabužių dizainerė?

— Dar per anksti pasakyti. Ji tik dešimties.

— O Meikonas?

— Na, jis... tiesiog dėdė Meikonas. Nėra nieko, ko dėdė Meikonas negalėtų padaryti ar nepadarytų dėl manęs. Augdama daug laiko praleidau su juo. — Ji nudūrė žvilgsnį į šalį vengdama mano klausimo. Kažką slėpė, bet argi iš Linos suprasi ką. — Jis man kaip tėvas, arba kokį įsivaizduoju savo tėvą.

Daugiau nieko nereikėjo sakyti. Žinojau, ką reiškia ko nors netekti. Klausiau savęs, ar visai neturėti yra dar blogiau.

— O tu? Kuo tu apdovanota?

Lyg ji turėtų tik vieną dovaną. Tarytum būčiau jų nematęs nuo pat pirmos mokslo metų dienos. Tarytum nuo tos nakties, kai ji sėdėjo mano priebutyje vilkėdama savo violetinę pižamą, nebūčiau mėginęs sukaupti drąsos užduoti šį klausimą.

Ji minutėlei nutilo, mėgindama susikaupti, o gal norėdama apsispręsti, ar pasakoti, — nesuprasi. Paskui pažvelgė į mane savo giliomis žaliomis akimis.

— Aš — talentas. Bent taip mano dėdė Meikonas ir teta Dėlė.

Talentas. Man palengvėjo. Neatrodė taip baisu, kaip sirena.

Nemanau, kad būčiau galėjęs su tuo susidoroti.

— Ką tai reiškia?

— Net nežinau. Tai ne vienas koks nors gebėjimas. Noriu pasakyti, manoma, kad talentas gali daug daugiau nei kiti kerėtojai, — ji tai pasakė paskubomis, lyg vildamasi, kad neišgirsiu, bet aš išgirdau.

Daugiau nei kiti kerėtojai.

Daugiau. Nebuvau tikras, ką apie tai manyti. Jei būtų pasakiusi „mažiau“, būčiau galėjęs susivokti. „Mažiau“ būtų geriau.

— Kaip pats šįvakar matei, aš net nežinau, ką galiu, — ji nervingai pešiojo tarp mūsų gulinčią antklodę. Patraukiau jos ranką, ir ji, pasirėmusi ant alkūnės, išsitiesė ant lovos šalia manęs.

— Man nė kiek nesvarbu. Tu man patinki tokia, kokia esi.

— Itanai, tu beveik nieko apie mane nežinai.

Mano kūną užliejo mieguista šiluma ir, atvirai kalbant, man buvo vis tiek, ką ji sako. Buvo taip gera tiesiog būti šalia jos, laikyti jos ranką, būti atskirtiems tik baltos antklodės.

— Netiesa. Žinau, kad rašai eiles, apie varną ant tavo vėrinio, dar žinau, kad mėgsti apelsinų limonadą ir myli savo senelę, ir dar mėgsti, kad į spragintus kukurūzus būtų įmaišyta šokoladinių karamelių.

Akimirką pamaniau, kad ji nusišypsos.

— Tai tarsi nieko.

— Tai pradžia.

Ji žvelgė tiesiai į mane, jos žalios akys tyrinėjo mano akių mėlį.

— Net nežinai mano vardo.

— Tavo vardas Lina Dukein.

— Na, pirmiausia jis ne toks.

Atsisėdau ir išsitiesiau, paleidau jos ranką.

— Apie ką tu kalbi?

— Tai ne mano vardas. Ridlė nemelavo.

Ėmiau prisiminti buvusio pokalbio nuotrupas. Ridlė sakė kažką panašaus, esą Lina nežinanti savo tikrojo vardo, bet nemaniau, kad turiu suprasti pažodžiui.

— Na, tai tuomet koks jis?

— Nežinau.

— Ar čia tokia kerėtojų keistybė?

— Ne visai. Dauguma kerėtojų žino savo tikruosius vardus, bet mano giminė kitokia. Mūsų giminėje savo tikrųjų vardų nežinome, kol nesulaukiame šešiolikos. Lig to laiko turime kitus vardus. Ridlė buvo Džulija. Risė — Anabelė. Aš esu Lina.

— Tai kas yra Lina Dukein?

— Aš esu Dukein, tiek žinau. Bet Lina mane pavadino senelė, nes manė, kad esu liesa kaip vijoklinė pupelė. Linelė Pupelė.

Kokią akimirką tylėjau. Bandžiau viską suvokti.

— Na, gerai, nežinai savo vardo. Po poros mėnesių sužinosi.

— Ne taip viskas paprasta. Aš nieko apie save nežinau. Štai kodėl visą laiką esu tokia kvaištelėjusi. Nežinau savo vardo, nežinau, kas nutiko mano tėvams.

— Jie žuvo avarijoje, tiesa?

— Man taip buvo pasakyta, bet iš tiesų niekas apie tai nekalba. Nerandu apie avariją jokių įrašų, niekuomet nemačiau jų kapų ar ko panašaus. Iš kur man žinoti, kad tai tiesa?

— Kas meluotų apie tokius šiurpius dalykus?

— Buvai susitikęs su mano gimine?

— Na, taip.

— Ir su ta pabaisa ant laiptų apačioje, ta... ragana, kuri tavęs vos nenugalabijo? Nori tikėk, nori ne, bet ji buvo geriausia mano draugė. Mudvi su Ridle užaugom kartu pas senelę. Daug keliaudavom, tad dalydavomės tuo pačiu lagaminu.

— Štai kodėl judvi kalbate beveik be akcento. Daugelis net nepatikėtų, kad esi gyvenusi Pietuose.

— O kodėl tu kalbi be akcento?

— Kalti tėvai profesoriai ir stiklainis, pilnas monetų po dvidešimt penkis centus: kas kartą neištaręs G turėdavau įmesti pinigą, — pavarčiau akis. — Tai Ridlė negyveno su teta Dele?

— Ne. Teta Dėlė apsilanko tik per šventes. Mūsų giminėje su tėvais negyvenama. Pernelyg pavojinga. — Susiturėjau ir neuždaviau kitų penkiasdešimties klausimų, o Lina skubėjo, lyg šimtą metų būtų laukusi progos papasakoti šią istoriją. — Ridlė ir aš buvome lyg seserys. Miegodavome tame pačiame kambaryje ir mokėmės kartu namuose. Kai persikėlėme į Virdžiniją, įtikinome senelę leisti mus į paprastą mokyklą. Norėjome turėti draugų, būti paprastos mergaitės. Su mirtingaisiais susidurdavome tik tuomet, kai senelė mus kur nors išsivesdavo: į muziejų, operą, pietų „Olde Pink House“ restorane.

— Ir kas nutiko nuėjus į mokyklą?

— Tikra nelaimė. Rengėmės netinkamai, neturėjome televizoriaus, atlikdavome visus namų darbus. Buvome visiškos nevykėlės.

— Bet galėjote draugauti su mirtingaisiais.

Ji į mane nežiūrėjo.

— Kol nesutikau tavęs, niekada neturėjau draugo mirtingojo.

— Tikrai?

— Turėjau tik Ridlę. Jai taip pat siaubingai nesisekė, bet ji nieko nepaisė. Pernelyg rūpinosi, kad niekas manęs neskriaustų.

Buvo sunku įsivaizduoti ką nors ginančią Ridlę.

Itanai , žmonės keičiasi.

Tik ne taip stipriai. Netgi kerėtojai.

Ypač kerėtojai. Tą ir bandau tau pasakyti.

Ji atitraukė nuo manęs savo ranką.

— Ridlė ėmė keistai elgtis, paskui tie patys vaikinai, kurie anksčiau ją ignoruodavo, pradėjo visur sekioti jai iš paskos, laukti po pamokų, peštis, kuris lydės ją namo.

— Na, gerai. Kai kurios merginos jau tokios.

— Ridlė ne šiaip mergina. Sakiau tau, ji sirena. Ji gali priversti žmones daryti tai, ko šiaip jie nedarytų. Tie vaikinai vienas paskui kitą šoko nuo uolos. — Ji suko savo vėrinį aplink pirštą ir kalbėjo toliau. — Tą vakarą prieš šešioliktąjį Ridlės gimtadienį nusekiau ją į geležinkelio stotį. Iš baimės ji kraustėsi iš proto. Kalbėjo jaučianti, kad virsta tamsiąja ir kad turinti išvažiuoti, kol neįskaudino ko nors iš tų, kuriuos myli. Kol neįskaudino manęs. Buvau vienintelis žmogus, kurį Ridlė tikrai mylėjo. Tą naktį ji dingo ir ligi šios dienos aš jos nemačiau. Manau, po to, ką matei šį vakarą, beveik aišku, kad ji virto tamsiąja.

— Palauk minutėlę, apie ką kalbi? Ką turi omenyje sakydama „virto tamsiąja“?

Lina giliai atsikvėpė ir ėmė dvejoti, lyg nebūtų tikra, kad nori man atsakyti.

— Lina, turi man pasakyti.

— Mūsų giminėje sulaukusieji šešiolikos būna pašaukti. Sprendžiamas tavo likimas, ir tampi arba šviesiąja kaip teta Dėlė ir Risė, arba tamsiąja kaip Ridlė. Tamsiuoju arba šviesiuoju, juoduoju arba baltuoju. Šioje giminėje pilkųjų nebūna. Negalime rinktis ir vienąkart pašaukti nebegalime nieko pakeisti.