Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Maisto būtų pakakę pamaitinti ARD, visas miestelio bažnyčias ir krepšinio komandą — visus kartu sudėjus. Tik maistas buvo ne toks, koks paprastai patiekiamas Gatline. Vienas patiekalas atrodė kaip visas keptas paršelis su obuoliu dantyse. Styrantys kepti šonkauliukai su mažais popieriniais pūkučiais ant kiekvieno gulėjo šalia kapotos žąsies gabalų, apdėtų kaštainiais. Dubenys padažų, garnyrų ir kremų, bandelių ir įvairių rūšių duonos, lapinių kopūstų ir burokėlių, ir dar aptepų, kurių pavadinimų nežinojau. Ir, žinoma, troškintos kiaulienos sumuštiniai, kurie tarp kitų patiekalų visiškai netiko. Pažvelgiau į Liną. Mane pykino nuo minties, kiek daug turėsiu suvalgyti, norėdamas būti mandagus.

— Dėde Meikonai, visko per daug.

Susirangęs aplink Linos kėdės kojas Baubas viltingai uodega daužė grindis.

— Niekai, šiandien švęsime. Susiradai draugą. Kitaip Virtuvė įsižeis.

Lina susirūpinusi žvilgtelėjo į mane, lyg nerimautų, kad apsimesiu einąs į tualetą ir dėsiu į kojas. Gūžtelėjau pečiais ir ėmiau krautis į lėkštę. Gal Ama leis rytoj nevalgyti pusryčių.

Kai Meikonas pylėsi jau trečią taurę škotiško viskio, regis, atėjo tinkamas metas prabilti apie medalioną. Dabar pagalvoju, kad mačiau jį prisikraunant į lėkštę maisto, bet nepastebėjau valgančio. Maistas tarytum išnykdavo nuo lėkštės, vos Meikonas į burną įsidėdavo vieną ar du kąsnelius. Gal Baubas Redlis — laimingiausias iš visų miesto šunų?

Sulanksčiau servetėlę.

— Pone, ar galėčiau jūsų kai ko paklausti? Regis, gerai išmanote šio krašto istoriją, o mamos, deja, paklausti jau negaliu.

Ką darai?

Tik užduodu klausimą.

Jis nieko nežino.

Lina , turime pamėginti.

— Žinoma, — Meikonas gurkštelėjo iš taurės.

Kyštelėjau ranką į kišenę ir ištraukiau medalioną iš Amos maišelio, rūpestingai stengdamasis neišvynioti jo iš nosinės. Visos žvakės užgeso. Šviesa priblėso, paskui sumirksėjo ir išsijungė. Nutilo net pianinas.

Itanai, ką darai?

Aš nieko nepadariau.

Tamsoje išgirdau Meikono balsą.

— Kas tavo rankoje, sūnau?

— Medalionas, pone.

— Gal neprieštarautum ir įsidėtum jį atgal į kišenę? — Balsas buvo ramus, bet pajutau, kad jis pats sunerimęs. Supratau, jog labai stengiasi susikaupti. Gražbylystė liovėsi. Balsas suskambo griežtai, atkakliai, nors ir bandė iš visų jėgų tvardytis.

Įkimšau medalioną atgal į maišelį ir vėl įbrukau į kišenę. Kitame stalo gale Meikonas pirštais palietė kandeliabrą. Viena paskui kitą žvakės ant stalo vėl įsižiebė. Visos vaišės buvo dingusios.

Žvakių šviesoje Meikonas atrodė grėsmingas. Be to, pirmąkart nuo mūsų susitikimo jis nutilo, lyg nematomomis svarstyklėmis, ant kurių kažin kaip balansavo visų likimas, svertų savo galimybes. Laikas eiti. Lina teisi — sumanymas buvo nekoks. Gal iš tiesų yra priežastis, dėl kurios Meikonas Reivenvudas neišeina iš namų.

— Atleiskite, pone. Nežinojau, kad taip nutiks. Mūsų namų šeimininkė, Ama, kai jai jį parodžiau, sureagavo, tarsi... tarsi jis tikrai turėtų kokių galių. Bet kai mudu su Lina jį radome, nieko blogo nenutiko.

Daugiau jam nieko nepasakok. Neminėk regėjimų.

Gerai. Tik norėjau išsiaiškinti, ar neklydau dėl Ženevjevos.

Jai nereikėjo jaudintis; Meikonui Reivenvudui nenorėjau nieko pasakoti. Tik norėjau iš ten nešdintis. Ėmiau stotis.

— Manau, turėčiau važiuoti namo, pone. Jau vėlu.

— Ar galėtum apibūdinti medalioną? — Tai buvo labiau įsakymas nei pageidavimas. Neištariau nė žodžio.

Pagaliau prabilo Lina.

— Jis senas ir apdaužytas, su kamėja priekyje. Radome jį Grinbrajeryje.

Sunerimęs Meikonas sukiojo savo sidabrinį žiedą.

— Turėjai man pasakyti, kad eini į Grinbrajerį. Ten ne Reivenvudas. Negaliu užtikrinti tavo apsaugos.

— Ten buvau apsaugota. Jutau.

Apsaugota? Čia kažkas daugiau, ne vien perdėta globa.

— Nebuvai. Jis už ribų. Ta vieta nekontroliuojama, niekas negali jos kontroliuoti. Tu daug ko nežinai. O jis... — Meikonas mostelėjo į mane, sėdintį kitame stalo gale. — Jis nieko neišmano. Negali tavęs apsaugoti. Nereikėjo tau jo čia painioti.

Dabar prabilau aš. Neištvėriau. Kalba apie mane, lyg manęs čia nebūtų.

— Pone, aš taip pat su šiuo reikalu susijęs. Ant medaliono nugarėlės yra inicialai. IKV. IKV — tai Itanas Karteris Veitas, mano proproproprodėdė. O kiti inicialai — ŽKD, ir mes beveik įsitikinę, kad D reiškia Dukein.

Itanai , liaukis.

Bet liautis negalėjau.

— Beprasmiška ką nors nuo mūsų slėpti, nes tai, kas vyksta — kad ir kas tai būtų — vyksta su mumis abiem. Ir, nepaisant to, patinka mums ar nepatinka, regis, tai vyksta ir dabar.

Vaza su gardenijomis nuskriejo per kambarį ir atsimušusi į sieną sudužo. Štai apie tokį Meikoną Reivenvudą visi nuo pat mažumės girdėdavome sekant pasakas.

— Nė nenutuoki, apie ką kalbi, jaunuoli, — jis įdėmiai žiūrėjo tiesiai man į akis. Žvilgsnyje buvo tiek niūrios jėgos, kad man ant sprando piestu atsistojo plaukeliai. Dabar jam buvo sunku išlikti santūriam. Mano per toli nueita. Baubas Redlis pakilo ir nubidzeno Meikonui už nugaros lyg tykodamas aukos, jo akys buvo vaiduokliškai apvalios ir kažkokios pažįstamos.

Daugiau nieko nesakyk.

Meikono akys susiaurėjo. Kino žvaigždės žavesys dingo, jį pakeitė kažin kas gerokai niūresnio. Man norėjosi bėgti, bet kojos buvo priaugusios prie žemės. Paralyžiuotos.

Klydau dėl Reivenvudo dvaro ir Meikono Reivenvudo. Aš bijojau jų abiejų.

Kai jis pagaliau prabilo, kalbėjo tarytum sau.

— Penki mėnesiai. Ar žinai, jog padarysiu viską, kad tik ją apsaugočiau tuos penkis mėnesius? Kiek tai man kainuos? Kaip tai mane išsekins, gal net sunaikins?

Netarusi nė žodžio Lina priėjo prie jo ir uždėjo ranką ant peties. Paskui audra nuo jo akių nuslinko taip pat greitai, kaip buvo užėjusi, ir jis atgavo šaltakraujiškumą.

— Regis, Ama išmintinga moteris. Pasvarstyčiau, ar nevertėtų pasinaudoti jos patarimu. Tą daiktą padėčiau atgal į vietą, kur radote. Prašyčiau daugiau nenešti jo į mano namus. — Meikonas atsistojo ir numetė ant stalo servetėlę. — Manau, mūsų apsilankymą bibliotekoje kuriam laikui atidėsime, tiesa? Lina, ar gali pasirūpinti, kad tavo draugas rastų kelią namo? Žinoma, vakaras buvo ypatingas. Tiek visko paaiškėjo. Pone Veitai, prašome apsilankyti ir kitą kartą.

Paskui kambarys aptemo, ir jis dingo.

Moviau iš namo nesidairydamas. Norėjau nešdintis kuo toliau nuo šiurpą keliančio Linos dėdės ir jo nenormalių namų. Kokia velniava čia ką tik dėjosi? Lina skubiai palydėjo mane iki durų, lyg nuogąstautų, kad kas nors gali nutikti, jei ji manęs iš čia neišgrūs. Vis dėlto eidamas prieškambariu pastebėjau tai, kas anksčiau buvo prasprūdę pro mano akis.

Medalionas. Aliejiniais dažais tapytame paveiksle moteris persekiojančiomis auksaspalvėmis akimis segėjo medalioną. Stvėriau Linos ranką. Ji pamatė jį ir sustingo.

Anksčiau jo ten nebuvo!

Ką nori tuo pasakyti?

Tas paveikslas čia kabo nuo tada , kai dar buvau maža. Esu pro jį praėjusi tūkstantį kartų. Ji niekada neturėjo medaliono.

9.15

Kelio išsišakojimas

Važiuodami į mano namus beveik nesikalbėjome. Nežinojau, ką pasakyti, o Lina atrodė dėkinga, kad tyliu. Ji leido man vairuoti, ir tai buvo gerai, nes man reikėjo prasiblaškyti, kol vėl sulėtės pulsas. Pravažiavome mūsų gatvę, bet nekreipiau dėmesio. Nebuvau pasirengęs grįžti namo. Nežinau, nei kas dedasi Linos gyvenime, nei jos namuose, nei ką išdarinėja jos dėdė, bet ji turės man papasakoti.