Маргарет Штоль: 16 mėnulių

Gal tokia mergina buvo tik sapnas, bet sapnas vis geriau nei košmaras. Net jei tas košmaras segi aistruolių komandos sijonėlį.

Šiaip taip išgyvenau per chemiją, bet mano diena vis prastėjo. Matyt, šiais metais vėl mokysiuos Jungtinių Valstijų istorijos — vienintelės istorijos, mokomos Džeksono mokykloje, tad išplėstinis pavadinimas šiam dalykui nereikalingas. Antrus metus iš eilės studijuosiu „Šiaurės agresijos karą“ su ponu Li (ne generolo Li giminaičiu). Bet, kaip visi žino, savo dvasia ponas Li niekuo nesiskyrė nuo garsiojo konfederatų generolo. Ponas Li — vienas iš nedaugelio mokytojų, kurie manęs tikrai nekentė. Pernai padrąsintas Linko parašiau referatą pavadinimu „Pietų agresijos karas“, ir ponas Li įvertino jį labai prastu pažymiu. Ko gero, mokytojai vis dėlto kartais perskaito rašto darbus.

Susiradau vietą klasės gale šalia Linko, kuris įnikęs persirašinėjo pramiegotos pamokos užrašus. Bet vos atsisėdau, jis liovėsi rašęs.

— Girdėjai, žmogau?

— Ką?

— Džeksone yra naujokė.

— Džeksone visa krūva naujokių, visa naujokų klasė, kvaily.

— Kalbu ne apie naujokus. Naujokė mūsų klasėje.

Bet kurioje kitoje mokykloje nauja mergina dešimtoje klasėje būtų ne naujiena. Bet čia buvo Džeksonas, ir mūsų mokykloje naujokių nebūta nuo trečios klasės, kai su seneliais čia atsikraustė Kelė Viks. Jos tėtis Leik Sityje buvo suimtas už lošimų organizavimą savo rūsyje.

— Kas ji?

— Nežinau. Per civilinę teisę sėdėjau pamokoje su tipeliais iš mūsų muzikos grupės, ir jie nieko nežino, tik tiek, kad ji groja smuiku ar panašiai. Kažin, gal ji nieko sau?

Linkas buvo riboto proto, kaip dauguma vaikinų. Skyrėsi tik tuo, kad ką galvodavo, tas būdavo ir ant liežuvio.

— Tai ji grupės entuziastė?

— Ne. Muzikantė. Gal jai, kaip ir man, patinka klasikinė muzika.

— Klasikinė muzika? — Klasikinę muziką Linkas buvo girdėjęs tik odontologo kabinete.

— Žinai, klasika. „Pink Floyd“. „Black Sabbath“. „The Stones“.

Aš pradėjau juoktis.

— Pone Linkolnai, pone Veitai, atsiprašau, kad pertraukiu jūsų pokalbį, bet norėčiau pradėti, jei jūs, vaikinai, nieko prieš.

Pono Li balsas buvo toks pat sarkastiškas kaip pernai, o riebaluota ant plikės užšukuota sruoga ir prakaito dėmės pažastyse tokios pat šlykščios. Jis išdalijo mokymo programos kopijas, programos, kuria tikriausiai naudojosi jau dešimt metų. Privalomas dalyvavimas Pilietinio karo inscenizacijose. Žinoma. Uniformą galėsiu pasiskolinti iš vieno giminaičio, kuris savo malonumui savaitgaliais dalyvaudavo inscenizacijose. Man pasisekė.

Nuskambėjus skambučiui mudu su Linku stoviniavome koridoriuje prie spintelių, vildamiesi žvilgtelėti į naujokę. Jo pasiklausęs galėjai pagalvoti, kad ji jau yra jam gimininga siela, grojanti grupėje ir mielai atliekanti dar ir kitus dalykus, apie kuriuos nenorėjau nė girdėti. Bet pavyko pamatyti tik kiek daugiau, nei derėtų, Šarlotės Čeis kūno, įsprausto į dviem dydžiais per ankštą džinsinį sijonėlį. Vadinasi, iki pietų nieko nesužinosime, nes kita pamoka — AŽK, Amerikos ženklų kalba, per kurią griežtai draudžiama kalbėti. Nė vienas jos nemokėjome tiek, kad galėtume ženklais parodyti bent žodį „naujokė“, be to, AŽK buvo bendra pamoka su kitais Džeksono krepšinio komandos žaidėjais.

Komandoje žaidžiau nuo aštuntos klasės, kai per vieną vasarą paaugau šešis colius ir visa galva pralenkiau kitus klasiokus. Be to, kai abu tavo tėvai profesoriai, turi imtis ko nors įprasto. Paaiškėjo, kad man gerai sekasi krepšinis. Regis, visuomet žinodavau, kur priešininko komanda pasiųs kamuolį, ir dėl to pelniau nuolatinę vietą valgykloje. Džeksone tai šio to verta.

Šiandien ta vieta reiškė dar daugiau, nes Šonas Bišopas, mūsų komandos įžaidėjas, jau buvo matęs naująją merginą. Linkas uždavė vienintelį visiems rūpėjusį klausimą:

— Tai ar ji karšta?

— Ganėtinai.

— Kaip Savana Snou?

Lyg davus ženklą į kavinę įžengė Savana — standartas, kuriuo matuojamos visos kitos Džeksono merginos, — susikibusi už rankos su Itano nekenčiančia Emile, ir mes visi įsmeigėme į ją akis, nes Savana buvo tobuliausių iš visų kada nors matytų ilgų kojų savininkė. Emilė ir Savana atrodė tarsi vienas asmuo, net kai nevilkėdavo aistruolių uniformų. Šviesūs plaukai, dirbtinis įdegis, įsispiriamos basutės ir tokie trumpi džinsiniai sijonėliai, kad juos galėjai palaikyti diržais. Savanos pasididžiavimas buvo kojos, bet Emilė turėjo tai, dėl ko vasarą prie ežero visi vaikinai stengdavosi dirstelėti į jos maudymosi kostiumėlio viršutinę dalį. Regis, jos niekada nesinešiodavo knygų, tik po pažastimi pakištas mažutėles blizgančias rankines, kuriose galėjo tilpti nebent mobiliukas — ir tik tais retais atvejais, kai Emilė nerašydavo žinučių.

Jų skirtumai lėmė kiekvienos padėtį aistruolių komandoje. Savana buvo kapitonė ir pagrindas: viena tų merginų, kurios garsiojoje „Laukinių kačių“ piramidėje laikė dar du aistruolių aukštus. Emilė buvo skraiduolė, mergina piramidės viršuje, ją penkias ar šešias pėdas pametėdavo į viršų ir ji apsiversdavo ore arba atlikdavo kokį kitą pašėlusį aistruolių triuką, kuris lengvai gali baigtis nulaužtu sprandu. Emilė buvo pasirengusi rizikuoti viskuo, kad tik liktų piramidės viršūnėje. Savanai to nereikėjo. Kai Emilę mestelėdavo į viršų, piramidė kuo puikiausiai apsieidavo be jos. Bet jei Savana pajudėdavo bent per colį, visas statinys nuvirsdavo.

Itano nekenčianti Emilė pastebėjo mus spoksančius ir piktai dėbtelėjo į mane. Vaikinai nusijuokė. Emoris Votkinsas patapšnojo man per nugarą.

— Prašosi nuodėmės, Veitai. Juk pažįsti Emilę: kuo pikčiau ji žiūri, tuo labiau jai patinki.

Šiandien nenorėjau galvoti apie Emilę. Norėjau galvoti apie Emilės priešingybę. Nuo tada, kai per istoriją Linkas užsiminė, manęs neapleido mintys apie ją. Naujokę. Yra šansas, kad bus kokia nors kitokia, iš kur nors kitur. Gal mačiusi daugiau gyvenimo nei mes, bent jau aš.

Gal net ta, kurią sapnavau. Žinojau, kad tai fantazija, bet norėjau ja tikėti.

— Tai ar visi girdėjot apie naujokę? — Savana klestelėjo Erlui Pečiui ant kelių.

Erlas buvo mūsų komandos kapitonas ir Savanos vaikinas: jie tai sueidavo, tai vėl išsiskirdavo. Šiuo metu kaip tik vėl buvo drauge. Jis delnais palietė jos apelsinų atspalvio kojas — taip aukštai, kad nežinojai, kur akis dėti.

— Šonas kaip tik mus informavo. Sako, ji karšta. Priimsite į komandą? — Linkas pastvėrė porą bulvinių pūkučių nuo mano padėklo.

— Vargu. Turėtumėt pamatyti, kaip ji rengiasi.

Pirmas smūgis.

— Ir kokia ji išblyškusi.

Antras smūgis. Anot Savanos, nei lieknumo, nei įdegio negali būti per daug.

Emilė atsisėdo greta Emorio ir truputį per daug pasilenkė virš stalo.

— Ar jis sakė tau, kas ji?

— Ką tuo nori pasakyti?

Norėdama sustiprinti įtampą, Emilė patylėjo.

— Ji Senio Reivenvudo dukterėčia.

Šįkart pauzės nereikėjo. Lyg iš patalpos būtų ištraukusi visą orą. Keletas vaikinų ėmė juoktis. Manė, jog ji juokauja, bet aš mačiau, kad ne.

Trečias smūgis. Ji buvo užribyje. Taip toli užribyje, kad beveik negalėjau jos įžiūrėti. Šansas, jog pasirodys mano sapnų mergina, išnyko man net nespėjus įsivaizduoti mūsų pirmojo pasimatymo. Buvau pasmerktas dar trejiems emilių ašer metams.

Meikonas Melchizedekas Reivenvudas buvo miestelio atsiskyrėlis. Tarkime taip: pakankamai gerai prisimenu knygą „Nežudyk strazdo giesmininko“, kad galėčiau pasakyti, jog Baubas Redlis šalia Senio Reivenvudo būtų atrodęs itin draugingas. Šis gyveno aplūžusiame sename name seniausioje ir liūdniausiai pagarsėjusioje Gatlino plantacijoje, ir nemanau, kad nuo mano gimimo, o gal dar seniau, kas nors jį būtų matęs mieste.