Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Vieną akimirką prisiminiau, ką Lina buvo sakiusi apie savo gyvenimą. Sudėtingas. Gal tai ir buvo viena tų problemų, o gal tik vienas iš dvidešimt šešių tūkstančių kitų dalykų, apie kuriuos negalėjo kalbėti. O jei teisios visos pasaulio emilės ašer? O jei aš vis dėlto pasirinkau ne tą pusę?

— Būk atsargus, žmogau. Gal Kvailių kaime ji turi sau vietelę.

— Jei tikrai tuo tiki, esi idiotas.

Į mokyklos automobilių aikštelę įvažiavome tylėdami. Buvau suirzęs, nors žinojau, kad Linkas tik stengiasi mane apsaugoti. Bet nieko negalėjau padaryti. Šiandien viskas atrodė kitaip. Išlipau ir trenkiau automobilio durimis.

Linkas šūktelėjo pavymui:

— Man neramu dėl tavęs, žmogau. Elgiesi kaip pamišėlis.

— Tai ką, gal mudu su tavimi dabar pora? Verčiau susirūpintum, kodėl merginos su tavimi nesikalba, net ir pamišėlės.

Jis išlipo iš automobilio ir pažvelgė į administracijos pastatą.

— Šiaip ar taip, verčiau patark savo „draugei“ — kad ir ką tas žodis reikštų — šiandien pasisaugoti. Žiūrėk.

Ant fasadinių laiptų ponia Linkoln ir ponia Ašer kalbėjosi su direktoriumi Harperiu. Stengdamasi atrodyti graudžiai, prie motinos glaudėsi Emilė. Ponia Linkoln drožė direktoriui Harperiui pamokslą, o šis linksėjo, tarytum įsimindamas kiekvieną žodį. Direktorius Harperis gal ir vadovavo Džeksono vidurinei, bet jis puikiai suprato, kas vadovauja miesteliui. Dvi iš jų dabar stovėjo prieš jį.

Kai Linko mama baigė kalbėti, Emilė puolė ypač gyvai pasakoti savo versiją apie išdužusį langą. Ponia Linkoln ištiesė ranką ir užjaučiamai apglėbė Emilės pečius. Direktorius Harperis tik papurtė galvą.

Išties tvenkėsi juodi debesys.

Lina sėdėjo katafalke ir kažką rašė savo sutrintame sąsiuvinyje. Variklis dirbo tuščiąja eiga. Pabeldžiau į langą ir ji pašoko. Atsigręžusi dirstelėjo į administracijos pastatą. Ji taip pat buvo pastebėjusi susirinkusias mamas.

Mostelėjau, kad atidarytų, bet ji papurtė galvą. Apėjau automobilį ir sustojau prie keleivio durelių. Jos buvo užrakintos — vis dėlto taip lengvai ji manęs neatsikratys. Atsisėdau ant variklio dangčio, šalia ant žvyro numečiau kuprinę. Niekur neketinau eiti.

Ką darai?

Laukiu.

Teks ilgai laukti.

Niekur neskubu.

Ji spoksojo į mane pro priekinį stiklą. Išgirdau atsidarant dureles.

— Ar tau kas nors sakė, kad esi pamišėlis? — Sukryžiavusi rankas lyg barti pasirengusi Ama ji priėjo prie manęs.

— Ko gero, mažesnis pamišėlis nei tu.

Jos plaukai užpakalyje buvo surišti juodu šilkiniu šaliku, tamsiame jo fone į akis krito šen bei ten išsimėtę rausvi vyšnių žiedai. Galėjau įsivaizduoti ją, žiūrinčią į save veidrodyje, apimtą jausmo, lyg eitų į savo laidotuves, ir besirišančią šitą šaliką, kad save pralinksmintų. Ilga juoda tunika, kažkoks sportinių marškinėlių ir suknelės hibridas, kabojo virš džinsų ir juodų sportukų.

Ji susiraukė ir pažvelgė į administracijos pastatą. Dabar mamos tikriausiai sėdėjo direktoriaus Harperio kabinete.

— Girdi, ką jie kalba?

Ji papurtė galvą.

— Itanai, aš neskaitau žmonių minčių.

— Manąsias skaitai.

— Ne visai taip.

— O vakar vakare?

— Sakiau tau, nežinau, kodėl taip nutinka. Regis, mudu kažkaip... susijungiam, — atrodė, kad šįryt net tą žodį jai ištarti sunku. Ji nežiūrėjo man į akis. — Dar su niekuo nėra taip buvę.

Norėjau jai pasakyti, kad žinau, kaip ji jaučiasi. Norėjau pasakyti, kad kai mes mintimis esame kartu, net jei mūsų kūnai nutoltų milijonus mylių, vis tiek ją jausčiau arčiau nei bet kurį kitą žmogų.

Ir negalėjau. Net apie tai galvoti negalėjau. Galvojau apie krepšinio derinių sąsiuvinį, apie valgyklos valgiaraštį, žalią it žirnelių sriuba koridorių, kuriuo tuoj nueisiu. Dar kažką. Užuot pasakęs tik pakraipiau galvą.

— Taip. Iš merginų tik tą ir tegirdžiu.

Kvailys. Kuo labiau nervinausi, tuo nykesni buvo mano pokštai.

Ji šyptelėjo kreiva šypsena.

— Nemėgink manęs pralinksminti. Nepavyks.

Bet pavyko. Atsigręžęs dirstelėjau į priekinius laiptus.

— Jei nori žinoti, kas kalbama, galiu pasakyti.

Ji nepatikliai nužvelgė mane.

— Kaip?

— Čia Gatlinas. Čia nieko panašaus į paslaptis nė nepasitaiko.

— Ar labai blogai? — Ji nusisuko. — Ar jie mano, kad aš pamišusi?

— Beveik.

— Grėsmė mokyklai?

— Tikriausiai. Mes atvykėlių nesutinkame maloniai. Vis dėlto ne mažiau keistas ir Meikono Reivenvudo elgesys. Tik neįsižeisk, — nusišypsojau.

Suskambo pirmas skambutis. Ji sunerimusi pagriebė man už rankovės.

— Vakar naktį. Sapnavau sapną. Ar tu...

Linktelėjau. Jai nereikėjo sakyti. Žinojau, kad ji buvo sapne kartu su manimi.

— Net plaukai buvo šlapi.

— Ir mano. — Ji iškėlė ranką. Ant riešo, už kurio mėginau ją išlaikyti, buvo likusi žymė. Prieš jai nugrimztant į tamsą. Vyliausi, kad ji tos dalies nesapnavo. Sprendžiant iš veido, beveik neliko abejonių, kad sapnavo.

— Lina, atleisk.

— Tu nekaltas.

— Norėčiau žinoti, kodėl tie sapnai tokie tikroviški.

— Mėginau tave perspėti. Turėtum nesiartinti prie manęs.

— Ką gi, manysiu esąs perspėtas.

Vis dėlto suvokiau negalėsiąs to padaryti — laikytis nuo jos atokiai. Nors žinojau, kad vos peržengęs mokyklos slenkstį įminsiu į krūvą mėšlo, man buvo nesvarbu. Buvo gera turėti žmogų, su kuriuo galiu kalbėtis ir neredaguoti kiekvieno žodžio. O su Lina galėjau kalbėtis; dar Grinbrajeryje aplankė jausmas, kad galėčiau sėdėti taip žolėse ir per dienų dienas kalbėtis su ja. Ir dar ilgiau. Kol ji manęs klausytųsi.

— Kas nutiks per tavo gimtadienį? Kodėl sakei, kad po jo tavęs gali čia nebebūti?

Ji akimirksniu pakeitė pokalbio temą.

— O kaip medalionas? Ar matei tą patį ką ir aš? Gaisrą? Kitą regėjimą?

— Taip. Sėdėjau vidury bažnyčios ir vos neišvirtau iš klaupto. Bet kai ką iš sesučių sužinojau. Inicialai IKV — tai Itanas Karteris Veitas. Jis buvo mano proproproprosenelio brolis, ir trys kuoktelėjusios mano tetulės sako, kad esu pavadintas jo vardu.

— Tai kodėl neatpažinai inicialų ant medaliono?

— Tas ir keisčiausia. Nebuvau apie jį net girdėjęs; mano namuose esančiame giminės medyje jo patogiai atsisakyta.

— O ŽKD? Tai Ženevjeva, tiesa?

— Regis, jos nežino, bet turėtų būti ji. Ji pasirodo regėjimuose, o D turėtų reikšti Dukein. Ketinau klausti Amos, bet kai parodžiau medalioną, jai vos akys ant kaktos neiššoko. Lyg būtų triskart užkerėtas, pamirkytas vudu kibire ir dar prakeiktas. O į mano tėčio kabinetą, kuriame jis laiko visas senas mamos knygas apie Gadiną ir karą, įeiti draudžiama, — maliau be sąryšio. — Galėtum pasikalbėti su savo dėde.

— Mano dėdė nieko nežinos. Kur dabar medalionas?

— Mano kišenėje, maišelyje su milteliais, kuriais Ama jį visą apibarstė vos pamačiusi. Ji mano, kad nuvežiau jį atgal į Grinbrajerį ir užkasiau.

— Ji tikriausiai manęs nekenčia.

— Ne daugiau nei bet kurios mano merginos, tai yra draugės. Norėjau pasakyti, merginos draugės, — negalėjau patikėti, kokias tauziju kvailystes. — Gal verčiau eikime į pamoką, kol neprisivirėm dar daugiau košės.

— Tiesą sakant, ketinau važiuoti namo. Žinau, anksčiau ar vėliau turėsiu su jais susidurti, bet dar vieną dieną norėčiau apsieiti be šito.

— Ar tau neklius?

Ji nusijuokė.

— Nuo dėdės? Liūdnai pagarsėjusio Meikono Reivenvudo, kuris mano, kad mokykla — laiko švaistymas, o gerųjų Gatlino gyventojų reikia vengti kaip maro? Jis bus sužavėtas.