Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Tamsą perskrodė šūvis. Jis nuaidėjo taip garsiai , kad ji atitoko. Riešą laikiusi ranka atsileido. Ji bandė prisiversti sutelkti žvilgsnį.

Nuaidėjo dar du šūviai.

Viešpatie , pasigailėk mamos ir Evangelinos. Bet galų gale paaiškėjo , kad ji prašė per daug o gal prašymas buvo ne tas. Nes kai išgirdo krintant trečią kūną , jos akys prašviesėjo, ir ji galėjo įžiūrėti pilką vilnonį Itano švarką , aptaškytą krauju. Mylimąjį , nušautą tų pačių kareivių , prieš kuriuos jis atsisakė kariauti.

Ir kraujo kvapas , sumišęs su parako ir degančių citrinų tvaiku.

Ekrane bėgo titrai, žiebėsi šviesos. Linos akys tebebuvo užmerktos, kėdėje ji sėdėjo atsilošusi. Plaukai susitaršę, nė vienas iš mudviejų negalėjome atgauti kvapo.

— Lina? Tau nieko?

Ji atsimerkė ir pakėlė į viršų mus skiriančią atramą. Netardama nė žodžio padėjo galvą man ant peties. Jutau, kaip smarkiai ji virpa, net negali kalbėti.

Žinau. Ir aš ten buvau.

Taip ir sėdėjome, kai pro šalį praėjo Linkas ir kiti vaikinai. Linkas man mirktelėjo ir praeidamas iškėlė kumštį, lyg norėtų su manim susidaužti delnais, kaip darydavo aikštelėje man atlikus sėkmingą metimą.

Bet jis klydo, visi jie klydo. Gal ir sėdėjome paskutinėje eilėje, bet mes nesiglamžėme. Užuodžiau kraują ir man ausyse vis dar aidėjo šūviai.

Ką tik matėme mirštantį žmogų.

10.09

Susibūrimo dienos

Po apsilankymo kino teatre ilgai laukti neteko. Pasklido gandas, kad Senio Reivenvudo dukterėčia susitikinėja su Itanu Veitu. Jei nebūčiau „Itanas Veitas, kurio mama tik pernai mirė“, gandas būtų sklidęs dar greičiau, gal net beširdiškiau. Net komandos vaikinams magėjo šį tą pasakyti. Tik jie tai išsakė ne taip greitai kaip paprastai, nes nedaviau jiems progos.

Buvau vaikinas, kuris neištveria triskart nepietavęs, tačiau po apsilankymo kino teatre pietauti ėmiau rečiau, bent jau ne su komanda. Bet ar ilgai išsiversi su puse sumuštinio, suvalgyto ant suolo stadione, o ir slėptis nebuvo kur.

Iš tikro ir negalėjai pasislėpti. Džeksono vidurinė buvo miniatiūrinis Gatlinas; niekur nepabėgsi. Mano dingimas neprasprūdo vaikinams pro akis. Kaip jau sakiau, privalėjai rodytis patikrinimuose, o jei tam trukdo mergina, ypač kurios nėra patvirtintame sąraše — noriu pasakyti, Emilės ir Savanos patvirtintame sąraše, — reikalai komplikuojasi.

Jei mergina iš Reivenvudų, o jiems Lina visuomet bus tokia, reikalai praktiškai neįmanomi.

Turėjau elgtis vyriškai. Atėjo laikas susiremti su valgykla. Tai kas, kad mudu net netikra pora. Džeksone, jei kartu valgai pietus, tai beveik tas pats, lyg jau būtumėte leidę laiką automobilyje už vandens bokšto. Visi visuomet manydavo blogiausia, bent jau dauguma. Kai pirmą kartą su Lina kartu įėjome į valgyklą, ji vos neapsisuko ir neišėjo. Turėjau pastverti už rankinės dirželio.

Nebūk pakvaišusi. Tai tik pietūs.

— Atrodo, kai ką pamiršau savo spintelėje, — ji nusisuko, bet aš nepaleidau dirželio.

Draugai pietauja kartu.

Ne, nepietauja. Mes nepietaujame. Noriu pasakyti , ne čia.

Paėmiau du oranžinius plastikinius padėklus.

— Imsi padėklą? — pastūmiau prieš ją padėklą ir ant jo padėjau blizgantį picos trikampį.

Dabar pietaujame. Bailiuke.

Manai , nesu to bandžiusi?

Su manimi nebandei. Maniau, nori , kad būtų kitaip nei senojoje mokykloje.

Lina neryžtingai apsidairė po valgyklą. Giliai įkvėpė ir ant mano padėklo numetė lėkštę morkų ir salierų salotų.

Jei suvalgysi šitas , sėsiu , kur panorėsi.

Pažvelgiau į morkas, paskui į valgyklą. Vaikinai jau būriavosi prie mūsų stalo.

Kur panorėsiu?

♦ ♦ ♦

Jei tai būtų buvęs filmas, būtume atsisėdę prie stalo kartu su vaikinais ir jie būtų pasimokę ko nors vertingo, pavyzdžiui, nevertinti žmonių pagal išvaizdą arba kad būti kitokiam nėra blogai. O Lina būtų sužinojusi, kad ne visi sportininkai kvaili ir paviršutiniški. Regis, filmuose visada tai pavyksta, bet čia buvo ne filmas. Čia buvo Gatlinas, ir tas faktas griežtai lėmė, kas privalo nutikti. Man pasukus prie stalo, Linkas sugavo mano žvilgsnį ir ėmė purtyti galvą, lyg sakydamas: tik ne čia, žmogau. Už poros žingsnių nuo manęs ėjo Lina, pasirengusi dėti į kojas. Ėmiau suprasti, kaip viskas klostysis: tarkime, niekas nieko vertingo neišmoks. Jau beveik apsigręžiau, kai į mane pažvelgė Erlas.

Tas vienas žvilgsnis pasakė viską. Jis bylojo: jei atsivesi ją čia, tau galas.

Tikriausiai Lina taip pat matė tą žvilgsnį, nes kai apsigręžiau, jos jau nebuvo.

Tądien po treniruotės Erlui buvo pavesta su manimi pasikalbėti, ir tai atrodė gana juokinga, nes iškalba jis niekuomet nepasižymėjo. Jis atsisėdo ant suolo prie mano spintelės drabužinėje. Supratau, kad taip suplanuota, nes jis buvo vienas, o Erlas Petis beveik niekada nebūdavo vienas. Jis negaišo laiko.

— Nedaryk to, Veitai.

— Aš nieko nedarau, — nepakėliau akių nuo savo spintelės.

— Būk ramus. Tai ne dėl tavęs.

— Tikrai? O jei dėl manęs? — Užsitempiau savo sportinius marškinėlius su transformeriais.

— Vaikinams nepatinka. Šitą kelią pasirinkęs atgal nebegrįši.

Jei Lina nebūtų dingusi iš valgyklos, Erlas žinotų, kad man nesvarbu, ką jie mano. Jau kuris laikas man nesvarbu. Trenkiau spintelės durelėmis ir jis išėjo nelaukdamas, kol pasakysiu, ką manau apie jį ir kelią, vedantį į aklavietę.

Jutau, kad tai — paskutinis perspėjimas. Negalėjau kaltinti Erlo. Bent kartą pritariau jam. Vaikinai eina vienu keliu, aš — kitu. Kas dėl to ginčytųsi?

Vis dėlto Linkas atsisakė perbėgti į priešo pusę. O aš lankiau treniruotes; vaikinai netgi perdavinėdavo man kamuolį. Žaidžiau geriau nei bet kada, kad ir ką jie kalbėdavo ar dažniau nekalbėdavo drabužinėje. Kai sukiojausi tarp vaikinų, stengdavausi neišsiduoti, kad mano visata skilusi per pusę, kad dabar net dangus man atrodo kitoks, kad man nebesvarbu, ar pateksime į valstijos finalą. Kad ir kur buvau, kad ir su kokiais žmonėmis, mano mintys sukosi apie Liną.

Tik, žinoma, per treniruotes apie tai neužsimindavau, nekalbėjau ir šiandien po treniruotės, kai važiuodamas namo Linkas sustojo prie „Stok ir vok“ nusipirkti degalų. Čia buvo ir kitų vaikinų, ir aš dėl Linko bandžiau elgtis kaip komandos narys. Mano burna buvo prikimšta cukraus pudra apibarstytų spurgų, ir žengdamas pro stumdomąsias duris vos jomis nepaspringau.

Ten buvo ji. Antra pagal grožį kada nors regėta mergina.

Tikriausiai ji buvo kiek vyresnė už mane, nes, nors atrodė kažkur matyta, Džeksone nesimokė kartu su manim. Tuo buvau tikras. Ji buvo iš tų, kurią pamatęs vaikinas nebepamiršta. Ji garsiai leido kažkokią man negirdėtą muziką ir lūkuriavo savo juodos ir baltos spalvos kabriolete „Mini Cooper“, netvarkingai pastatytame per dvi stovėjimo vietas automobilių aikštelėje. Regis, ji nepastebėjo nubrėžtų linijų, o gal jų nepaisė. It cigaretę čiulpė ledinuką ant pagaliuko, nuo vyšnių spalvos dažų putlios jos lūpos buvo dar raudonesnės.

Ji nužvelgė mus ir pagarsino muziką. Akimirksniu permetė abi kojas per dureles ir jau stovėjo prieš mus tebečiulpdama ledinuką.

— Frankas Zapa. „Skęstanti ragana“. Kai jūs dar gulėjot vystykluose. — Ji lėtai artinosi, lyg duodama mums laiko ją apžiūrėti. Turiu pripažinti, mes tą ir darėme.