Маргарет Штоль - 16 mėnulių

Teta Mersė mostelėjo ranka, lyg išgirdusi didžiausią kvailystę.

— Jis išeina iš namų. Daugybę kartų mačiau jį besisukiojantį prie ARD pastato tuoj po vakarienės.

Tai jau tikrai.

Tokios jau buvo tos sesutės: jos gana aiškiai suvokė tikrovę, bet ne visą. Niekada nebuvau girdėjęs, kad kas būtų matęs Meikoną Reivenvudą, tad abejojau, ar jis sukiotųsi prie ARD pastato, dėbsodamas į apsilupinėjusius dažus ir šnekučiuodamasis su ponia Linkoln.

Teta Greisė atidžiau apžiūrėjo medalioną, pakėlusi jį į šviesą.

— Galiu pasakyti vieną dalyką. Štai šita nosinė priklausė Sulai Tredo, dar vadintai Sula Aiškiarege, nes žmonės kalbėdavo, esą ji galinti kortomis išpranašauti ateitį.

— Taro kortomis? — paklausiau.

— O kokių dar būna kortų?

— Na, būna lošimo kortų ir sveikinimo atvirukų, ir kortelių vietoms pobūviuose žymėti... — sumurmėjo teta Mersė.

— Iš kur žinai, kad nosinaitė priklausė jai?

— Štai čia prie krašto išsiuvinėti jos inicialai, o šitą matote? — paklausė ji rodydama į mažą paukštuką, išsiuvinėtą po inicialais. — Tai jos ženklas.

— Jos ženklas?

— Dauguma būrėjų tais laikais turėdavo savo ženklą. Pažymėdavo savo kortų malkas, kad niekas nesukeistų kortų. Būrėjos sėkmė priklauso nuo jos kortų malkos. Tiek aš žinau, — tarė Teima taikliai it snaiperė spjaudama į mažą urną kambario kampe.

Tredo. Tokia buvo Amos pavardė.

— Ar ji Amai giminė?

— Žinoma, ji buvo Amos proprosenelė.

— O inicialai ant medaliono? IKV ir ŽKD? Ar ką nors apie juos žinote? — Tai buvo rizikingas žingsnis. Neprisimenu, kada paskutinįkart sesutes buvo aplankiusi taip ilgai trukusi aiškumo akimirka.

— Erzini seną moterį, Itanai Veitai?

— Ne, ponia.

— IKV — Itanas Karteris Veitas. Jis buvo tavo proprosenelio brolis. O gal proproprosenelio?

— Tau niekada nesisekė aritmetika, — pertraukė teta Prudensė.

— Šiaip ar taip, jis buvo tavo proproproprosenelio Elio brolis.

— Elio Veito brolis buvo vardu Losonas, ne Itanas. Štai kodėl turiu tokį antrą vardą.

— Itanai, Elis Veitas turėjo du brolius. Tave pavadino abiejų garbei. Itanas Losonas Veitas.

Mėginau įsivaizduoti mūsų giminės medį. Daug kartų buvau jį matęs. Ką jau ką, bet savo giminės medį kiekvienas pietietis puikiai žino. Tame, kuris įrėmintas kabojo mūsų valgomajame, Itano Karterio Veito nebuvo.

Tikriausiai atrodžiau neįtikintas, nes po akimirkos teta Pru pakilo nuo kėdės.

— Savajame genealogijos albume turiu ir Veitų giminės medį. Visų giminystės linijas seku „Konfederacijos seserų“ klubui.

„Konfederacijos seserys“, mažesnis, bet toks pat baugus ARD bendraminčių ratelis, buvo savotiška karo atgyvena. Šiandieninės jo narės daugiausia laiko praleisdavo mėgindamos dokumentiniams filmams ir serialams, panašiems į „Žydra ir pilka“, atsekti savo šaknis iki pat Pilietinio karo.

— Štai, — teta Pru atkrypavo į virtuvę nešina milžinišku albumu odiniais viršeliais, iš jo kyšojo pageltę popierių ir nuotraukų krašteliai. Ji pervertė lapus, po visas grindis išmėtydama popierių skiautes ir laikraščių iškarpas.

— Tik pažiūrėkit... Bertonas Fri, trečiasis mano vyras. Argi jis nebuvo iš visų mano vyrų gražiausias? — paklausė ji, iškeldama ir rodydama mums sutrūkinėjusią fotografiją.

— Prudense Džeine, ieškok, ko ieškojai. Šis vaikinas tikrina mūsų atmintį, — teta Greisė buvo pastebimai susijaudinusi.

— Jis štai čia, už Steitamų medžio.

Spoksojau į taip gerai pažįstamus giminės medžio, kabančio namie ant valgomojo sienos, vardus.

Jame aptikau vardą, neįtrauktą į Veitų namuose esantį giminės medį, — Itanas Karteris Veitas. Kodėl sesutės turi kitokį giminės medžio variantą? Nėra abejonių, kuris iš jų tikras. Įrodymą laikiau rankoje, įvyniotą į šimto penkiasdešimties metų senumo pranašautojos nosinę.

— Kodėl jo nėra mano giminės medyje?

— Dauguma Pietų giminių medžių suklastoti, vis dėlto stebiuosi, kad jis pateko bent į vieną Veitų giminės medį, — tarė teta Greisė. Ji užvertė albumą ir į orą pakilo dulkių debesis.

— Tik nepriekaištingų mano įrašų dėka jis buvo įtrauktas į šitą medį, — išdidžiai nusišypsojo teta Pru, parodydama abi savo dantų plokšteles.

Turėjau priversti jas susikaupti.

— O kodėl jis galėjo nepatekti į giminės medį, teta Pru?

— Nes jis buvo dezertyras.

Kažko nesupratau.

— Dezertyras? Ką norite pasakyti?

— Viešpatie, ko jus, jaunimą, moko tose mandrose jūsų mokyklose? — Teta Greisė įnikusi knaisiojo iš sausainių rinkinio druska apibarstytus riestainiukus.

— Dezertyrai — konfederatai, kurie per karą pabėgo iš generolo Li vadovaujamos armijos.

Tikriausiai atrodžiau sutrikęs, nes teta Pru jautė pareigą paaiškinti išsamiau:

— Per karą konfederatų kariuomenę sudarė dviejų rūšių kareiviai. Tie, kurie rėmė Konfederacijos siekius, ir tie, kuriuos karo tarnybon stoti privertė šeimos, — teta Pru atsistojo ir nuėjo prie indaujos; ji žingsniavo pirmyn ir atgal kaip tikra istorijos pamoką dėstanti mokytoja.

— 1865 metais Li armija jau buvo sutriuškinta, alkana ir gerokai praretėjusi. Kai kas sako, kad maištininkams pristigo tikėjimo, tad jie ėmė sprukti. Dezertyruoti iš savo pulkų. Vienas iš jų buvo Itanas Karteris Veitas. Jis buvo dezertyras.

Visos trys nuleido galvas, tarytum tokia gėda būtų buvusi joms per sunki našta.

— Vadinasi, jūs man sakote, kad iš giminės medžio jis buvo ištrintas todėl, kad nepanoro mirti iš bado kovodamas pralaimėtame kare neteisiųjų pusėje?

— Ko gero, tai vienpusiškas požiūris.

— Nieko kvailesnio nesu girdėjęs.

Teta Greisė pašoko nuo kėdės, jei devyniasdešimt kelerių moteriškė apskritai gali pašokti.

— Nebūk įžūlus, Itanai. Šis medis buvo pakeistas dar gerokai prieš mums gimstant.

— Atleiskite, ponia. — Ji perbraukė sijoną ranka ir vėl atsisėdo. — Kodėl tėvai pavadino mane kažkokio proproprodėdės vardu, jei jis užtraukė gėdą visai giminei?

— Na, tavo mama ir tėtis turėjo savą požiūrį, juk apie karą prisiskaitė tiek visokiausių knygų. Žinai, jie visuomet buvo liberalūs. Kas žino, ką jie sau manė? Turėtum paklausti tėčio.

Lyg būtų bent menkiausias šansas, kad jis man pasakys. Vis dėlto, žinodamas savo tėvų jausmus, spėjau, kad mama tikriausiai didžiavosi Itanu Karteriu Veitu. Ir aš ganėtinai didžiavausi. Ranka perbraukiau per išblukusį rudą tetos Pru iškarpų albumo lapą.

— O ką reikštų inicialai ŽKD? Manau, Ž — tai Ženevjeva, — tariau žinodamas, kad taip ir yra.

— ŽKD. Ar ne tu, Merse, kadaise draugavai su vaikinu, kurio inicialai buvo ŽD?

— Negaliu prisiminti. O tu, Greise, ar prisimeni kokį nors ŽD?

— ŽD... ŽD? Ne, negalėčiau pasakyti, kad prisimenu, — prisiminimai išseko.

— Dievulėliau! Tik pažiūrėkit, mergaitės, kiek laiko! Metas į bažnyčią, — tarė teta Mersė.

Teta Greisė mostelėjo garažo durų link.

— Itanai, būk geras berniukas, išvairuok kadilaką lauk, girdi. Mes tik pasigražinsime.

Nuvežiau jas už keturių kvartalų į popietines pamaldas evangelikų misionierių baptistų bažnyčioje ir žvyruotu keliuku nustūmiau tetos Mersės vežimėlį. Tai užtruko ilgiau nei kelionė iki bažnyčios, nes vežimėlis kas kelis žingsnius klimpo į žvyrą ir aš, norėdamas jį išstumti, turėjau sukinėti į visas puses, stengdamasis neišversti savo protetulės. Kunigui besiklausant trečio senyvos damos tvirtinimo, esą Jėzus išgelbėjęs jos rožių krūmus nuo japoninio vabalo ir pagydęs nuo artrito ranką, kuria ji dygsniuojanti antklodes, mano mintys jau buvo nuklydusios kitur. Džinsų kišenėje tarp pirštų varčiau medalioną. Kodėl jis mums parodė tą regėjimą? Ir kodėl staiga liovėsi?