Маргарет Штоль: 16 mėnulių

— Tu rimtai? — paklausė Linkas.

— Visiškai. Atnešęs paštą vakar mano mamai papasakojo Karltonas Itonas.

Savana linktelėjo.

— Mano mama girdėjo tą patį. Atsikraustė prieš porą dienų pas Senį Reivenvudą iš Virdžinijos ar Merilando, gerai neprisimenu.

Visi nesiliovė apie ją kalbėję: apie jos drabužius ir plaukus, jos dėdę ir kokia ji tikriausiai nenormali. Šitai Gatline man labiausiai nepatiko. Kiekvienas turėjo nuomonę apie viską, ką pasakei ar padarei, šiuo atveju — ką vilkėjai. Aš tik spoksojau į makaronus ant savo padėklo, plūduriuojančius skystame oranžiniame padaže, kuris menkai tepriminė sūrį.

Dveji metai, aštuoni mėnesiai ir tai dar ne viskas. Turėjau nešdintis iš šito miesto.

Po pamokų sporto salėje vykdavo aistruolių repeticijos. Lietus pagaliau liovėsi, tad krepšinio treniruotė vyko lauko aikštelėje su sutrūkinėjusia betono danga ir aplankstytais krepšių lankais, tarp vandens balų, likusių nuo ryto lietaus. Turėjai saugotis neįsmukti į plyšį, žiojintį tarsi Didysis Kanjonas aikštelės viduryje. Apšildamas iš krepšinio aikštelės galėjai matyti beveik visą automobilių aikštelę ir stebėti svarbiausią Džeksono vidurinės bendruomenės vyksmą.

Šiandien mano ranka buvo taikli. Pataikiau septynis iš septynių nuo baudų metimo linijos, bet sekėsi ir Erlui — įkritus mano mestam kamuoliui, pataikydavo ir jis.

Šmaukšt. Aštuoni. Regis, pakako tik žvilgtelėti į tinklelį ir kamuolys jį perskrosdavo. Pasitaikydavo tokių dienų.

Šmaukšt. Devyni. Erlas buvo suirzęs. Supratau iš kaskart po mano taiklaus metimo vis stipriau mušamo kamuolio. Jis buvo antrasis mūsų vidurio žaidėjas. Tarp mudviejų galiojo nebylus susitarimas: leidau jam vadovauti, ir jis manęs neerzindavo, jei neturėdavau ūpo kasdien po treniruočių trainiotis prie parduotuvės. Kiek galima kalbėti apie tas pačias merginas ir triaukšti „Slim Jim“ mėsos lazdeles.

Šmaukšt. Dešimt. Negalėjau nepataikyti. Gal tai buvo genuose. Gal dar kas nors. Kol kas to neišsiaiškinau, bet po mamos mirties net ir nebandžiau aiškintis. Tikras stebuklas, kad apskritai pajėgiau treniruotis.

Šmaukšt. Vienuolika. Už manęs sukriokė Erlas, dar smarkiau sumušdamas kamuolį. Bandžiau nesišypsoti ir paleidęs kamuolį dirstelėjau į automobilių aikštelę. Prie ilgo juodo automobilio vairo pamačiau susiraizgiusius ilgus juodus plaukus.

Katafalkas. Aš sustingau.

Tada ji pasisuko ir pro atvirą langą išvydau merginą, žiūrinčią į mano pusę. Bent pamaniau, kad matau. Kamuolys trenkėsi į lanką ir atšokęs nuskriejo tvorelės link. Už nugaros išgirdau pažįstamą garsą.

Šmaukšt. Dvylika. Erlas Petis gali atsipūsti.

Automobiliui nuvažiuojant pažvelgiau į krepšinio aikštelę. Kiti vaikinai atrodė taip, lyg ką tik būtų išvydę vaiduoklį.

— Ar tai?..

Bilis Votsas, mūsų puolėjas, linktelėjo, viena ranka įsitverdamas tvorelės grandinės.

— Senio Reivenvudo dukterėčia.

Emoris papurtė galvą.

— Ji visai nieko. Kaip gaila.

Jie vėl ėmė žaisti, bet vos Erlas dar kartelį pataikė į krepšį, pradėjo lyti. Po trisdešimties sekundžių mus užklupo liūtis — tądien taip smarkiai dar nebuvo pliaupę. Stovėjau ir leidau lietaus lašams mane kapoti. Šlapi plaukai nutįso ant akių, uždengė nuo manęs mokyklą ir komandą.

Ne katafalkas buvo blogas ženklas. Blogas ženklas buvo mergina.

Kelias minutes leidau sau puoselėti viltį. Kad šie metai gal bus kitokie, kas nors pasikeis. Kad aš pagaliau turėsiu su kuo pasikalbėti, su kuo nors, kas mane išties suprastų.

Bet galėjau pasidžiaugti tik sėkminga diena krepšinio aikštelėje, o to man niekada nebuvo gana.

9.02

Skylė danguje

Kepta vištiena, bulvių košė su padažu, šparaginės pupelės ir sklindžiai — maistas laukė manęs piktas ir atšalęs, sustingęs ant viryklės, kur Ama jį buvo palikusi. Paprastai ji laukdavo manęs grįžtančio iš treniruotės su šiltais pietumis, bet šiandien buvo kitaip. Pakliuvau į baisią bėdą. Ama buvo įniršusi, ji sėdėjo prie stalo, valgė „Red Hots“ saldainiukus su cinamonu ir laikraštyje „The New York Times“ sprendė kryžiažodį. Tėtis slapta prenumeruodavo sekmadieninį numerį, nes „The Stars and Stripes“ spausdinamuose kryžiažodžiuose pasitaikydavo per daug rašybos klaidų, o „Reader’s Digest“ kryžiažodžiai būdavo per trumpi. Nežinau, kaip jam pavyko apeiti Karltoną Itoną, kuris tikrai būtų pasistengęs paskelbti visam miesteliui, kad mums per prastas laikraštis „The Stars and Stripes“, bet dėl Amos tėtis būtų padaręs viską.

Ji pristūmė lėkštę žiūrėdama į mane, bet manęs nematydama. Žiaumojau šaltą bulvių košę ir vištieną. Užvis labiausiai Ama nekęsdavo lėkštėje palikto maisto. Stengiausi laikytis atokiau nuo jos mėgstamo paprasto, tik kryžiažodžiams naudojamo antro numerio pieštuko, nusmailinto taip, kad juo būtų galima paimti kraujo. Šįvakar būtų galėję taip atsitikti.

Klausiausi, kaip monotoniškai į stogą teškena lietus. Daugiau kambaryje nesigirdėjo nė garso. Ama pabarbeno pieštuku į stalą.

— Devynios raidės. Įkalinimas arba bausmė už prasižengimą. — Ji dar kartą sviedė į mane žvilgsnį. Aš susikimšau į burną šaukštą bulvių. Žinojau, kas bus toliau. Septynios raidės horizontaliai.

— P. A. T. A. I. S. A. Kaip nuobauda. Tai yra: jei negali laiku nusivilkti į mokyklą, iš šitų namų niekur kojos nekelsi.

Spėliojau, kas jai paskambino ir pasakė, jog pavėlavau į pamokas, nors gal būtų tiksliau klausti, kas nepaskambino. Ir taip smailą savo pieštuką ji įspraudė į seną automatinį drožtuką ant spintelės ir dar pasmailino. Pabrėžtinai NEŽIŪRĖJO į mane, ir tai buvo blogiau nei žvilgsnis tiesiai į akis.

Priėjau prie jos, drožiančios pieštuką, ir stipriai suspausdamas apkabinau.

— Baik, Ama. Neširsk. Rytą pliaupė lietus. Juk nenorėtum, kad per lietų būtume lėkę kaip pašėlę.

Ji pakėlė antakį, bet veido išraiška sušvelnėjo.

— Ką gi, regis, lis, kol nenusikirpsi tų savo plaukų, tad verčiau jau sugalvok, kaip nusigauti iki mokyklos prieš skambutį.

— Taip, ponia, — dar sykelį suspaudžiau ją ir grįžau prie savo šaltų bulvių. — Nepatikėsi, kas šiandien nutiko. Mūsų klasėje — naujokė, — nežinau, kodėl taip pasakiau. Tikriausiai vis dar negalėjau išmesti jos iš galvos.

— Manai, nežinau apie Liną Dukein?

Aš paspringau sklindžiu. Lina Dukein. Pietuose ši pavardė tariama taip, kad rimuojasi su žodžiu „eina". Ama taip jį išdainavo, jog buvo galima pamanyti, kad žodyje yra dar vienas papildomas skiemuo. Du-kei-ein.

— Jos toks vardas? Lina?

Ama pastūmė prie manęs stiklinę šokoladinio pieno.

— Ir taip, ir ne — ne tavo reikalas. Neturėtum kišti nosies, kur nieko neišmanai, Itanai Veitai.

Ama visuomet kalbėdavo mįslėmis ir niekuomet neatskleisdavo nieko daugiau. Jos namuose Veider Krike viešėjau tik visai vaikas, bet žinau, kad ten lankydavosi dauguma miestelio žmonių. Per šimtą mylių aplink Gatliną Ama buvo gerbiamiausia būrėja taro kortomis, kaip anksčiau jos motina, o dar anksčiau — senelė. Šešios būrėjų kartos. Gatline knibždėte knibždėjo dievobaimingų baptistų, metodistų ir sekmininkų, bet niekas negalėjo atsispirti kortų vilionei, galimybei pakeisti savo likimą. Nes buvo manoma, kad gera būrėja gali tai padaryti. O Ama kaip tik ir buvo tokia jėga, su kuria reikėjo skaitytis.

Kartais jos rankų darbo amuletą rasdavau savo kojinių stalčiuje arba kabantį virš tėvo kabineto durų. Tik vieną sykį esu paklausęs, kam jie. Kaskart radęs amuletą tėtis paerzindavo Amą, bet pastebėjau, kad nė vieno nėra nukabinęs. „Dėl visa ko.“ Ko gero, norėdavo apsisaugoti nuo pačios Amos, kuri galėdavo pridaryti daug bėdos.